Tomas Čyvas. D. Grybauskaitė bando būti viso NATO aljanso protu, viltimi ir sąžine

www.kaunieciams.lt

Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip mus informavo portalas delfi.lt, teigia, kad „mums“ nepavyko atgrasyti Rusijos nuo karo pradėjimo, tačiau mes ir toliau pralaimime aiškindami sau ir kitiems, kas turi būti padaryta. Ji su skepsiu kalbėjo apie artėjantį NATO viršūnių susitikimą, sakydama, kad bus daug gražių žodžių ir deklaracijų, tačiau nieko naujo.“

Kalbant apie Vakarų požiūrį į Rusiją – būtų daug tiesos. Dešimtmečiais, po Sovietinės bjaurasties žlugimo. buvo bučiuojamas į Kremliaus užpakalis už pigesnės naftos lašelį ar dujų kvėptelėjimą. Tiesa, už tai, kad pirktų mūsų dešreles ir pieną – taip pat. Tas rečiau prisimenama, negu kai kieno krabai.

Bet pačios D. Grybauskaitės nuoseklumą. Jo tikrai būta ir esama. Vienoje vienintelėje srityje – mokėjime prisitaikyti, užuosti kas laimi ir pasičiupus tinkamą vėliavą (ne kartą keistą) garsiai imtis „lyderystės“.

Kas savo pirmosios kadencijos metu sakė, kad Lietuva buv tapusi JAV užsienio politikos įkaite? D. Grybauskaitė. Kas spardė į užpakalį Valstybės saugumo departamentų ir reikalavo ieškoti slaptų CŽV kalėjimų kažkur tarp Antavilių ir Pilaitės bei ginti talibų banditų teises? D. Grybauskaitė.

Kas sakė, kad mums nedera imtis jokių regiono lyderysčių, o reikia pragmatiškai būti auksine Europos provincija? D. Grybauskaitė.

Kas aiškino, kad Sakartvelo prezidento Saakašvilio politika (kišti kaliūzėsna atvifrą Rusijos penktąją koloną) yra grėsmė demokratijai?  D. Grybauskaitė. Kas kvietė „obamiškai“ perkrauti santykius su Rusija ir Baltarusija? D. Grybauskaitė. Kas skelbė, kad ir tada, kaip sakė Algirdas Mykolas Brazauskas, kurį ji įvardijo savo mokytoju, „ir tada dirbo Lietuvai“? „Tada“, tai sovietų okupacijos laikais ir net Sąjūdžio gadynėje. O kur? Na, tarkime, kad Aukštosios partinės mokyklos neprisimename? Ne. Prisimename. Tiesa, kaip ji vėliau paaiškino – tuo metu „kariavo mažą vidinį karą“. Išverčiant į žmonių kalbą – laukė kurioje pusėje daugiau personalinių perspektyvų.

Dar prieš ateidami į valdžią 2008 metais Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai surašė ir patetiškai Urbi et Orbi pristatinėjo „Rusijos sulaikymo strategiją“ (ir šiandien lengvai randama internete).

Paklausta, ką apie ją mano, D. Grybauskaitė tada piktokai atkirsdavo, kad atskirų partijų programiniai dokumentai nėra jos studijų objektas. O apie 2 proc. krašto apsaugai, kuriuos buvo įsipareigota skirti stojant į NATO – nenorėjo nė girdėti. Krizė mat. O ir pragmatiški santykiai su Maskva bei Minsku – nepakenks.

Net Kijeve driokstelėjus antrajam Maidanui iškilioji, šiandien moralistės vaidmenį užėmusi D. Grybauskaitė pozicijos pareikšti neskubėjo. Palaikyti prieš Janukovičių sukilusios ukrainiečių tautos važiavo kas tik nori. Net Loreta Graužinienė (!) tomis dienomis atsidūrė Kijeve. Mūsų moralistė ir šių dienų patriotizmo jaunamartė tada irzlokai iškošė, kad galbūt „kaltos abi pusės“, o ji tiesiog prieš smurtą. Nemalonu prisiminti? Bet iš dainos žodžių neišmesi. Žodis, kaip ir žvirblis – paleidus – sunku pagauti.

O štai paskui (kai Krymas jau atplėštas, faktinė agresija prieš Ukrainą vyko jau kurį laiką) artėjo antrieji rinkimai, kai buvo suprasta, kad dalies tikrųjų „vatnikų“, kurie pirmajame jos išrinkime atidavė savo balsus būtent suvilioti „pragmatizmo santykiuose Rusija“ retorikos, nebeprisišauksi – pasikeitė plokštelės, vėliavos, ženkliukai ir skanduotės. Net ir dvasinis ganytojas jau palaipsniui tapo nebe AMB, o profesorius Vytautas Landsbergis.

Tada atsirado neeilinė drąsa ir noras kuo garsiau, kuo patetiškiau išrėkti į Rusijos pusę kokią banalią, mkad ir visiškai bergždžią tiradą. „Teroristimė valstybė“ ir pan. Tiesa, to niekada nelydėjo jokie realūs veiksmai – nebuvo tarptautinei bendruomenei oficialiai siūlyta Luhansko ir Donecko banditus remiančią Rusiją teroristų rėmėja.

Užtat daug efektingų nuotraukų viršūnių sueigose ir 2 proc. pagaliau skyrimas gynybai (ką seniai buvo labai jau lengva padaryti) – įvyko. Netgi pateikiant jį, kaip savo pačios neva gigantiškų pastangų nuopelną.

Ar gali kisti žmogaus pažiūros? Žinoma gali. Kažkiek net privalo. Kitaip individas lieka bukas ir infantilus. Tik gal galima, tokiu atveju, neskaityti moralų kitiems ar bent jau atvirai pripažinti savo klystkelius, klaidas ir pan.? Kai to nepadaroma, lieka šleikštoka falšo nuojauta.

Ne „mums nepavyko“, o jūs asmeniškai, nepailstančioji visų auklėtoja ir nacijos mamos vaidmenin įsijautusi madam (ar kas jūs ten?) daug prisidėjote prie Rusijos ambicijų ir aršumo puoselėjimo. Tad gal jau gana vaidentis moralinio politinio autoriteto įkapėmis pasidabinus, nes ima atrodyti it mumijos sugrįžimas.

Kai šiandien Gitanas Nausėda į klausimą, kodėl Ukraina greitai nepriimama į NATO, atsako, kad tai sukeltų Trečiąjį pasaulinį (minimum branduolinį, – čia mano remarka) karą, jūs ir jūsų fanų klubas laikote tai bailumu. Žinoma. Gera būti labai drąsiu bet ką tauzijant iš neoficialiai švento balkono ir raginant visus virsti „Vilniaus Pilėnais”. Tik nelabai tai kilnu net ir tų pačių, savo Tėvynę nuo agresorių ginančių ukrainiečių atžvilgiu. Negi dar negana šlovės ir regalijų, kad taip norisi trepsėti politinį klumpakojį ant svetimų kapų? Aišku, kaip kitados (kiek kitais žodžiais) sakė Arūnas Valinskas – trepsinti kaprizinga karalaitė vėl nori saldainio.