Asta Katutė. Pelenai neturi apaugti užmaršties žole
1944-ieji – sudegintų lietuviškų sodybų ir kaimų metai. Sovietų naratyvui tinkanti vokiečių sunaikinto Pirčiupių kaimo (1944.06.03) istorija...
Užmarštin neturi nueiti ir tų pačių metų pradžioje sovietinių partizanų nužudytų aukų atminimas. Komunistinis rėžimas siekė, kad įvykiai ir aukos būtų pamirštos, o atmintis ištrinta. Metai bėga, bet nusikaltimų vykdytojai oficialiai neįvardinti ir nepaviešinti iki šiol.
1943-1944 m. Rūdininkų girioje susikoncentravę raudonieji partizanai maisto produktų iš sovietinio užnugario negavo, todėl apiplėšinėjo Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojus, rengė diversijas ir ginklu “skleidė” sovietinę propagandą. Girioje veikusių partizanų skaičius siekė virš tūkstančio. Beveik 45 proc. jų sudarė rusai, 45 proc. žydai (dalis jų iš Kauno ir Vilniaus getų išsigelbėję žydai), 6,6 proc. lietuviai ir 2,9 – kitos tautybės asmenys. Gyventojai kūrė savisaugos būrius, kad apgintų savo turtą. Didžiausių baudžiamųjų akcijų susilaukė labiausiai lietuviški (pvz. gudiški kaimai priešinosi minimaliai) ir valios gintys turintys kaimai. Pažymėtina baudžiamoji akcija surengta prieš aktyvią savisaugą turėjusį Bakaloriškių kaimą (Onuškio vls.), kuomet visas kaimas buvo sudegintas per vieną didžiausių mūsų švenčių - Velykas (40 sodybų). Užmarštin neturi nukeliauti ir kruviniausia teroro akcija įvykdyta prieš miegančius Kaniūkų kaimo (Šalčininkų raj) gyventojus.
* 1944.01.29 d. 6 val. apie 150 partizanų, ginkluotų 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Kaniūkų kaimą. Baudžiamojoje akcijoje dalyvavo nemažai moterų.
* Beveik visas kaimas - sudegintas. Nužudyti 35 žmonės, 15 sužeista. Nepasigailėta nei moterų, nei vaikų. Kaniūkų baudžiamąją akciją yra aprašę ir patys sovietiniai partizanai Isakas Kovalskis, Chaimas Lazaras, Aba Kovneris, Paulas Bagrianskis.
* Tos pačios sausio 29-osios rytą raudonųjų partizanų ultimatumą nusiginkluoti ir atiduoti ginklus buvo gavusi Klepočių kaimo savisauga (pagalbinė policija), vakare apie 50 „banditų“ (rusų ir žydų) apiplėšė Kiemeliškes. Taip pat grasinta sunaikinti lietuviškus Butrimonių, Jononių, Šaulių ir Pasalio kaimus.
Šie faktai rodo, kad 1944 m. sausio 29 d. Rūdninkų girios raudonieji partizanai vykdė didelę akciją prieš lietuviškus kaimus ir jų savisaugas; matyt, planuota nuginkluoti ir nubausti (sunaikinti) ir kitus minimus kaimus. Tikėtina, jog šiuos planus bent iš dalies sukliudė 253-iojo savisaugos bataliono atsparos punktų kariai. Ateiti į pagalbą Kaniūkų kaimo savisaugininkams jie nespėjo, tačiau galbūt išgelbėjo nuo susidorojimo kitus kaimus.
* 2001 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių. Tyrimą vykdė ir Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas. Įtakingos pasaulio žydų organizacijos tai įvertino kaip puolimą prieš antinacistinį judėjimą, holokausto aukas. Tyrimai buvo nutraukti.
Praėjus 80-čiai metų nuo tragedijos ši tema Lietuvoje vis dar nėra patogi dėl dalies žudikų tautybės. Šiai dienai nužudytų Kaniūkų gyventojų atminimą ženklina toje vietoje Lenkijos iniciatyva pastatytas kryžius su lenkiškuoju ereliu. Gal 85 -osioms tragedijos metinėms pavyktų lietuvių krauju aplaistytą žemę įpaminklinti ir mūsų Vyčiu?
Nevykdytos kitataučių integracijos vaisiai
Vieno lietuviško kaimo, Kaniūkų skerdynių (1944.01.29 Eišiškių raj.) tragedijos 80-mečio minėjimo vaizdai - kairėje paminklas aukoms atminti po lietuvių patriotų vizito, dešinėje - vaizdas likęs po vėliau vykusio prolenkiškojo minėjimo ("tomaševskininkai" (Lenkų rinkimo akcija)). Viduryje baltos dienos Lietuvos respublikoje nuimama lietuviška atributika ir akivaizdžiai demonstruojama lenkiška tautinė tapatybė ir lojalumas kitai valstybei.
Už tokius grubius įvykius atsakingi tie, kurie metai iš metų palaikė kultūrinę atskirtį tarp lietuvių ir kitakalbių Pietryčių Lietuvos gyventojų sudarydami sąlygas jiems ir jų vaikams nesimokyti lietuvių kalbos ir nesiintegruoti į valstybę, kurioje gyvena. Atsakingi ir tie, kurie ir toliau palaiko švietimo nevalstybine kalba sistemos išlaikymą, nors yra gera proga kartu su Estija ir Latvija atsikratyti ydingos, sovietų primestos praktikos.
Priminsiu, kad Nacionalinis susivienijimas nuosekliai palaiko ugdymo valstybine kalba idėja, ne uždarant kitakalbes mokyklas, bet palaipsniui pereinant prie mokymo lietuvių kalba.
Laikas pagaliau išties pradėti integracinius procesus. Vėluojame jau 30 metų.
Tai kam gi prireikė nuimti atminimo ceremonijoje uždėtą trispalvę ir pašalinti atminimo vainikus? Vėliau vykusiame Lietuvos lenkų sąjungos organizuotame renginyje lankėsi nemažai žymių žmonių - pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Šalčininkų rajono vicemerai Josif Rybak ir Valdemar Sliževski, Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Gžegož Jurgo, europarlamentaras Valdemar Tomaševski, LR Seimo narė Beata Pietkiewicz, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmoji sekretorė – konsulė Irmina Szmalec bei gausi vietos bendruomenė*. Klausimas ar net 80-mečio proga nepavyko surengti bendro lietuvių ir lenkų atminimo renginio? Lietuvių delegacijoje taip pat buvo Seimo narių. Būt buvus puiki proga bendrystei. Tačiau kažkam geriau ir toliau išlaikyti vietinių lenkakalbių ir lietuvių atskirtį. O vieningos istorinės atminties koncepcijos nebuvimas leidžia Lietuvoje veikiančioje svetainėje Wilnoteka.lt talpinti lenkiškoje internetinėje erdvėje pabrėžiamą faktą, kad dalis Kaniūkų gyventojų (jie pristatomi lenkais) žudikų buvo lietuviai**. Kodėl? Nes yra norinčių formuoti priešišką lenkų požiūrį į lietuvius.
* - Informacinio straipsnio nuoroda komentare.
** - Sovietinių partizanų, kitaip teroristų, būrių veikusių Rūdininkų girioje procentinė išraiška: beveik 45 proc. jų sudarė rusai, 45 proc. žydai (dalis jų iš Kauno ir Vilniaus getų išsigelbėję žydai), 6,6 proc. lietuviai ir 2,9 – kitos tautybės asmenys (LGGRTC istoriko R. Zizo duomenys).
Rašyti komentarą