Vytautas Radžvilas. Nenumaldomas imperijos ilgesys ar FSB operacija?

A. Navalnas iš tiesų yra V. Putino persekiojimų ir, tikėtina, itin žiauraus susidorojimo kalėjime auka. Tačiau po mirties jis pristatomas kone kaip kovotojas už Lietuvos laisvę. 

Tokį jo įvaizdį perša Lukiškių aikštėje įvykęs jam pagerbti skirtas renginys. Rusijos opozicionieriaus žūtis paminėta dedant gėles ir deginant žvakutes ne kur nors kitur, o prie kovotojų už Lietuvos laisvę paminklo. Taigi sąmoningai klaidinama visuomenė, nes šiuo atveju viskas absoliučiai aišku: Lietuva yra verčiama Rusijos imperinių klanų pjautynių arena ir įkaite. 

Dėl Putino nekyla jokių klausimų: jis žiauriausiais būdais šalina iš kelio ir žudo visus, kas nors kiek kelia grėsmę jo valdžiai. Nieko naujo imperijos istorijoje: Jekaterina II pribaigė savo brangųjį vyrelį Petrą III, kai jį nuvertė nuo sosto ir uždarė Šliselburgo tvirtovės kalėjime, o Aleksandras I buvo mylintis sūnelis, palaiminęs brangaus tėvelio Pavlo I pasmaugimą šaliku miegamajame. 

Šiuo požiūriu A. Navalno likimas yra paprasčiausias tos tradicijos tęsinys. Faktas yra tai, kad Navalnas buvo aršus imperininkas, kuris, gavęs valdžią, būtų elgęsis taip pat, kaip ir jo vadinami priešai. Jis aršiai kritikavo Rusijoje klestinčią korupciją, bet ne imperinius ir revanšistinius Putino režimo geopolitinius siekius. Jo panieka ukrainiečių tautai ir neapykanta Ukrainos valstybei buvo didžiulė ir neslepiama. 

Jis, kaip ir absoliuti dauguma Rusijos „liberalios opozicijos“ veikėjų, niekada principingai ir tvirtai nepasmerkė agresijos prieš Ukrainą, o karą kritikavo iš esmės tik dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl milžiniškų Rusijos armijos aukų bei imperijos patiriamų reputacinių ir ekonominių nuostolių. O taip pat dėl to, kad karas nepataisomai sugriovė rusų ir ukrainiečių tautų santykius ir „broliškų tautų“ mitą, kuris „liberaliuose“ imperininkų sluoksniuose laikomas itin svarbia taikaus Ukrainos „reintegravimo“ į imperiją sąlyga. 

Save jis laikė demokratu. Bet kaip įmanoma būti demokratu ir nebūti prieš kitos tautos žudymą, prieš Krymo aneksiją?

Šitos jo gedėjimo isterijos tikslas ir yra priversti lietuvius pamiršti šias svarbias aplinkybes ir atimti iš jų paskutinius sugebėjimo protauti likučius. 

Lietuvių gedulas dėl vieno aršiausių rusiškųjų šovinistų, kuris 2008 metais ragino Putiną užpulti Gruziją ir karštai pritarė Krymo užgrobimui, yra be galo naivus, trumparegiškas ir labai pavojingas. Bet galiausiai aiškėja štai kas: Lietuva tapo gerai organizuotų imperininkų prieglauda. Ir tie imperininkai nepraleido progos išsityčioti iš laisvės kovų surengdami „šabašą“ prie mums labai brangaus paminklo sovietinio režimo aukoms atminti. Argi jie neturi Latvių gatvėje savo ambasados? Juk ten galėjo nešti gėles ir žvakutes. 

Imperininkai įžūliai klijuojasi prie mūsų paminklų. Ar lietuviai supranta, ką tai reiškia? Ponia Maldeikienė per VASARIO 16 dienos, mūsų atkurtos NEPRIKLAUSOMYBĖS dienos, minėjimą prie to paties paminklo per mikrofoną RUSIŠKAI rypavo dėl A. Navalno mirties. Kas tai? 

Minėjimas politinių represijų aukoms atminti?

Kas yra ši publika, puikiai atskleidžia „liberalių“ radijo „Dožd“ veikėjų elgesys Rygos teisme. Latviams kilo abejonių, ko jie iš tikrųjų siekia ir ką susiruošė veikti jų šalyje, tad nedavė leidimo apsigyventi ir joje įsikurti. Rusiškieji „liberalai“ teisme apskundė latvių sprendimą. Ir ką manote, dėl ko labiausiai pasipiktino šie veikėjai? Kad teisme kalbama latviškai ir jiems reikia vertėjo! Akivaizdu, juos tai žeidė ir jie norėjo diktuoti savo sąlygas. Nes Latvija, kaip ir kitos „artimojo užsienio“ šalys, jiems tebėra laikinai prarasta Imperijos teritorija, kurioje nori jaustis ir elgtis kaip šeimininkai.

Principinė veikimo schema akivaizdi: varinėjimas nuo vilko ant meškos. Rodant į vieną išsigimėlį – Putiną – stumiama į buvusio „kovotojo su korupcija“ glėbį. Lygiai tas pat vyksta su Pietryčių Lietuvos autonomininkais: nepatinka Tomaševskis – „neutralizuokite“ jį vykdydami „civilizuotų“ partnerių duchnevičių keliamus lygiai tokius pačius autonominius reikalavimus. 

Lietuvos žiniasklaidoje jau prieš trejus metus, karo Ukrainoje išvakarėse, buvo plačiai kalbama apie Navalno pažiūras, jo imperinės nuostatos buvo ne be pagrindo lyginamos su Putinu geopolitinėmis vizijomis, galiausiai pripažinta, kad šio opozicionieriaus vizijos Lietuvai taip pat nieko gero nežada ir yra pavojingos.

Ir staiga – viskas pamiršta. Pamestos galvos. Lietuvos nacionalinio saugumo ir išlikimo interesai atsiduria dešimtoje vietoje. Tad stebint tokį masinį gedulą savaime kirba klausimas, kas tai. Nenumaldomas imperijos ilgesys ar dar viena Rusijos slaptųjų tarnybų režisuojama specoperacija Lietuvoje?

Todėl gedintiems ir viską pamiršusiems vertėtų atidžiai perskaityti Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnį. Jis tikrai padės atgaivinti atmintį.