Dominykas Vanhara. Nacionalinio stadiono aferos išvados

Taip vadinamo “Nacionalinio stadiono” taip vadinamo “kainos indeksavimo” klausimui vis labiau kaistant, o konkrečiai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pritarus, kad yra reikalinga koncesininkui „indeksuoti kainą“, Vilniaus m. sav. tarybos narys Aleksandras Nemunaitis retoriškai klausia – kur dar gamtoje pamatytumėte atvejų, kai būtent pirkėjas visokeriopai pasisakytų už būtinybę didinti kainą? Kadangi man kuo toliau, tuo labiau darosi panašu, kad gresia dar vienas stambus pasipinigavimas mūsų, mokesčių mokėtojų, sąskaita, o tie, kas turėtų dantimis ir nagais ginti mūsų, mokesčių mokėtojų, interesus, nagais ir dantimis kažkodėl gina taip vadinamo koncesininko interesus, pakalbėkime apie tai, kaip tą klausimą matau būtent aš. Kad nuosprendyje ne kartą linksniuotai valdžiai taip paprastai ir lengvai viskas nebūtų.

Pradėkime nuo kiek iš toliau. Aš, kaip advokatas, savo praktikoje turiu ne vieną sėkmingą bylą dėl juridinių asmenų veiklos tyrimo. Šio pobūdžio bylos yra, iš esmės, pačios sudėtingiausios, bet tuo pačiu ir man pačios įdomiausios. O kame tų bylų sudėtingumas? Sudėtingumas tame, kad, atstovaudamas smulkiuosius juridinio asmens dalyvius (smulkiuosius akcininkus, pajininkus, kt.), tu turi bylą nagrinėjančiam teismui jau pirmame bylos etape pateikti duomenis, kurie suformuotų bylą nagrinėjančiam teismui pagrįstą abejonę, jog su konkretaus juridinio asmens valdymu yra kažkas labai negerai. Ir niuansas čia toks, kad, kaip smulkiųjų juridinio asmens dalyvių atstovas, tu informacijos neturi, nes jos nei tau, nei tavo klientams dažniausiai niekas neduoda.

Todėl, vedant tokias bylas, tenka rankioti mažas informacijos detales iš visų šaltinių, kurie tik tau yra prieinami, ir bandyti iš tų mažų detalių įžvelgti bendrą vaizdą. Per eilę metų patirties aš jau esu išmokęs, kaip reikia ieškoti man reikalingų įrodinėjimo objektų tarp tų informacijos nuotrupų, kurias turiu. Pvz. ieškau kažkokio nelogiškumo, kuris iš pirmo žvilgsnio gal ir teisėtas, tačiau visiškai nelogiškas. Konkretus pvz.: juridinis asmuo turi kontroliuojančiojo akcininko įsipareigojimą finansuoti to juridinio asmens veiklą. Vietoje to, skolinasi išskirtinai nepalankiomis sąlygomis iš trečiojo juridinio asmens. Pradėjus knisti giliau, išaiškėja, kad tas trečiasis asmuo yra susijęs su kontroliuojančiuoju akcininku, tačiau jam nėra taikomi tie ribojimai, kurie būtų taikomi akcininkui, finansuojančiam dukterinę bendrovę, ir tai yra būdas kontroliuojančiam akcininkui pasiimti pelną, juo nesidalinant su smulkiaisiais akcininkais. Arba dar kitaip – ieškau kažkokio logiškumo ar sistemiškumo tarp iš pažiūros nesusijusių įvykių, kt.

Po tokios nedidelės įžangos grįžkime vėl prie mūsų aptariamo stadiono. O šio stadiono klausimo panašumas su mano aukščiau įvardintomis juridinių asmenų veiklos tyrimo bylomis yra toks, kad stadiono atveju visą informaciją bandoma slėpti ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo Vilniaus m. sav. tarybos narių, kurie jos reikalauja. Taigi, tenka remtis tomis informacijos nuotrupomis, kurios yra prieinamos viešai, kaip ir juridinių asmenų veiklos tyrimo bylose.

Taigi, šiuo atveju turime pirmą aplinkybių grupę:

1. Nuo projekto nušalintas, iš koncesininko Baltcap atleistas ir prokuratūrai atiduotas buvęs koncesininko partneris Š. Stepukonis, kuris būtent ir buvo atsakingas už Nac. stadiono projektą. Ši aplinkybė yra faktas, kuris buvo atskleistas viešai;

2. Sklando gandai, kurie buvo atspindėti ir žiniasklaidoje, kad minėtas buvęs partneris yra įtariamas pasisavinęs / išvaistęs sumą septynių nulių zonoje. Ši aplinkybė faktu nėra, yra tik gandai, bet tie gandai buvo atspindėti ir žiniasklaidoje, o ir aš savais kanalais tuos gandus esu girdėjęs iš ne vieno šaltinio.

Tęsiame toliau ir turime jau antrąją aplinkybių grupę:

1. Netrukus po koncesininko partnerio atleidimo ir atidavimo į prokuratūrą, koncesininkas stabdo Nac. stadiono statybas;

2. Į teismą kreipiasi vienas projektuotojas dėl visiškai mažos sumos, palyginus su bendra projekto verte, t.y. 200 t. EUR, priteisimo iš koncesininko Baltcap;

3. Koncesininkas Baltcap netrukus po partnerio atleidimo kreipėsi į Vilniaus m. sav., prašydamas, neoficialiais duomenimis, padidinti mokėjimus koncesininkui 40 mln. EUR suma, motyvuojant tariamu force majeure, o konkrečiai – prieš du metus pasibaigusia COVID pandemija bei jau du metus trunkančiu karu Ukrainoje.

Ir tuomet turime jau trečiąją, pačią pikantiškiausią, faktinių aplinkybių grupę:

1. TS-LKD partijos atstovai, kurių yra tiek Vilniaus meras, tiek Vilniaus m. administracijos direktorius, ir kurie yra pagrindinė Seimo valdančioji partija, kuriai priklauso ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kurie yra išrinkti tam, kad visomis išgalėmis gintų mokesčių mokėtojų interesus, visomis išgalėmis gina koncesininko interesus, susijusius su kainos padidinimu;

2. TS-LKD partijos atstovai ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo opozicinių Vilniaus m. sav. tarybos narių slepia informaciją, susijusią su koncesininko prašymais dėl kainos padidinimo;

3. Atleidus buvusį už Nac. stadiono statybas atsakingą partnerį Š. Stepukonį, koncesininkas Baltcap už Nac. stadiono statybas atsakingu partneriu paskyrė Simoną Gustainį – politinės korupcijos byloje nuteisto buvusio Seimo nario Šarūno Gustainio pusbrolį. Dabartinis Baltcap partneris, kaip man atsiuntė duomenis skaitytojai, intensyviai rėmė savo pusbrolio politines kampanijas balotiruojantis į Seimą.

Visas toliau pateikiamas įrašas yra mano asmeninė nuomonė, kurią aš susidariau iš viešai pateikiamos ir viešai prieinamos informacijos. Nei šis įrašas, nei bet kuri atskira jo dalis negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė išvada ar teisinė rekomendacija, o taip pat niekaip ir jokia apimtimi negali būti laikomas ar traktuojamas kaip faktų konstatavimas.

Taigi, grįžkime prie aukščiau mano įraše nurodytų aplinkybių ir pradėkime nuo to, kad aš esu, ko gero, vienas iš ant rankų pirštų suskaičiuojamų su projektu nesusijusių visuomenės narių, kurie tą koncesijos sutartį skaitė ir analizavo. Tiesa, tą dariau prieš du metus, tai nebe visus niuansus atsimenu.

Tęsiant toliau, mano asmenine nuomone, visos mano praeitame įraše nurodytos aplinkybės yra viena su kita susijusios labai aiškiais priežasties – pasekmės ryšiais. Kai kas komentuodami sako, jog koncesininkas BaltCap yra nesveiko stambumo investicijų valdytojas. Na o bet tačiau, kad ir kokio nesveiko stambumo tai būtų investicijų valdytojas, galima numanyti, kad laisvų nuosavų beveik 100 mln EUR, kurie pagal sutartį būtų reikalingi tam taip vadinamam “Daugiafunkciniam objektui” išvystyti, neturi net BaltCap. Ir spėčiau, kad taip vadinamas koncesininkas statybų finansavimo klausimą sprendė labai paprastai – pats skolindamasis iš kreditorių / skolintojų.

Teoriškai viskas atrodė labai gražu: BaltCap turi sutartinius įsipareigojimus dėl gautinių sumų iš Vilniaus m. sav. bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Kadangi minėti du subjektai yra rinkoje laikomi itin patikimais mokėtojais, vadinasi, kai BaltCap turi sutartinius įsipareigojimus dėl gautinų sumų su šiais subjektais, visi skolintojai / kreditoriai ima šiuos būsimus mokėjimus kaip tikrai įvyksiančius, ir jų pagrindu išduoda paskolas BaltCap minimo projekto vystymui, o pastarajam savo kreditorių naudai, kaip tai dažniausiai vyksta praktikoje, įkeičiant gautinas sumas. Tuo labiau, kad ženklią dalį mokėjimų BaltCap turėjo gauti per dvejus metus nuo statybų pabaigos, o konkrečiai -  59,626 mln. EUR (sakiau, kad sutartį skaičiau).

Tačiau dabar pasirašyta koncesijos sutartis, kad ir kaip ji būtų parašyta vien koncesininko naudai, vis tiek slepia vieną riziką tiek koncesininkui, tiek ir jo kreditoriams: tiek Vilniaus m. sav., tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministerija mokėjimus koncesininkui pagal sutartį turėtų pradėti vykdyti tik tuomet, kai stadionas su priedais būtų baigtas. Vadinasi, egzistuoja rizika, kad stadionas su priedais nebus pabaigtas ir, atitinkamai, pareiga savivaldybei bei ministerijai pradėti vykdyti mokėjimus koncesininkui neatsiras.

Todėl koncesininko kreditoriai / skolininkai, finansuodami stadiono statybą, imasi įprastai verslo praktikoje taikomos tokios rizikos valdymo politikos ir paskolą projektui vystyti išdavinėja dalimis. O konkrečiai – va dalis paskolos, kuri yra skirta tau pabaigti ir užaktuoti, tarkime, 20 proc. stadiono statybų. Tiek pabaigsi ir užaktuosi – gausi naują paskolos mokėjimą. Kol tiek nepabaigsi ir neužaktuosi – negausi.

Ir va dabar prisiminkime mano įvardintas ir sugrupuotas aplinkybes: už Nacionalinio stadiono projektą atsakingas koncesininko partneris yra atleistas ir priduotas prokuratūrai. O rinkoje sklando gandai, kad jis „pro šoną“ galėjo praleisti sumą su septyniais nuliais. Kartu koncesininkas šiuo metu nesugeba apmokėti, atrodytų, itin kuklios 200 t. EUR sąskaitos už projektavimo darbus, o ir visi kiti darbai stadione, nepaisant itin įtemptų koncesijos sutartimi numatytų terminų, yra sustoję. Ir ką tai galėtų reikšti? Mano nuomone, tai reiškia, kad šiuo metu koncesininko sąskaitose švilpia vėjai ir koncesininkas tolimesnių stadiono statybos darbų finansuoti nebėra pajėgus. O rangovai be pinigų dirbti nesutinka. Todėl šiuo metu vėjai galimai švilpia ne tik koncesininko sąskaitose, bet ir stadiono statybų aikštelėje.

Taigi, komplikuotos galimybės koncesininkui toliau tęsti stadiono statybos darbus pagal koncesijos sutartį yra koncesininko bėdos. Tačiau kodėl koncesininko bėdos, susijusios su galimai ir pas patį koncesininką padarytomis galimai nusikalstamomis veikomis, dabar TS-LKD partijos ir jos valdžios dėka bandomos dabar perkelti nuo koncesininko ant visų mokesčių mokėtojų pečių? Žinau, kad mane skaito daug žiniasklaidos atstovų. Tai gal galėtumėte užduoti klausimus tiek Vilniaus merui, tiek Vilniaus m. sav. administracijos direktoriui, dėl kokių priežasčių jie dabar bando koncesininko bėdas perkelti ant mokesčių mokėtojų pečių? Tokiais fake‘iniais argumentais apie tariamą force majeure, kurie tik ir parodo, kad dabartinė Vilniaus miesto valdžia visuomenę laiko elementariais kvailiais, kuriems ant ausų gali būti kabinami bet kokie makaronai?

Tuo atveju, jei koncesininkas šiuo metu nebėra pajėgus tęsti stadiono statybų darbų, o mes turėtumėme tokią Vilniaus m. valdžią, kuri, kaip jai ir priklauso, atstovautų rinkėjų ir mokesčių mokėtojų interesus, dabar Vilniaus m. sav. valdžia privalėtų, remiantis CK 6.220 str., pareikalauti iš koncesininko BaltCap patvirtinti, kad ji tinkamai ir laiku įvykdys sutartį, su atitinkamais įrodymais, jog koncesininkas yra pajėgus ir toliau finansuoti Nacionalinio stadiono statybas. Koncesininkui to nepadarius, koncesijos sutartis su BaltCap privalo būti nutraukta dėl BaltCap kaltės, kartu kreipiantis į teismą dėl sutartimi numatytų baudų priteisimo, o taip pat ir dėl žalos atlyginimo, kurios nepadengia sutartimi nustatytos baudos. Va taip turėtų elgtis tinkamai rinkėjus ir mokesčių mokėtojus atstovaujanti Vilniaus miesto valdžia. O mes ką matome?

O mes matome tiek Vilniaus miesto valdžios atstovus, tiek Vyriausybės atstovus (iš tos pačios TS-LKD) partijos, kurie per visur laksto ir drasko marškinius ant krūtinės, kad būtina koncesininkui BaltCap padidinti mokėjimus pagal sutartį. Nes force majeure, suprask. Tai jei jau taip, tai aš, kuris yra tiek skaitęs ir analizavęs tą koncesijos sutartį, tiek skaitęs ir analizavęs tą legendinį nuosprendį, kuriame TS-LKD partija buvo daug kartų aprašyta, ir ne iš gerosios pusės, sakau, kad nuo šiol mes, rinkėjai, visiems TS-LKD partijos sprendimams, kol ši partija yra vis dar valdžioje, privalome taikyti TS-LKD sprendimų korupcijos prezumpciją, kuri reiškia, kad bet koks TS-LKD partijos priimtas sprendimas yra laikomas korumpuotu, iki kol ši partija neįrodo priešingai.