Rod Dreher. Popiežiaus „bendros svajonės“ su marksistais neigia persekiojimų siaubą

Trečiadienį Vatikane vykusiame priėmime popiežius Pranciškus padrąsino marksistų ir krikščionių dialogo grupę, ragindamas ją ir toliau „svajoti apie geresnį pasaulį“ ir turėti „drąsos išeiti iš rėmų“, kad bendradarbiaujant būtų sukurti „nauji keliai“ žmonijai.

Nikaragvos Matagalpos vyskupas Rolando Alvarezas negalėjo pateikti komentarų, nes jo šalies marksistinė vyriausybė jį įmetė į kalėjimą dėl sufabrikuotų kaltinimų išdavyste. Panašiai nepavyko rasti Kinijos vyskupo Peterio Shao Zhumino iš Džedziango, kad galėtų sureaguoti, nes jo šalies komunistinė valdžia sausio 2 d. jį įkišo į kalėjimą.

Kiekvienas, kuris bent šiek tiek susipažinęs su komunistinių vyriausybių vykdomu kruvinu katalikų ir kitų krikščionių persekiojimu, gali tik pasibjaurėti popiežiaus Pranciškaus žodžiais. Man tai asmeniška. 2020 m. išleidau knygą „Live Not By Lies“ („Gyvenk ne melu“) apie pamokas, kurias turime išmokti iš komunistinio krikščionių persekiojimo sovietų imperijoje.

Neįmanoma tiksliai žinoti, kiek iš dešimčių milijonų nužudytųjų Sovietų Sąjungoje buvo nužudyti pirmiausia dėl to, kad buvo krikščionys. Tačiau iš vyriausybinių dokumentų žinome, kad vien per 1937-1938 m. stalinistinius valymus buvo nužudyta 106 000 stačiatikių kunigų. Per visą bolševikų teroro laikotarpį visi krikščionys – stačiatikiai, katalikai ir protestantai – sovietų valdžioje buvo žiauriai persekiojami, jų bažnyčios dažnai buvo sunaikinamos arba paverčiamos tvartais ir sandėliais.

Tai tęsėsi iki pat pabaigos. Vienas iš paskutinių krikščionių sąžinės kalinių Sovietų Sąjungoje, Aleksandras Ogorodnikovas, į laisvę išėjo tik 1987 m. Kai 2019 m. su juo susitikau Maskvoje, Ogorodnikovas man papasakojo istoriją apie verkiantį pagyvenusį sargybinį, kuris iš kitos kameros pusės maldavo jo pagalbos. Kalinį vis dar persekiojo prisiminimai apie tai, ką jis matė miško kirtavietėje praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai saugojo perimetrą.

Kalėjimo prižiūrėtojas pasakojo, kad KGB agentai „dvidešimt ar trisdešimt“ stačiatikių šventikų surikiavo į dvi eiles, nukreiptas į tą pačią pusę. Vienas iš KGB agentų priėjo prie pirmo vienoje eilėje esančio šventiko. „Ar yra Dievas?“ – paklausė KGB vyras. Taip, – atsakė šventikas. Slaptasis policininkas pridėjo pistoletą prie šventiko galvos ir išmušė jam smegenis taip, kad smegenų medžiaga išsiliejo ant už jo stovinčio šventiko veido.

Taip jie įvykdydavo mirties bausmę kiekvienam kunigui. Nė vienam nebuvo užrištos akys. Po pirmojo nužudymo kiekvienas kitas kunigas žinojo, kas jam nutiks. Nė vienas iš tų kunigų neišsižadėjo Dievo. Baigdamas šį pasakojimą Ogorodnikovas verkė – ašara riedėjo per skruostą, paralyžiuotą nuo mušimo, kurį prieš kelis dešimtmečius patyrė iš sovietinių kalinių.

Bet taip, Šventasis Tėve, ir toliau svajokime apie geresnį pasaulį su marksistais.

Bene blogiausias kalėjimas visame komunistiniame pasaulyje buvo Piteščio kalėjimas Rumunijoje, kur marksistinė valdžia vykdė šiurpų eksperimentą, siekdama pakeisti kalinių sąmonę. Kai kurie iš šio kalėjimo kalinių buvo stačiatikių, katalikų ir protestantų dvasininkai. Vėliau liuteronas pastorius Richardas Wurmbrandas, kentėjęs šiame kalėjime, liudijo apie tai, ką matė:

„Tada vėl buvo pastatytas kryžius, o komunistai, keikdamiesi ir tyčiodamiesi, sakė: „Žiūrėkit savo Kristų, žiūrėkit savo Kristų, koks jis gražus, garbinkite jį, atsiklaupkite prieš jį, kaip jis gražiai kvepia, jūsų Kristus.“ O paskui atėjo sekmadienio rytas, ir katalikų kunigas, mano pažįstamas, buvo pasodintas į purviną kamerą su 100 kalinių, jam davė lėkštę su ekskrementais ir vieną su šlapimu, ir jis privalėjo su šiais elementais „celebruoti“ šventąsias Mišias, ir jis tai darė. Wurmbrandas pridūrė, kad šis vargšas kunigas buvo „pusiau pamišęs“.

Kitose pavergtose Rytų Europos tautose katalikai patyrė didžiausią marksistinio persekiojimo naštą. Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje sutikau pogrindinėje Bažnyčioje tarnavusių katalikų, kurie man pasakojo istorijas apie žandikaulį atimančią ištikimybę Kristui komunistų žiaurumo akivaizdoje. Praėjusių metų gruodį Bratislavoje, filmuojant būsimą dokumentinio filmo „Gyvenk ne melu“ versiją, mūsų komanda ėmė interviu iš Gabrielės Spanikovos, vienintelės likusios gyvos mirusio išpažinėjo Silvestro Krčmerio, pasaulietinio pogrindinės Katalikų Bažnyčios Slovakijoje organizatoriaus, sesers. Ji prisiminė, kaip 1954 m. sėdėjo teismo salėje per jo parodomojo teismo procesą ir klausėsi, kaip jos brolis „įžūliai“ pareiškė komunistų teisėjams:

„Dievas man davė viską, ką turiu, o dabar, kai dėl Jo esu persekiojamas ir raginamas išpažinti tikėjimą Juo, ar turėčiau apsimesti, kad netikiu? Ar turėčiau slėpti savo tikėjimą? Ar turėčiau Jį neigti?“

Jie pasiuntė jį į kalėjimą dešimčiai metų. Savo 1996 m. parašytuose atsiminimuose apie šią patirtį „Tai mus išgelbėjo“ Krčmeris, kuris mirė 2013 m., rašo, kad po daugkartinių mušimų ir kankinimų jis suprato, jog vienintelis būdas išgyventi bausmę – visiškai pasikliauti tikėjimu. Jis rašė, kad nusprendė būti „kaip Petras, užmerkti akis ir mestis į jūrą“.

Ačiū Dievui, jam neteko būti kaip Petro įpėdiniui popiežiaus soste Pranciškui, kuris galėtų priekaištauti Krčmeriui dėl „griežtumo“ santykiuose su ten esančiais marksistais.

Taip visada būdavo su marksistais. Šiandien žmonės, kuomet kalbama apie Ispanijos pilietinį karą, girdi tik kalbant apie frankistų žiaurumus. Kur kas mažiau amžininkų žino apie masines kunigų žudynes per karą (1936-1939 m.) ir tokius žiaurumus, kaip 1936 m. vienuolių kūnų, kurie buvo viešai demonstruojami ir išniekinami, ekshumavimas. Antikatalikiškas smurtas neprasidėjo prasidėjus karui. 

Dar 1931 m. visoje Ispanijoje marksistai padegė daugiau kaip 100 vienuolynų, o respublikonų vyriausybė atsisakė imtis veiksmų vienuolėms apsaugoti.

„Naujasis kelias“, Pranciškaus žodžiais tariant, kurį Ispanijos marksistai norėjo atverti žmonijai, turėjo liepsnoti degančių vienuolynų liepsnose.

Popiežius Jonas Paulius II, kuris asmeniškai atlaikė komunistų persekiojimą būdamas Krokuvos arkivyskupu, 1983 m. lankėsi komunistinėje Nikaragvoje. Nusileidęs ant asfalto popiežius atvirai iškeikė sandinistų vyriausybėje tarnavusį kunigą Ernestą Kardenalą. Marksistinis režimas, tuomet kaip ir dabar persekiojantis tikinčiuosius, taip apsunkino Šventojo Tėvo piligriminę kelionę, kad vėliau Jonas Paulius ją pavadino „didžiule tamsiąja naktimi“.

Istorijų apie komunistų žiaurumą krikščionims yra begalė. Nėra jokios priežasties, kodėl Jorge Maria Bergoglio jų nežinotų. Kaip rašo katalikų filosofas Edwardas Feseris:

„Dešimt popiežių iš eilės per daugiau nei pusantro šimtmečio neigė, kad katalikybė ir marksizmas ar su juo susijusios doktrinos gali turėti kokią nors bendrą misiją:

„[...] komunizmo doktrina [...] yra doktrina, labiausiai prieštaraujanti pačiai prigimtinei teisei.“ (Pijus IX, Qui Pluribus)

„Socialistinė ir krikščioniškoji demokratija neturi nieko bendro. Jos skiriasi viena nuo kitos tiek, kiek socializmo sekta skiriasi nuo krikščionybės išpažinimo.“ (Leonas XIII, Graves de Communi Re)

„Įžūlumas ir lengvabūdiškumas žmonių, kurie vadina save katalikais ir svajoja pertvarkyti visuomenę [...] ir įkurti žemėje, virš Katalikų Bažnyčios ir už jos ribų, „meilės ir teisingumo viešpatavimą“ [...] yra tik žodinė ir chimeriška konstrukcija, kurioje pamatysime, žėrint sumaištyje ir viliojančioje painiavoje, žodžius „Laisvė“, „Teisingumas“, „Brolybė“, „Meilė“, „Lygybė“, kurie visi remiasi blogai suprantamu žmogiškuoju orumu. [...]Taip, iš tiesų galime sakyti, kad sielovada, įsmeigusi akis į chimerą, atneša socializmą.“ (Pijus X, Notre Charge Apostolique)

„Čia neketiname kartoti argumentų, aiškiai atskleidžiančių socializmo ir panašių doktrinų klaidas. Mūsų pirmtakas Leonas XIII tai išmintingai padarė tikrai įsimintinose enciklikose, o jūs, Garbingieji Broliai, pasirūpinsite, kad tie rimti priesakai niekada nebūtų pamiršti.“ (Benediktas XV, Ad Beatissimi Apostolorum)

„Socializmas, ar jį imsime kaip doktriną, ar kaip istorinį faktą, ar kaip „akciją“, jei jis tikrai pasilieka socializmu, dargi ir po to, kai teisybei ir teisingumui šiuose dalykuose, kaip sakėme, nusileido, negali būti suderintas su katalikiškos Bažnyčios dogmomis, nes socialistinis visuomenės supratimas yra esmingai priešingas krikščioniškojo mokslo tiesoms. [...] Religinis socializmas, krikščioniškas socializmas yra prieštaraujančios sąvokos: niekas negali būti kartu geras katalikas ir tikra prasme socialistas.“ (Pijus XI, Quadragesimo Anno)

„Komunizmas yra iš esmės blogas ir niekas, kas nori išgelbėti krikščioniškąją civilizaciją, negali su juo bendradarbiauti jokioje veikloje.“ (Pijus XI, Divini Redemptoris)

„Bažnyčia pasmerkė įvairias marksistinio socializmo formas; ir šiandien ji vėl jas smerkia, nes jos nuolatinė teisė ir pareiga yra saugoti žmones nuo klaidingų argumentų ir ardomosios įtakos, keliančios pavojų jų amžinajam išganymui.“ (Pijus XII, Evangelii Praecones)

„Popiežius Pijus XI dar kartą pabrėžė esminę komunizmo ir krikščionybės priešpriešą ir aiškiai nurodė, kad joks katalikas negali pritarti net nuosaikiam socializmui.“ (Jonas XXIII, Mater et Magistra)

„Pernelyg dažnai socializmo patraukti krikščionys linkę jį idealizuoti sąvokomis, kurios, be visa kita, yra labai bendros: noras siekti teisingumo, solidarumo ir lygybės. Jie atsisako pripažinti istorinių socialistinių judėjimų ribotumą, nes jie lieka sąlygoti ideologijų, iš kurių kilo.“ (Paulius VI, Octogesima adveniens)

„Pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. [...] Nuoširdus troškimas būti engiamųjų pusėje ir neatitrūkti nuo istorijos tėkmės paskatino daugelį tikinčiųjų įvairiais būdais ieškoti neįmanomo kompromiso tarp marksizmo ir krikščionybės.“ (Jonas Paulius II, Centesimus annus)

„Bažnyčios labdaringai veiklai buvo iškeltas prieštaravimas, kurį vėliau ypač atkakliai plėtojo marksizmas: esą vargšams reikia ne labdaros, bet teisingumo. [...] Marksizmas pasaulinę revoliuciją ir jos priedermes laikė socialinės problemos panacėja. [...] Krikščioniškoji labdaringa veikla turi būti nepriklausoma nuo partijų ir ideologijų. Ji nėra priemonė ideologiškai pakeisti pasaulį ir netarnauja pasaulietinėms gudrybėms. [...] [Marksizmas] iš tiesų yra nežmoniška filosofija. Dabarties žmonės aukojami ateities molochui.“ (Benediktas XVI, Deus Caritas Est).

Dešimt Pranciškaus pirmtakų bent jau žinojo, kad marksizmas radikaliai nesuderinamas su katalikybe. Bet ne Pranciškus. Iš tiesų 2018 m. aukštas Vatikano pareigūnas gyrė Kinijos komunistus, sakydamas, kad „tie, kurie geriausiai įgyvendina Bažnyčios socialinę doktriną, yra kinai“.

Reikia tikėtis, kad žinios apie Šventojo Tėvo beširdišką nusižeminimą prieš marksistus Vatikane nepasieks vyskupo Alvarezo ir vyskupo Zhumino kalėjimo kamerų. Jiems užtenka kančios ir nežinant, kad popiežius prisiglaudė prie jų persekiotojų. Kita vertus, tai nebūtų pirmas kartas, kai Petras apleidžia Kristų.

versta iš The European Conservative