kun. Edmundas Naujokaitis. „Bažnyčios krizė turi vardą – tai neomodernizmas“

www.katalikutradicija.lt

Interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Edmundu Naujokaičiu. Kalbino Marius Parčiauskas.

Ačiū, kad sutikote su mumis pasikalbėti. Norėtųsi pradėti nuo asmeniškesnio klausimo – papasakokit, kaip ir kodėl pasirinkote tapti Šv. Pijaus X brolijos kunigu? Kuo kunigystė šioje kongregacijoje skiriasi nuo, sakykime, parapijoje tarnaujančio ar kitoms bendruomenėms priklausančio kunigo gyvenimo?

Vis daugiau kunigų prie Šv. Pijaus X brolijos prisijungia iš diecezinės dvasininkijos ar kitų kongregacijų, tad jie kada nors pajautė pašaukimą į kunigystę ir tik vėliau, galbūt prastėjant situacijai Bažnyčioje, priėmė sprendimą pasirinkti katalikų Tradicijos kelią. Tuo tarpu man ir daugeliui mano kartos kunigų šie dalykai – noras tapti kunigu ir dirbti dėl katalikų Tradicijos atstatymo – atėjo vienu metu.

Mano šeima buvo tikinti, nuo vaikystės vaikščiodavau į Mišias, aišku, naująsias, nes nekilo minčių, kad gali būti kitokios. Po to studijavau Vilniuje, čia aktyviai dalyvavau įvairioje visuomeninėje veikloje, daug kuo domėjausi. Buvo 1995 metai, tuo metu judėjimas už katalikų Tradicijos atstatymą dar buvo tik bepradedantis veiklą Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Į Lietuvą atvažiavo vokietis kunigas Karlas Stehlinas, buvęs Šv. Pijaus X brolijos misionierius Gabone, kaip tik tuo metu paskirtas vadovauti plėtrai Rytų Europoje. Buvau pakviestas į tradicines šv. Mišias Vilniuje, o po to ir į paskaitas, rekolekcijas, kurias vedė kun. Stehlinas. Taip aš vienu metu pradėjau gilintis į tradicinių Mišių ir Bažnyčios krizės problematiką ir gana greitai pajaučiau pašaukimą į kunigystę.

Labai daug man davė dalyvavimas Šv. Ignaco rekolekcijose, kurias Brolijos kunigai veda visame pasaulyje. Šios rekolekcijos yra labai svarbus instrumentas dvasinio gyvenimo suaktyvinimui ir atnaujinimui, dvasinio gyvenimo pagrindų permąstymui. Jų metu apmąstai: kokia mano gyvenimo prasmė, kas yra Dievas, kokią Jis turi užimti reikšmę? Supranti, kad religija nėra tik kažkokia iš tėvų paveldėta tradicija ar pasirinktas hobis ir tik viena iš gyvenimo sričių – ne, tai tavo gyvenimo generalinė linija ir pagrindas. Šv. Ignaco rekolekcijos tokią įtaką padarė ne tik man, tikrai daug žmonių atrado ir atranda tikėjimą būtent per šias rekolekcijas, jose gimsta daugybė pašaukimų.

1996 m. išvykau į preseminariją Austrijoje, mokiausi vokiečių kalbos ir įstojau į Brolijos seminariją Zaitzkofene, Vokietijoje. 2002 m. buvau įšventintas kunigu ir visus kunigystės metus praleidau arba Lenkijoje, arba Lietuvoje. Visa Brolijos veikla mūsų regione patenka į Rytų Europos sritį, kurios centras – Varšuvoje. Iš čia kunigai gali būti pasiųsti darbuotis į bet kurią regiono šalį. Brolija yra misionieriška kongregacija, kunigas gali būti paskirtas bet kur. Teko išmokti lenkų kalbą. Darbavausi Varšuvoje, po to Gdynėje, o nuo 2015 m. esu Lietuvoje. Nuo 2021 m. čia einu prioro pareigas.

Viena iš Brolijos ypatybių yra ta, kad kunigai gyvena bendruomeniškai, vadinamuose prioratuose, kuriems ir vadovauja priorai. Tokia buvo mūsų įkūrėjo arkivysk. Marcelio Lefebvre’o idėja, kad kunigai šiuolaikiniame pasaulyje gyventų ne vieni kažkur klebonijose, o bendruomeniškai. Tai gerai tiek organizacine, tiek dvasine prasme. Gyvenantiems priorate privaloma kartu melstis bendras maldas: rytą meldžiamės brevijoriaus primą arba aušrinę, vidurdienį – sekstą, vakare – Rožančių. Kartais vyksta Švč. Sakramento adoracija, prieš einant poilsio – kompletos malda. Tad visi priorato gyventojai keturis kartus per dieną susiburia bendrai maldai.

Ši bendra malda mūsų laikais labai svarbi. Parapijų kunigai vis dar turi vadinamąsias „liturgines valandas“, bet labai retai kas jas meldžiasi, nes nėra bendruomenės, sistemos, kuri palaikytų tą liturginę, bažnytinę maldą. O mums kasdieninė brevijoriaus malda yra privaloma. Liturginė malda dabar praktiškai išlikusi tik vienuolijose, o tarp pasauliečių kunigų – dažniausiai tik Tradicijos judėjime. Visuotinėje Bažnyčioje liturginė brevijoriaus malda yra praktiškai miręs dalykas.

Taip pat kiekvienas Brolijos kunigas kasdien aukoja šv. Mišias. Aukojama individualiai, nėra jokių koncelebracijų. Dar kasdien privalome atlikti bent 30 minučių dvasinį apmąstymą, reguliariai eiti išpažinties ir kt.

Iš priorato, kur kunigai gyvena bendrai, jie važinėja į savo paskyrimo vietas – bažnyčias arba koplyčias. Pavyzdžiui, iš Kauno kunigai aptarnauja koplyčias Vilniuje, Šiauliuose, Rygoje, Suvalkuose. Anksčiau iš čia vykdavome ir į Estiją, Rusiją, Baltarusiją, dabar koplyčias šiose šalyse perėmė Lenkijoje gyvenantys kunigai. Brolijos kunigo gyvenime labai daug keliavimo. Sekmadienį kunigas Mišias aukoja skirtinguose miestuose, pvz., rytą Kaune ir vakare Vilniuje, arba rytą Šiauliuose ir vakare Rygoje. Kitose šalyse Brolija steigia ir mokyklas, atskirus rekolekcijų namus, organizuoja stovyklas vaikams, kai kur jau steigiami ir senelių namai. Misijų kraštuose, tarkime Afrikoje, steigiamos ir ligoninės, prieglaudos. Žinoma, visa ši socialinė ir karitatyvinė veikla nėra mūsų specializacija ir neturime pajėgumų ją išplėsti.

Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad Brolijos veiklos spektras labai platus, tačiau kokia yra išskirtinė Brolijos charizma, misija ir priežastis, dėl kurios ją reikėjo įsteigti?

Pagrindinė mūsų charizma yra mūsų steigėjo arkivysk. Marcelio Lefebvre’o numatyta Brolijos Statutuose – tai šventosios Mišios. Yra kongregacijų, kurios skirtos, tarkime, Švč. Jėzaus Širdies garbinimui arba Švč. Mergelės Marijos atskiroms paslaptims, ir tuomet visas jų dvasingumas, jų dvasinė literatūra ir apmąstymai sukasi apie šiuos dalykus. Yra atgailos kongregacijų, dar yra tokių, kurių charizma yra Švč. Sakramentas kaip Eucharistija: jų dvasinis darbas yra adoracija ir šv. Eucharistijos garbinimas. Mūsų ypatingas dvasingumas yra pačios šventosios Mišios – ne Eucharistija kaip tikrasis Kristaus buvimas tabernakulyje, bet Mišios kaip vyksmas, kaip auka, kaip aktas, kuriuo vykdomas atpirkimo darbas.

Žinoma, šv. Mišios negali vykti be kunigystės, todėl antrasis Brolijos tikslas yra kunigystė ir kunigų ugdymas bei kunigystės pašaukimo išsaugojimas. Mūsų seminarijose vykdoma labai rimta atranka: mano laikais mokslus baigdavo tik apie pusė įstojusiųjų, o dabar dar mažiau – seminarijas baigia ir kunigais tampa gal tik trečdalis. Seminarijose rimtai tiriama, ar žmogus iš tikrųjų turi pašaukimą, ir tai apima ne tik norą būti kunigu, bet ir tam tikrą intelektualinio pasiruošimo lygį, ištvermę dvasiniame, maldos gyvenime, gebėjimą dirbti praktinį darbą su žmonėmis. Tad žmogus vertinamas visapusiškai: kunigas negali būti tik intelektualas, vien skaitantis knygas, ar atsiskyrėlis, kuris vien medituoja. Todėl tik dalis kandidatų pereina šią formaciją.

Net vykdant rimtą atranką, veikiant prioratų sistemai, kuri yra didžiulė pagalba kunigams šiais laikais, vis tiek ir Brolijoje pasitaiko, kad kunigai praranda pašaukimą arba nueina kokiais nors klystkeliais, pvz., išeina į bendruomenes, kurios daro kompromisų su modernizmu, arba tampa sedevakantistais, t. y. pasirenka kapituliaciją. Sedevakantistai sako, kad popiežiaus sostas yra tuščias, Bažnyčia nebeturi popiežiaus, bet tokia laikysena niekur neveda...

Koks Brolijos santykis ir požiūris į dabartinį popiežių ir popiežiaus instituciją apskritai?

Ubi Petrus, ibi Ecclesia – kur Petras (popiežius), ten ir Bažnyčia. Čia negali būti jokių abejonių! Į šiandieninę situaciją mes žiūrime taip, kaip buvo žiūrima per visą Bažnyčios istoriją. Būta daugybės blogų ir skandalingų popiežių, tad krizė tikrai nėra kažkoks esminis mūsų epochos reiškinys. Po blogo popiežiaus ateina geresnis – visokių jų būna. Tačiau jeigu pasakytume, kad šis konkretus asmuo jau ne tik blogas popiežius, bet apskritai nebėra popiežius, tai reikštų, kad jo paskirti kardinolai ar juo besiremianti visa teisinė Bažnyčios struktūra neegzistuoja. Jeigu sektume sedevakantizmo teiginiais, tai reikštų, kad ir ateityje nebegalės būti kito popiežiaus, perėmimo (sukcesijos) linija yra nutrūkusi ir nebėra jokios vilties bei teisinių galimybių išrinkti gerą popiežių.

Brolijos linija visais laikais buvo tokia, kad mes nesame popiežiaus teisėjai: Prima Sedes a nemine judicatur, pirmojo Sosto niekas negali teisti. Mes turime atsakomybę už savo bei mūsų tikinčiųjų tikėjimą ir išganymą, todėl negalime aklai priimti visko, kas prieštarauja Bažnyčios Tradicijai ir ankstesnių popiežių mokymui. Todėl neišvengiamai tenka kritikuoti tam tikrus paskutiniųjų popiežių pasisakymus. Vis dėlto ta mūsų kritika yra ganėtinai nuosaiki, einama prie reikalo esmės, o ne užsipuldinėjamas popiežiaus asmuo. Šitą kritiką būtina atskirti nuo teisinio popiežiaus vertinimo – ar jis popiežius, ar ne. Mes ne teisėjai ir neturime įgaliojimų vertinti popiežiaus teisėtumą. Popiežiaus priklausymas formaliai erezijai yra dalykas, kurį turi nustatyti atsakingas autoritetas – sekantis popiežius. Visa kita yra žmonių asmeninės nuomonės.

Popiežius turi neklystamumo charizmą, bet tik griežtai apibrėžtomis aplinkybėmis. Nuo Vatikano II Susirinkimo laikų kol kas nei vienas su tradicine doktrina nesutinkantis teiginys nebuvo formaliai dogmatizuotas, tad nepretenduoja į neklaidingumą. Esant labai rimtoms abejonėms, hierarchai ir tikintieji ne tik gali, bet ir privalo susilaikyti nuo tokių teiginių priėmimo. Ir tai yra tikro, katalikiško paklusnumo Bažnyčiai aktas, nes paklusnumas siejasi su visų laikų popiežių mokymu, ne vien su paskutiniųjų. Jei čia matome prieštaravimą, esame įpareigoti laikytis ankstesnio tradicinio mokymo.

Lietuvoje dabar daug kas piktinasi dėl blogos situacijos Bažnyčioje, ypač dėl dokumento, kuriuo leista laiminti tos pačios lyties poras, bet linkstama viską sieti tik su dabartiniu popiežiaus asmeniu. Net sakoma, kad jam jau laikas atsistatydinti ir tikimasi, kad valdant kitam popiežiui visos tos problemos išsispręs. Brolija krizės ištakas įžvelgia žymiai giliau ir teigia, kad Bažnyčioje yra gili tikėjimo ir doktrinos krizė, prasidėjusi ne su dabartiniu popiežiumi, o kur kas seniau.

Taip, už dabartinės krizės yra visa sistema, paremta tomis prielaidomis, iš kurių išaugo Vatikano II Susirinkimas, ir dabartiniai įvykiai yra tik tos krizės tęsinys ir konsekvencija. Pastaraisiais metais iškilo ištisi legionai popiežiaus ir dabartinės linijos Bažnyčioje kritikų, tarp kurių yra ir aukščiausio rango kardinolų (pvz., buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas kard. Mulleris) bei vyskupų (pvz., vysk. Schneideris). Jie visas mūsų laikų blogybes kompetentingai kritikuoja. Bet labai dažnai matoma tik ledkalnio viršūnė, tos besitęsiančios krizės pasekmės, tačiau atsisakoma paieškoti jos priežasčių. Vatikano II Susirinkimas buvo lyg Spalio revoliucija Bažnyčioje, nuo kurios ir prasidėjo ši katastrofa, kurią matome dabar.

Jeigu mes nežvelgiame kompleksiškai ir nematome visų problemų – naujosios teologijos, ekumenizmo politikos, liturginės reformos, naujosios bažnytinės teisės ir bažnytinės disciplinos griūties ir t. t. – tada esame bejėgiai įvertinti ir diagnozuoti dabartinių problemų šaknis. Pavyzdžiui, paskutinių kelių metų dokumentai, tokie kaip Amoris laetitia ar dabartinis Fiducia supplicans, visi yra paremti vadinamuoju gradualizmu. Gradualizmas yra filosofinis principas, pabrėžiantis tam tikrus laipsnius, pakopas gėrio perėjime į blogį. Esą visur turime ieškoti tam tikrų gėrio elementų. Vienur jų esama daugiau, kitur mažiau, bet net jeigu sakome, kad Katalikų Bažnyčioje, jos mokyme ir moralinėje doktrinoje yra gėrio ir tiesos pilnatvė, kitur esama tam tikro mažesnio jų laipsnio. Pirmiausia šis gradualizmo principas buvo pritaikytas kitoms krikščionių konfesijoms, po to – kitoms religijoms, juo remiasi ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas. Esą visose konfesijose yra daug „tiesos, šventumo ir gėrio elementų“, taip pat ir kitose religijose ar net masonerijoje ir komunizme.

Toks pats gradualizmas dabar pritaikytas moralės srityje, teigiant, kad įvairiuose žmonių santykiuose ir įvairiose faktinėse situacijose taip pat yra gėrio elementų. Tarkime, yra nesusituokusi ar vienos lyties pora, bet šie žmonės puoselėja gerus jausmus vienas kitam, padeda vienas kitam, galbūt esama kažkokių įsipareigojimų, bendri vaikai. Ir sakoma, kad visi šitie tiesos ir gėrio elementai kyla iš Šventosios Dvasios, todėl juos reikia pripažinti ir net laiminti.

Tradicinė filosofija sako, kad šis gradualizmo principas yra visiškai klaidingas. Klaidos struktūros, pvz., erezijos, schizmos, arba moralinio blogio struktūros, pvz., nereguliarios sąjungos, savaime yra blogis. Tačiau blogis visada kaip priedangą ir kaip instrumentą mobilizuoja įvairius gėrio elementus. Todėl esmė yra pats tos struktūros blogis, o gėrio elementai yra pasitelkiami instrumentiškai ir kaip tik dar padidina šios blogio struktūros pavojingumą. Netgi galima sakyti, kad kuo daugiau šitų gėrio elementų yra, tuo blogio sistema yra pavojingesnė.

Pavyzdžiui, kalbant apie įvairias religijas, sunkiausia atversti ne pagonis ir stabmeldžius Afrikoje, bet musulmonus ir net stačiatikius. Stačiatikiai yra patys artimiausi katalikybei, jie turi galiojančius sakramentus ir didelę dalį Tradicijos paveldo, bet būtent šitie gėrio elementai blokuoja atsivertimą į katalikybę, maskuoja esamą schizmos ir erezijos blogį. Todėl stačiatikius praktiškai sunkiausia atversti. Šie gėrio elementai nėra tai, kas mus vienija, jie kaip tik mus labiausiai atskiria. Klaidinga konfesija ar religija yra pavogusi tuos gėrio elementus iš katalikybės ir juos išnaudoja prieš katalikybę. Pavyzdžiui, protestantai pavogė Katalikų Bažnyčiai priklausantį tekstą – Šventąjį Raštą – ir jį padarė aštriu ginklu prieš pačią Katalikų Bažnyčią. Tad faktas, jog jie turi Bibliją, nėra tai, kas mus vienija, bet jis kaip tik labiausiai kenkia ir sielas atitraukia nuo tiesos ir teisingo Biblijos supratimo.

Gradualizmo principas yra visiškai klaidingas ir labai kenksmingas. Juo remiasi visa didžiulė žala, kurią daro ekumeninis ir tarpreliginis dialogas, iš jo kyla ir žala moralės srityje. Visa medijų propaganda, vaizduodama nereguliarias, nesusituokusias, vienos lyties ir panašias sąjungas, būtinai atrenka poras, kurios atrodo simpatiškos, žmones, kurie yra žinomi, kažko pasiekę karjeroje. Mums sakoma: žiūrėkit, kaip jie gražiai gyvena, kokie jie vienas kitam ištikimi, gal turi bendrų vaikų, jie elgiasi gal net dar gražiau nei daugybė vadinamųjų katalikiškų šeimų, kuriose smurtaujama ar yra kitokių blogybių. Iš visos tos nuodėmingų sąjungų grupės galima nesunkiai atrinkti tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų net pavyzdys katalikiškoms šeimoms. Bet ar tai argumentas, kad jose yra gėrio, tiesos ir šventumo elementų, kuriuos galima laiminti? Ne, tai kaip tik argumentas, kad nuodėmė mobilizuoja gėrio elementus ir juos propagandos tikslais išnaudoja. Mes net nežinome, kiek tas įvaizdis teisingas, gal tai tik gražios fotografijos ir gražūs aprašymai. Bet net jeigu tai ir būtų tiesa, tai tik rodytų, kad jie patologiją ar lyg kokį auglį užmaskavo gėrio regimybe, kad kitiems tą patologiją būtų sunkiau atpažinti. Dėl to tai nenustoja būti patologija ir nuodėme.

Tokias nuodėmingas sąjungas stengiamasi pateikti kaip jau esantį faktą ir tada sakoma – tiesiog visuomenė yra tokia, o Bažnyčia savo sielovadiniu rūpesčiu turi apimti visą visuomenę, kokia ji faktiškai yra – „lydėti“ žmones. Vokiečiai tai vadina Normativität des Faktischen, fakto normatyvumu – tai, kas faktiškai egzistuoja, vien dėl to, kad yra toks faktas, tampa praktinio elgesio norma. Tai reiškia, kad ne objektyvi Dievo teisė diktuoja normas, o faktinė duotybė. Lietuvoje šito faktų normatyvizavimo apologetas yra kun. Saulaitis. Jis misionieriavo ne viename egzotiškame krašte ir „Mažosios studijos“ laidose gali papasakoti, kad yra tūkstantis santuokos formų, tūkstantis vaikų auginimo būdų, tūkstantis lytiškumo raiškos kelių. Kadangi šita didžiulė antropologinė visokiausių keistenybių skalė yra faktinė duotybė, tai nuvykęs pas kokią nors gentį misionierius turi visa tai pagarbiai priimti ir net laiminti. Tėvas Saulaitis net yra 2017 m. išleistos knygos „Pieno ežeras“, su didžia pagarba aukštinančios pagoniškus tukanų genties mitus, bendraautorius...

Įdomu, kad labai daug metų misionieriumi Afrikoje buvo ir arkivysk. Marcelis Lefebvre’as. Jis turėjo matyti tuos pačius dalykus, tą pačią faktinę realybę, tačiau jo atsakas buvo visiškai kitoks.

Tradicinis misionierius nėra aklas, jis turi matyti visą tą įvairovę ir patologines socialinio gyvenimo formas, tokias kaip kraujo kerštas, kraujomaiša, vaikų aukojimas, senelių palikimas numirti, gendercidas ir t. t. Misionierius yra dėkingas antropologams, kurie visą tą įvairovę aprašo ir jam leidžia realistiškai įvertinti, kokia yra padėtis tose įvairiose tautose, gentyse ar dabartinių miestų visuomenėse.

Kunigas į visą tai turi atsižvelgti, bet šis faktiškumas, ši nuolatos kintanti įvairovė nėra norma. Misionieriaus tikslas yra primesti objektyvią tiesą ir gėrį, jis ateina su Evangelijos žinia ir tai įvairiai tikrovei ją iš viršaus primeta. Tai tikrovei jis nustato naują veikimo sistemą, tam tikrus krikščioniškus dėsnius, jis kovoja su blogybėmis ir ugdo gėrio daigus kultūroje, jis moko Katekizmo vaikus ir suaugusius. Misionierius turi stumti ir kreipti žmones – su meile ir didžiule kantrybe, švelniai įtikinėdamas ir visokiais kitokiais būdais, – bet vis tiek jo pareiga kreipti visuomenes keistis tradicinės Bažnyčios doktrinos ir tradicinio moralinio mokymo kryptimi. Jei visuomenės normos neatitinka Evangelijos, tai tuo blogiau visuomenei, o ne Evangelijai!

Tad galiausiai pasaulis turi prisitaikyti prie Bažnyčios, o ne Bažnyčia prie pasaulio?

Tokia ir buvo esminė Evangelijos žinia – jūs turite būti pasaulio druska ir šviesa. Ne dvylika apaštalų turi prisitaikyti prie antikinės Romos provincijų įvairiausių kultūrų – nuo Armėnijos iki Ispanijos ir nuo Etiopijos iki Skitijos – bet visos šios skirtingiausios tautos turi prisitaikyti prie tam tikro doktrininio ir moralinio kanono, kurį skelbia apaštalai. Nuo pat apaštalų laikų iki moderniosios epochos tai buvo savaime suprantamas dalykas. O dabartiniai teologai ir ganytojai dažnai žvelgia atvirkščiai: kaip sakė popiežius Pranciškus, ganytojas turi kvepėti savo avimis. Tai yra visiškai klaidinga! Avys turi pradėti kvepėti kaip ganytojas! Tad tie moraliniai skandalai, kurie vyksta Bažnyčioje, nėra kažkoks atsitiktinis dalykas, bet jie kyla iš klaidingo mąstymo šaknų, pražūtingų sieloms.

Kiek anksčiau paminėjote Vatikano II Susirinkimą kaip tam tikrą krizės Bažnyčioje pradžią. Kaip jūs žvelgiate į šį Bažnyčios Susirinkimą, kas konkrečiai jame buvo blogai, kad sukėlė tokią krizę?

Ta krizė prasidėjo jau prieš Susirinkimą, pats Susirinkimas jau buvo vienas iš jos vaisių. Ši krizė turi vardą: tai neomodernizmas. Egzistavo tam tikra filosofinė ir teologinė modernizmo sistema, prieš kurią ypač kovojo popiežius šv. Pijus X, paskelbęs prieš tai nukreiptą encikliką Pascendi ir ėmęsis kitų labai svarbių priemonių. Tai buvo sisteminga, ilgai trukusi kova, po kurios tą pradinį modernizmą pavyko užgniaužti taip, kad jis negalėjo plisti bažnyčiose, seminarijose, katalikiškuose universitetuose. Bet maždaug nuo 1930-ųjų metų iškilo nauja teologų ir filosofų karta, kuriai Lietuvoje priklausė visas vadinamasis „jaunųjų katalikų“ sąjūdis. Vienas žymesnių jos atstovų buvo Antanas Maceina. Lietuvoje ši banga kilo iš nepasitenkinimo tautininkų režimu, bet tai buvo tik pretekstas. Jie skaitė naujausius vokiečių ir prancūzų autorius, ir esminė šios bangos idėja buvo vitališkumas, jaunatviško gyvybingumo, dinamikos pabrėžimas. Remtasi vadinamąja gyvenimo filosofija, Heideggeriu; teigta, kad viskas turi būti gyva, autentiška, egzistenciška, o Bažnyčia yra sustabarėjusi, apkiautusi. Aišku, tarp visų jaunųjų katalikų idėjų buvo ir tikrai gerų, yra įdomu paskaityti Maceinos raštus, bet tai dažnai neturi nieko bendro su katalikiška filosofija. Tai yra visiškai nauja, grynai humanistinė, personalistinė filosofijos kryptis. Todėl visiškai natūralu, kad Maceina tapo vienu pagrindinių Vatikano II Susirinkimo apologetų pokario išeivijoje.

Būtent iš šio vitalizmo ir iš „naujojo humanizmo“, kurį propagavo Maritainas, iš pasipriešinimo totalitarinėms XX a. ideologijoms kilo tai, ką mes vadiname neomodernizmu. Pavyzdžiui, visa neomodernisto Rahnerio filosofija remiasi daugiausia Heideggeriu. Taip pat paminėtini De Lubacas, Congaras ir daug kitų autorių, kurių kiekvienas praktiškai nuo nulio kūrė visą savo teologinę sistemą, neturinčią nieko bendro su tradicine katalikiška teologija. Jie darė įtaką vyskupams, kurie manė, kad tai yra naujausias teologijos mados klyksmas, ir skatino neomodernistus teologus, leido jiems publikuotis. Iškilo tokie žurnalai kaip Concilium ar Communio.

Dar prieš sušaukiant Susirinkimą, vyko pasirengimas jam, buvo sudaryta parengiamoji komisija, kuri paruošė visiškai gerus, teologiškai tikslius, naujausias Bažnyčios problemas atliepiančius nutarimų projektus. Prie šių dokumentų rengimo daug prisidėjo ir arkivysk. Lefebvre’as. Tad pats savaime Vatikano II Susirinkimas buvo normalus Bažnyčios įvykis ir galėjo būti naudingas Bažnyčiai. Tačiau neomodernistai teologai, kuriuos į Susirinkimą atsivežė juos palaikantys vyskupai, sugebėjo padaryti perversmą, visi tie iš anksto taip kruopščiai paruošti dokumentai buvo išmesti ir vietoje jų iškelti nauji. Jie pasižymėjo nepaprastai įtaigia, gyva kalba, kuri žavėjo pačiu savo žodžių skambesiu, per kurį kartais net negali suprasti teologinio turinio, bet tave užburia toks lyg gražių frazių čiurlenimas. Visas šis stiliaus naujumas ir šviežumas patraukė nemažą dalį vyskupų. Dar manoma, kad labai daug vyskupų su nerimu stebėjo tam tikras radikalias tezes, bet galvojo, kad jos greitai atsimuš į Bažnyčios gyvenimo realybę ir nepadarys didesnės žalos – viskas liks po senovei. Be to, buvo milžiniškas popiežiaus ir progresyvios žiniasklaidos aparato spaudimas. Todėl dokumentai buvo priimti nepaisant didelio konservatyvių vyskupų pasipriešinimo, kuriame svarbų vaidmenį atliko arkivysk. Lefebvre’as. Deja, pasirodė, kad šie dokumentai atvėrė kelią destrukcijai, iš šių Susirinkimo nutarimų galiausiai iškilo dar radikalesnės kryptys tiek teologijoje, tiek Bažnyčios praktikoje (išlaisvinimo, feministinė, pliuralistinė teologijos), kurios atnešė baisių vaisių jau pirmaisiais dešimtmečiais po Susirinkimo. Taip priėjome prie dabartinės Bažnyčios krizės.

Kas dabartinėje Bažnyčios krizėje jus labiausiai neramina ir kam labiausiai priešinatės?

Visų pirma reikia koncentruotis ne į pavienius skandalus, bet pažvelgti, kas katalikybėje svarbiausia. Pirmiausia ir svarbiausia yra pats tikėjimas, kurio pagrindas – tikėjimo tiesos, dogmos. Jeigu išklimba tikėjimo tiesos, tuomet prasideda ir visų kitų dalykų griūtis. Į tai kreipiama per mažai dėmesio – daugelis kritikų paviršutiniškai kritikuoja atskirus žingsnius, bet nesikasa prie teologinių šaknų, neliečia teologinio lygmens. Todėl nevyksta diskusija esminėmis teologinėmis temomis. Ir čia Brolija padarė tikrai didelį darbą, dalyvaudama diskusijose dėl doktrinos su Šv. Sosto atstovais 2009-2010 metais. Brolijos ir Vatikano teologai skyrė daug laiko aptarti būtent teologinius, doktrinos, o ne disciplinos, liturgijos dalykus. Iš abiejų pusių buvo toks susitarimas, kad kol nebus bendros deklaracijos ir bendrų dokumentų, nei Brolija, nei Šv. Sostas nepublikuos, kas tose teologinėse diskusijose buvo kalbama. Bet galiausiai iki tokio dokumento nebuvo prieita, Vatikanas tam užkirto kelią ir diskusijos buvo nutrauktos, iš jų nebuvo padarytos jokios išvados. Brolija šio susitarimo laikosi ir neskelbia, kas tiksliai tose diskusijose buvo svarstoma, tačiau žinoma, kad diskutuota apie esmę, apie pačius teologinius principus.

Brolijai nuolatos primetamas nepaklusnumas, tai reiškia, kad apeliuojama į Bažnyčios teisės sferą. Bet visa problematika, kurią Brolija kelia, yra ne Bažnyčios teisės, o teologijos lygmenyje. Brolija ir plačiau – visas Tradicijos judėjimas kaltina neomodernistinę teologiją, Vatikano II Susirinkimą ar hierarchus pirmiausia dėl teologinių klaidų. Ir jeigu Brolija klysta, tuomet turėtume būti apkaltinti formaliomis erezijomis, susilaukti pasmerkimo, kad klaidingai suprantame teologines tiesas, iškreipiame tikėjimo turinį. Bet šito niekas niekada nėra padaręs! Visi pasmerkimai atkakliai ir užsispyrusiai akcentuoja tik paklusnumą, valios sritį, Bažnyčios teisės raidę. Niekas niekada nėra kaltinęs – jau nekalbant apie įrodymus – Brolijos teologinėmis, tikėjimo doktrinos klaidomis. O jeigu jų nėra, galime daryti išvadą, kad nejučia pripažįstama, jog patys kaltintojai klysta teologiniais klausimais. Turbūt tai išaiškėjo per minėtas teologines diskusijas ir todėl Šv. Sosto teologai, nenorėdami to pripažinti, tas diskusijas nutraukė ir nepaskelbė jų turinio.

Toliau reikia koncentruotis į patį Jėzų Kristų – švenčiausią Tikrovę, į Jėzų Kristų Eucharistijoje, kurią taip ir vadiname: Švenčiausiuoju Sakramentu. Iš visos skalės įvairiausių skandalų patys reikšmingiausi ir blogiausi yra tie, kurie liečia Eucharistijoje esantį patį Jėzų Kristų. Objektyviai žiūrint, šv. Komunijos išniekinimas, Švč. Sakramento negerbimas dabartinėje Bažnyčioje yra pats didžiausias skandalas. Ir būtent apie tai reikia garsiausiai kalbėti, nuolatos rašyti ir kritikuoti! Visos naujai įvestos praktikos – Komunija į rankas, pasauliečiai Komunijos dalintojai ir kt., susiję su Švč. Sakramentu. Objektyviai žiūrint, tai yra pats didžiausias skandalas. Moralinių nusižengimų hierarchijoje šventvagystė (lot. sacrilegium) yra viena iš didžiausių nuodėmių. Aišku, dauguma žmonių daro tam tikrus veiksmus nežinodami, todėl mes negalime jų asmeniškai kaltinti šventvagyste, bet kunigai, vyskupai ir tie, kurie turi išmanyti teologiją, tikrai yra formaliai dėl to atsakingi. Kunigas, kuris dalija Komuniją į rankas arba nepagarbiai traktuoja Švč. Sakramentą, jau ir formaliai yra atsakingas dėl šventvagystės nuodėmės.

Visai neseniai, jau po Naujųjų metų teko išgirsti apie tokį atvejį Panevėžio katedroje. Prie mano pažįstamo tikinčiojo po Mišių priėjo kita tikinčioji ir atsinešė rankose konsekruotą Ostiją, kurią rado pamestą suole. Naujametinėse Mišiose, laikytose vyskupo, šv. Komunija buvo dalijama į rankas. Ji klausia – ką man su ta Ostija daryti? Tasai tikintysis patarė nunešti į zakristiją ten buvusiam kunigui. Pats faktas, kad atsitiktinai Mišiose dalyvaujanti moteris suole randa komunikantą, reiškia, kad tokie atvejai nėra retenybė. Šis pagarbos Švč. Sakramentui trūkumas yra visuotinis. Po to tas tikintysis kalbėjo su šia moterimi, bet ji nemanė, kad čia kažkas baisaus, ji net nesuvokė, kad tai baisus dalykas ir šventvagystė, ar kad dalijimas į rankas yra negerai. Vadinasi, net tiems, kurie su tokiais atvejais susiduria, jau taip praplautos smegenys, kad jie nebesuvokia, jog čia vyksta šventvagystė!

Apie šį papiktinantį atvejį buvo informuotas vysk. emeritas Kauneckas. Tai išgirdęs, savo tradiciniame pamoksle per Marijos radiją vyskupas aiškiai pasisakė prieš Komunijos dalijimą į rankas.

Tradicinėse apeigose tokiu atveju tiek vieta, kur Ostija nukrito, tiek tos moters rankos turėtų būti purifikuojamos (apvalomos) rubrikų numatyta tvarka. Bet, aišku, nieko panašaus dabar nebedaroma. Palyginus su tradicinėmis apeigomis, pagarba Švč. Sakramentui yra nukritusi iki neįtikėtinai žemo lygio. Visa tai yra tikrai didžiulė tragedija. Po šios įvykio tas tikintysis dar kalbėjo su viena Panevėžio vienuole, kuri visaip bandė teisinti tokius atvejus, sakydama, jog lygiai taip pat blogai yra, kai tikintieji priima Komuniją nepasiruošę, nuodėmės būklės ir pan. Ji į vieną lygmenį stato nevertą Komunijos priėmimą ir komunikanto mėtymą ant grindų bažnyčioje. Tikintysis buvo apkaltintas konservatyvumu ir kad neatsižvelgia, jog dabar tai yra normali Bažnyčios praktika. Būtent Panevėžyje vienuolės demonstratyviai priima Komuniją į rankas, nors dauguma tikinčiųjų dar priima Komuniją ant liežuvio.

Tad pirmiausia yra tikėjimas ir visos problemos kyla iš jo nuosmukio. Jei nebėra tikėjimo į realų Kristaus buvimą Eucharistijoje, jei sąmoningai naikinamos tradicinės pagarbos Eucharistijai formos, neišvengiamai kyla realios Švč. Sakramento profanacijos. Tai virsta sistema, „nuodėmės struktūra“, tai vyksta nuolatos įvairiose parapijose kaip institucionalizuota, pastovi, sisteminga šventvagystė. O, pvz., vienalyčių porų palaiminimai, apie kuriuos tiek daug kalbama, palyginus su minėtais dalykais, blogio skalėje yra kur kas žemiau. Tų nereguliarių porų, kurioms apskritai bus reikalingas palaiminimas, bus nedaug, tai bus pavieniai atvejai, nekuriantys visuotinai veikiančios struktūros.

Tad skandalų hierarchijoje didžiausia blogybė yra teologinės klaidos, į kurias mūsų dienomis beveik nebekreipiama dėmesio, o antroje vietoje – visa, kas susiję su Švč. Sakramentu ir šv. Mišiomis. Pirmiausia reikėtų piktintis dėl skandalų šiose sferose ir su tuo kovoti.

Dėkojame jums už pokalbį!