Roberto de Mattei. Putinas, rinkimai JAV ir būsima konklava

Vakarų pasaulio sostinėse – nerimo nuotaikos. Sausio 24 d. Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas generolas Patrickas Sandersas pareiškė, kad Didžiosios Britanijos piliečiai netolimoje ateityje gali būti šaukiami kovoti prieš Rusiją. Taip pat ir NATO karinio komiteto vadovas olandų admirolas Robas Baueris mano, kad reikia ruoštis artėjančiam konfliktui. Tomis pačiomis dienomis Švedijos civilinės gynybos ministras Carlas-Oskaras Bohlinas pareiškė, kad visi turėtų rengtis blogiausiam scenarijui, tokiam kaip karas su Rusija – kol dar ne per vėlu.

Remiantis slaptu Vokietijos ginkluotųjų pajėgų dokumentu, kurį sausio 14 d. paskelbė dienraštis „Bild“, Rusija turi planą iki birželio mėnesio užpulti rytinį NATO flangą. Esą tai taptų įmanoma po sėkmingo kontrpuolimo prieš Ukrainą ir Kijevo kariuomenės atmušimo. Konfidencialiuose dokumentuose teigiama, esą Rusija galėtų pradėti kibernetines atakas ir kitas hibridinio karo formas prieš Europą pradedama nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Tuo tarpu prasidėjo didžiausios nuo Šaltojo karo laikų NATO pratybos Rusijos pasienyje „Steadfast Defender 2024“, kuriose dalyvaus 90 tūkst. karių. Pratybos truks iki gegužės pabaigos, jose dalyvaus 32 valstybių – visų NATO narių bei kandidatės į narystę aljanse Švedijos – daliniai. Kitoje pusėje Rusija, Kinija ir Iranas sudaro vis tvirtesnį Eurazijos bloką, kuris vėl metė iššūkį Vakarams paskelbdamas apie bendras karines pratybas, kovo mėnesį vyksiančias Indijos vandenyne.

Vladimiras Putinas neigia turįs karinių planų prieš Europą, tačiau visi prisimena, kad iki pat vasario 22 d. agresijos išvakarių Kremliaus vadovas kategoriškai neigė, kad esama kokių nors planų įsiveržti į Ukrainą. Rusijos blickrygas tada nepavyko, ir Ukraina būtų galėjusi išstumti užpuoliką už savo sienų, jei tik iš pat pradžių būtų sulaukusi ryžtingos pagalbos iš Vakarų. Bet JAV prezidento Joe Bideno politinė linija visada buvo teikti tik ginkluotės ir karinės pagalbos minimumą, būtiną karui nepralaimėti, bet nepakankamą jam laimėti. Tačiau užpultajam pergalės nebuvimas reiškia pralaimėjimą. 

Putinas ragina Vakarus nustoti padėti Ukrainai, kad būtų pasiekta taika. Tačiau taika, kuri įsivyrautų, būtų nugalėtojų taika, pax neosovietica, kuriai būtų lemta išplisti į Baltijos šalis ir visą buvusios komunistinės imperijos teritoriją.

Putino stiprybė glūdi Vakarų psichologiniame silpnume, kurstomame hibridinio karo, kuriame dezinformacija ir medijų kampanijos naudojamos priešo stovyklai destabilizuoti. Viena sėkmingiausių šio psichologinio karo operacijų buvo vasario 8 d. pasirodęs daugiau nei dviejų valandų Putino interviu, kurį jis davė JAV pokalbių laidų vedėjui Tuckeriui Carlsonui. Filosofas Renato Cristinas palygino jį su 1987 m. Gianni Minà interviu su Fideliu Castro, kuriuo italų žurnalistas siekė įtikinti vakariečius, kad Kuba yra socialistinis rojus, kad Šaltąjį karą sukėlė jankių imperializmas, o sovietai įkūnija pacifizmo kvintesenciją. 

Abu interviu vaizduoja Vakarus kaip blogį, tuo tarpu Rusiją – tuomet sovietinę, dabar putininę – kaip geranorišką valstybę. „Keista, kad tokia žurnalistikos žvaigždė kaip Carlsonas nesuvokia, jog eidamas imti interviu iš autokrato neišvengiamai prarandi laisvę, sutraiškomą būtinybės paklusti komunikacinės tironijos taisyklėms.“

Būtent dėl šio psichologinio Vakarų pasidavimo situacija tampa itin pavojinga – jis atveria Rusijai galimybių langą, leidžiantį įvykdyti karinį išpuolį Rytų Europoje artimiausiais mėnesiais. Lapkričio 5 d. JAV įvyksiantys prezidento rinkimai tarptautinei politikai, kaip visada, bus didžiulės reikšmės įvykis. Tačiau dar niekada anksčiau su abiejų stovyklų – tiek demokratų, tiek respublikonų – kandidatais padėtis nebuvo tokia problemiška. 

2023 m. gruodžio „Gallup“ apklausos duomenimis, Joe Bidenas yra pats nepopuliariausias prezidentas Amerikos istorijoje. JAV prezidento psichinė ir fizinė būklė tapo tikra politine problema, kai prokuroras Robertas Huras, tyręs Bidenui mestus kaltinimus dėl karinių paslapčių nutekinimo, suabejojo jo proto būkle. Savo tyrimo ataskaitoje Huras išteisino Bideną dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau griežtai įvertino jo protinius gebėjimus: „Jis yra geranoriškas senukas, turintis prastą atmintį“, kuri „su amžiumi silpnėja“.

Tačiau ir Bideno varžovui Donaldui Trumpui vis pasitaiko kalbant suklupti, neretai jo išartikuliuotoms frazėms pristinga vidinės logikos. Be to, jei Bidenas yra pats nepopuliariausias prezidentas, tai Trumpas yra prieštaringiausiai vertinamas, ir gali būti pripažintas kaltu keturiose jo laukiančiose baudžiamosiose bylose. Stebina, kaip galingiausioje pasaulio valstybėje neatsirado jaunesnių, efektyvesnių ir patikimesnių kandidatų nei tie, kurie šiuo metu varžosi dėl Baltųjų rūmų.

Neabejotina, kad devyni Trumpo ir Bideno rinkimų kampanijos mėnesiai, taip pat du „sugyvenimo“ mėnesiai tuo atveju, jei laimėtų Trumpas, bus potencialaus chaoso metas. Daugelis stebėtojų jau kalba apie „pilietinio karo“ tarp dviejų konfliktuojančių Amerikų šmėklą.

Ir tai ne vienintelis chaoso veiksnys horizonte. Apie „pilietinį karą“ žiaurios doktrininės kovos prasme kalbama ir Bažnyčioje. Popiežiaus Pranciškaus sveikatos būklė nėra paslaptis. Visi žino, kad ji prasta ir kad bet kurią akimirką gali smarkiai pablogėti. Artimiausia konklava bus lemtinga šiandien dykvietę primenančios Bažnyčios ateičiai. Tai puikiai mato psichologinio karo vadai, kurie visais būdais sieks pakreipti būsimojo pontifiko rinkimus, tam panaudodami socialinių medijų kampanijas, rusofiliškų grupuočių pinigus, katalikiškame pasaulyje infiltruotus provokatorius agentus, vyskupų bei kardinolų papirkinėjimą ir šantažą.

Tai gali įvykti tais pačiais mėnesiais kaip hibridinis karas prieš Europą, kuriam, atrodo, bus pasitelktas politinis ir karinis spaudimas, kiberatakos bei imigrantų invazija. Šiame kontekste Putinui svarbu ne tai, ar kitas popiežius bus konservatyvus, ar progresyvus, o tai, kad jis būtų nusiginklavimo šauklys, Rusijoje matantis atramą prieš sugedusius Vakarus. 

Vykdomai masinei psichologinei operacijai pasiduoda ir kai kurie konservatyvaus ir tradicionalistinio katalikų pasaulio atstovai, kurie, garsiai protestuodami prieš „popiežių diktatorių“, tuo pat metu priklaupia prieš Kremliaus despotą. Keliamos Eurazijos vėliavos, o Vakarų – nuleidžiamos. 

Roma ir toliau lieka pasaulio centras, ir jei Dievo Apvaizda nesuteiks Bažnyčiai drąsaus ir kovingo popiežiaus, Vakarų laukia liūdnas likimas, koks būtų juos ištikęs, jei V a. iš chaoso nebūtų iškilęs šv. Leonas Didysis, o tūkstantį metų vėliau – šv. Pijus V.

Šaltinis: Corrispondenza romana