Vytautas Rubavičius. Išsivalstybiname

www.valstietis.lt

Baigėsi dar vieni neramūs metai. Apie tai, kokie nauji iššūkiai telkiasi mūsų tautos ir valstybės gyvenimo horizonte, kalbamės su filosofu, rašytoju, politikos apžvalgininku Vytautu Rubavičiumi.

Gal iš tiesų teisūs tie, kurie mano, kad ir sudėtingiausių dalykų esmę galima išreikšti visai paprastai. Ar, jau beveik įkopus į 2023-ųjų viršūnę, atsivėrusį vaizdą galėtumėte nusakyti vienu žodžiu, viena fraze, viena kita eilėraščio eilute?

Vargu ar vienu žodžiu, kokia eilute ar net filmu galima nusakyti dabartinę pasaulio būseną, o su ja ir mūsų savijautą. Baimingas nerimas. Veriasi sumaišties bedugnė. Vėlei išgyvename karų ir marų metą, regėdami, kaip vyksta pasaulio persidalijimas. Daugėja skausmo ir siaubo, žiaurumo ir godumo. Tačiau ne tik mums, bet ir daugeliui europiečių vis dar norisi galvoti, kad pasaulis galįs sugrįžti į anas prieškarines vėžes. Tereikią įkalbėti vieną ar kitą pasaulio lyderį. Tačiau ar įmanoma, kad viso pasaulio žmonės sutartinai nurimtų nors valandai kitai pasimelsti, atsiprašyti už savas nuodėmes, skriaudas ir neteisybes?..

- Šie metai turbūt daug kam prasidėjo nerimo jausmu, gali būti, kad su dar didesniu nerimu ir pasibaigs. Nejau istorija savaip kartojasi, ar galėtų būti, kad jaučiame tą patį, ką žmonės Lietuvoje jautė ir prieš 1939-ųjų Kalėdas, kai kaimynystėje kilo karas, netrukus visiškai pakeitęs Lietuvos, visos Europos ir didelės pasaulio dalies gyvenimą? Ar jus aplanko panašios mintys?

- Rusijai užpuolus Ukrainą ne man vienam atėjo mintis, kad ir mums lemta išgyventi tėvų bei senelių patirtį. Naujomis sąlygomis, tačiau tokių pat baisumų ir mirčių, tremčių ir netekčių. Kol kas ukrainiečiai savo didvyriška kova saugo ne tik mus, bet ir visus europiečius nuo tiesioginio ordiškojo naikinimo tvano. Europa ilgokai gyveno džiaugsmingai pakibusi ant rusiškojo energetinių išteklių korupcinio kablio, kuris tarsi laidavo didžiųjų valstybių gerovę, o tam tikriems politiniams ir ekonominiams sluoksniams – pasakišką gyvenimą. Nenorėta suvokti, kad tas kablys – tai pats tikriausias geopolitinis ginklas, Europos pavergimo ją „narkotizuojant“ įrankis. Už tai tenka mokėti. Pirmiausia – ukrainiečiams savo krauju, baisingais naikinimais ir netektimis, milijonų išvarymu iš savųjų vietovių, iš savųjų gyvenimų.

- Pergalingo Ukrainos kariuomenės puolimo, apie kurį vasaros kampanijos metu taip įkvėptai kalbėjo, nesulaukę Lietuvos politikai dabar metėsi į kitą kraštutinumą: viešai prabilo, kad Rusija ties Ukraina nesustos, puls Baltijos šalis, kad turime vos kelis metus karui pasiruošti. Tuo pačiu aiškiai pasakydami, jog netiki NATO atgrasymu. Kaip vertinate tokius perspėjimus? Gal politikai pagaliau įsidrąsino sakyti ne tai, kas reikia, o ką jie iš tikrųjų mano?

- Nebuvau iš tų tikinčiųjų pergalingu puolimu. Maniau tą puolimą būsiant kur kas sudėtingesnį. Tačiau tikėjausi, kad ordiečiams bus suduotas rimtas smūgis. Abejones skatino keistokai teikiama karinė pagalba. Su išlygomis, tam tikromis porcijomis. Dideli įtarimai dėl pagalbos ukrainiečiams ir tą pagalbą grindžiančių politinių pasaulio pertvarkos vizijų kėlė jau praeitų metų ukrainiečių kovų patirtis. Juk tų metų rudenį ukrainiečiai turėjo galimybių išeiti prie Azovo, tačiau jiems nebuvo pagelbėta derama ginkluote. Tad akivaizdžiai Kremliui buvo suteiktas tam tikro atokvėpio laikas. Kodėl? Į šį klausimą nėra vieno atsakymo, galima tik įvairiai svarstyti.

Kitas akivaizdus dalykas tas, kad didžiajam šių metų ukrainiečių puolimui taip pat nebuvo suteikta derama parama. Joks tokios apimties strateginis puolimas neįmanomas be aviacijos ir kitos šiuolaikinės ginkluotės. O apie lėktuvų tiekimą kalbos sklando iki šiolei. Dabar kai kurie vakariečiai virkauja dėl vadinamojo kontrpuolimo nesėkmės, tačiau linkę užmiršti, kad tas puolimas buvo styguojamas kartu su aukščiausiais Jungtinių Valstijų generolais, kuriems kažkodėl neužkliuvo aviacijos ir kitokios ginkluotės stoka. Nederama stoka pagal visokius NATO operacijų rengimo standartus. O išteklių vakariečiai turėjo ir tuomet, turi ir dabar. Tik vėlei ukrainiečių, o su jais ir mūsų, laukia didelio nerimo žiema – ukrainiečiams jau dabar stinga artilerijos šaudmenų, dronų ir kitokios technikos bei amunicijos, ima strigti amerikietiškoji bei europietiškoji finansinė pagalba. Jau pats tos pagalbos „problemėjimas“ yra didžiausia dovana Kremliui – savaip patvirtinamas ordiškųjų geopolitikų įsitikinimas, kad Vakarai „neišlaikys ir atsitrauks“.

Kitas dalykas – nenorima prisiminti ir praeitą rudenį Kremliui suteikto atokvėpio: per žiemą ruošdamiesi ukrainiečių puolimui rusiškieji ordiečiai užminavo didžiulius plotus ir surentė įspūdingus gynybinius įtvirtinimus. Tad Moskovijos valdovas, pastaruoju metu pašiepdamas vakariečius, kartoja sklandančią amerikiečių geopolitinę idėją, esą „Vakarai nenori strateginio Rusijos pralaimėjimo“. Todėl dabartinę fronto būseną, naujas aplinkybes Juodojoje jūroje dera laikyti dideliu ukrainiečių laimėjimu, kurį išlaikyti nėra lengva. Juolab kad vakariečių ir kitų šalių verslininkų godumas padeda Rusijai sėkmingai apeidinėti įvairiausias įvedinėjamas sankcijas, kurios taip ir nedrįsta labai aiškiai nutraukti finansinių ir žaliavinių Vakarų pasaulio ir Rusijos bambagyslių. Kitaip tariant, padeda Rusijai stiprinti savo karinę ir geopolitinę galią.

- Žvelgiant iš šalies, gali susidaryti įspūdis, kad geopolitinių šachmatų lentoje jau pliekiamasi kortomis, ir tas lošimas sunkiai besuprantamas. Vakarai prisiekinėja būsiantys su Ukraina iki pergalės, bet pabrėžtinai lėtai trupina jai karinę pagalbą. Nematyti ir didelio sujudimo NATO štabuose dėl rimto rytinės aljanso dalies stiprinimo. Lietuvos pasienis su Baltarusija po dvejus metus trunkančio karo Ukrainoje net neužminuotas, neįtvirtintas. Vakarų politikai jau atvirai kalba, kad JAV prezidento rinkimus kitais metais laimėjus Donaldui Trumpui, Amerika išstos iš NATO. Kas, kaip ir iš ko, jūsų manymu, čia lošia?

- Vakarai sunkiai keičia geopolitinę mąstyseną. Jiems sunku įsivaizduoti pasaulį „be Putino“. Tad stengiamasi „tempti karo gumą“, kad Rusija nepatirtų staigios griūties, nenuspėjamai keisiančios didžiųjų geopolitinių pasaulio galių santykius. Svarbus atsargumo veiksnys – svarstymai, kokiems politiniams sluoksniams atitektų branduolinis ginklas. Tad vis dar puoselėjamos iliuzijos „susitarti su Putinu“. Aukščiausioje geopolitinių galių lygoje – Jungtinių Valstijų ir Kinijos varžytuvės. Rusijos byrėjimas gali padidinti Kinijos galią, tad amerikiečiai ir šiuo požiūriu turi savų sumetimų. Tačiau akivaizdžiai menkinama Rusijos keliama grėsmė visai Europai, ypač NATO rytiniam flangui.

Žvelgiant atgal, keistokai atrodo didžiųjų Europos valstybių nusiginklavimo politika „stiprinant“ strateginę partnerystę su Rusija, kai ši sistemingai gerą dešimtmetį vykdė Baltarusijoje karines pratybas „Zapad“, kuriose buvo grėsmingai išbandomi įvairūs Baltijos šalių užėmimo scenarijai, Rusijos aukščiausiems politikams stiprinant kalbas apie imperijos atkūrimą, imperinį žemių susigrąžinimą, būtinumą NATO trauktis iš Baltijos ir kitų šalių. Tos pratybos buvo matoma karinio revanšistinio aisbergo viršūnė – neabejotina, kad esama įvairiausių paruoštų sumanymų įgyvendinti šiose šalyse netikėtus hibridinius katastrofiškus „įvykius“. Patys galime tokių susigalvoti, tad būtina ruoštis atsakams. Mūsų politikai ir kariškiai turėtų remtis labai aiškia nuostata – ką jie gali sugalvoti blogiausio, Moskovijos jau sugalvota ir paruošta. Kol kas mes dar nedrąsiai svarstome kai kurias hibridinių antpuolių galimybes, nors laiko tarsi ir nebeturime – netikėtumai gali ištikti jau šiandien. Reikia atmesti iliuziją, kad rusams kariaujant Ukrainoje jie neturį jėgų kitoms šalims pulti. Hibridiniams „įvykiams“ didelių pajėgumų nereikia, tik gerai paruoštų specialiųjų būrių.

Rusija užpuolė Ukrainą 2014-aisiais, tad karas vyksta jau gerą dešimtį metų, tačiau iki 2022-ųjų pradžioje Rusijos įvykdytos atviros, Ukrainos valstybingumą siekiančios sunaikinti agresijos Vakarų didžiosios valstybės buvo linkusios tos agresijos nematyti. Visokiausiais būdais plėtojo ir karinį bendradarbiavimą, įsisavindamos rusų kariniam pramoniniam kompleksui skirtus trilijonus. Neteko girdėti, kad NATO jau būtų pasitvirtinusi aiškią Rusijos užpuolimo ir atsako apibrėžtį – kas laikoma užpuolimu, į kurį bus atsakoma visomis NATO galiomis? Kokie atsakų algoritmai, kas ir kokioms pajėgoms priima sprendimus? Pagal tai reikėtų planuoti ir karinių pajėgų pobūdį, ir jam tinkamus pirkimus. Norint deramai pasiruošti puolimui, reikia jį ar juos įsivaizduoti ir pagal tai stiprinti karines pajėgas. Juk suprantama, kad Lietuva nėra Ukraina, tad čia fronto linijų nebus. Tad, pavyzdžiui, klausimas – ar ordiečių tankus turėtume stabdyti savo brangiai kainuojančiais ir daug jėgų aptarnaujant reikalaujančiais tankais, ar prieštankinėmis ir raketinėmis pajėgomis.

Kalbame apie pilietinį pasipriešinimą, tačiau toks kalbėjimas remiasi prielaida, kad mes būsime nors kuriam laikui okupuoti. Tik nenorime įsivaizduoti okupacijos pobūdžio, nors visi regime Ukrainos miestų ir miestelių vaizdus. Ordiškoji okupacija būtų visiškas žmonių ir miestų naikinimas. Tad nebūtų kam priešintis. Arba sumaišties kėlimas hibridiniais katastrofiškais „įvykiais“, paskatinančiais ilgus diplomatinius bei politinius svarstymus, kas tai, kodėl, ar tai jau užpuolimas, ar žinoma, kas ir ką paleido, kodėl nukrito ar sprogo ne ten, kur lėkė ir pan. Neturime remtis galima okupacija, o privalome dirbti, kad apsigintume, kad nebūtume okupuoti ir sunaikinti. Tad vertėtų jėgas ir išteklius skirti civilinei saugai, žmonių mokymams, kaip elgtis ištikus įvairiems technogeniniams ar kariniams netikėtumams, imtis gydymo įstaigų pertvarkos, gerinti masinės evakuacijos kelius, stiprinti regionuose pirminės sveikatos priežiūros ir pagalbos teikimo tinklą bei kitus dalykus. Matome, kokia ginkluotė šiuo metų reikalinga ir veiksminga Ukrainoje. Pirmiausia mums reikalingi inžineriniai apsaugos statiniai pasienyje su Rusija ir Baltarusija. Nesuprantama, kodėl bijomasi ar delsiama imtis tokių darbų.

Kitas akivaizdus dalykas – oro gynyba. Ar esame apsaugoję savo didžiausius strateginius „įrenginius“ nuo raketinių antpuolių? Neteko girdėti apie tai kalbant. O Vilnius ar apsaugotas? O Klaipėdos uostas? Būtina plėtoti įvairiausių dronų padalinius, taip pat specialiųjų pajėgų pajėgas, galinčias greitai nukenksminti priešo hibridinius karinius tikslinius išpuolius. Tačiau mes kol kas vis kalbame apie „vokiečių brigadą“, aiškindamiesi, kokius ir kaip įrengtus pastatus tai brigadai turime pastatyti. Ne tik kariškiams, bet ir jų artimiesiems. Atrodo, tarsi karių šeimos atvyktų ne į tikėtino mūšio vietą, o į kurortą. Pailsėti. Nesakau, kad ta brigada nereikalinga. Visko reikia, tačiau būtina pasitelkti ir karinę, ir geopolitinę vaizduotę. O svarbiausia – suvokti, kad ukrainiečių kovoje sprendžiasi likiminiai Vakarų pasaulio dalykai, ir visas jėgas sukaupti kuo greitesniam „strateginiam Rusijos pralaimėjimui“, kuris keistų ir vakariečių santykius su globaliaisiais, vis daugiau politinės galios įgaunančiais Pietumis.

- Į ką, jūsų manymu, turėtume kreipti didžiausią dėmesį tamsėjant geopolitinei padangei – į išorines ar į vidines grėsmes? Kam dar turime laiko pasirengti, ką dar galima ištaisyti?

- Juk nieko nekainuoja stiprinti socialinę ir nacionalinę sanglaudą, patriotiškumą, valstybingumo jauseną, šeimą, kaip kertinį nacionalinio saugumo akmenį. Mes kol kas išsivalstybiname ir išsilietuviname, taip pat ir naikiname prigimtinės, vyro ir moters kuriamos šeimos nuovoką pagal patvirtintos „Strategijos 2050“ gaires, tad sunku suvokti tų pačių politikų kalbas apie valstybės gynimą. Tiesa, ir pilietinio pasipriešinimo kalbos savaip užtemdo valstybės, jos stiprinimo svarbos suvokimą – juk kreipiamasi ne į tautiečius, o į betaučius piliečius. O juk valstybė yra tautos įsteigta savai laisvai egzistencijai laiduoti ir bendrystei gimtąja kalba tvirtinti. Kariniai ir kitokie iššūkiai primygtinai kreipia į tautiškumo ir valstybinės tautos savipratos svarbą.

Aršėjant geopolitinei padangei, Europoje vykstant didžiuliam karui, regint plėšomą ir niokojamą ukrainiečių žemę ir didvyrišką, pasaulinės reikšmės ukrainiečių pasipriešinimo rusiškajai ordai kovą, gaudome JAV ir Kinijos bendravimo atgarsius, tikėdamiesi pasaulį kiek apraminsiančio šių galių susikalbėjimo, galinčio uždėti apynasrį agresyviems imperiniams Rusijos tikslams. Laukiame Vakarų šalių, ypač amerikiečių, politinių elitų aiškaus apsisprendimo dėl Rusijos agresijos numaldymo, tad ir visokeriopos deramos paramos ukrainiečiams.

Ukrainiečių pergalę dera suvokti kaip pagrindinį dabartinės Vakarų civilizacijos egzistencinį tikslą. Mums reikia pirmiausia daryti savus namų darbus ir visomis išgalėmis remti ukrainiečių kovą, nes jų kova yra ir už mūsų laisvę bei valstybingumą. Vienas svarbiausių dalykų turėtų būti kuo spartesnis bendros Baltijos kraštų karinės ekonomikos ir bendrų karinių pajėgų kūrimas bei plėtojimas. Dera susirūpinti strateginių įmonių valstybiniu valdymu, kad ištikus bėdoms netaptume privataus kapitalo pelno siekių įkaitais. Politikoje ir geopolitikoje derėtų pasitelkti Baltijos šalių bendrystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kartografijos vaizdinius. Tad Baltarusiją turėtume ne stumti Moskovijos pusėn, o išmaniai traukti į LDK geopolitinius rėmus, nepaisant dabar susiklosčiusių aplinkybių. Aplinkybės keičiasi, o įsukti geopolitinio istorinio sąsajumo smagračiai išlieka ilgam. Matome, kaip vėlei tapo svarbi LDK ir Moskovijos kova, Rusijai įgyvendinant agresyvius imperinio atgimimo ir imperinio įsitvirtinimo sumanymus.

- Likus mažiau nei metams iki naujo Seimo rinkimų, visuomenės pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis, svarbiausiais valdančiosios daugumos politikais beveik siekia dugną. Ar matote galimybę, kad po rinkimų į valdžią atėjusios politinės jėgos sugebės sutelkti visuomenę ir bent jau pradės ruošti valstybę galimiems išbandymams, apie kuriuos šiandien kalbama?

- Mes vis tikimės, kad ateis nauja valdžia, o valdžia kaip senoji, taip senoji, kad ir kokių „laisvių“ beigi „demokratijų“ lapeliais nesidabintų. Mūsų valdžiai svarbiausia tampyti Seimo, prezidentūros ir Vyriausybės galių paklodę, neužmirštant „liberalizuoti“ valstybines įmones, sukuriant saviesiems pasakiško turtėjimo aruodus valstybės ir jos gyventojų sąskaita.

Niūri geopolitinė padangė akivaizdžiai sako, kad per lėtai ir siaurakaktiškai mąstome, pernelyg nedrąsiai imamės rimtų valstybės saugumą ir socialinę sanglaudą stiprinančių darbų. Tas mūsų ydas stiprina besaikis godumas – juk iš visokių nacionalinio saugumo programų stengiamasi išpešti naudos sau ir saviems vykdytojams. Stokojame geopolitinės vaizduotės, todėl niekaip nepajėgiame „įsipaišyti“ į didesnius geopolitinius žaidimus. Juolab kad stokojame ir ilgalaikių egzistencinių valstybės bei tautos interesų suvokimo. Pasitikime eurobiurokratinio sluoksnio valdymu, nors to sluoksnio geopolitiniai gebėjimai kelia vis didesnių abejonių. O juk laukia didieji rinkimai Jungtinėse Valstijose, nuo kurių priklausys ir ES ateitis, ką jau kalbėti apie ES ir Kinijos santykius. Rytinio NATO sparno saugumui būtinas JAV branduolinis skydas, tad klausimas – kaip jį užsitikrinti.

- Ir ramiais, ir nelabai ramiais laikais Kalėdos – vilties ir tikėjimo metas. Gal tai jau skamba banaliai, bet vargu ar šviesos pergalė prieš tamsą, gėrio – prieš blogį galėtų būtų priskirta prie gyvenimiškos patirties diktuojamų banalybių. Ar vis dar turite viltį, kad tokia pergalė – neišvengiama?

- Visiems žmonėms sunkiausiais metais lieka tikėjimas, viltis ir meilė. Tačiau gyvenimiška mūsų tėvų, o dabar ir kaimynų patirtis bei mūsų nuojautos sako – niekada nežinai, kokias kraujo jūras gali tekti perbristi, kokias netektis ir sunkumus pakelti. Nei karinių grėsmių, nei klimato kaitos iššūkių nenumaldysime klejonėmis apie „gerovės valstybę“ ar „žaliąją energetiką“ ir įvairiausių BVP skaičiukų manipuliacijomis.

Išgyvename ir savų vidinių visuomenės ligų ar epidemijų metą. Kad ir jaunimo narkomanizacijos bei keistalytizacijos. Tad rūpinkimės visuomenės gydymu, jos sveikata, šeima ir demografija, savosios žemės ūkiu ir ūkininkais, neužmiršdami pakelti akis į dangų ir paklausyti, ką mums gimtąja kalba byloja Kalėdų žvaigždė ir už ką skatina atgailauti. Juk visi turime už ką.

Kalbino Arvydas Praninskas