Marius Parčiauskas. Prigožino maištas - Putino speciali operacija
Šiuo metu visi skuba rašyti savo versijas dėl to, kas įvyko Rusijoje. Parašysiu ir aš savąją, nors ji skirsis nuo daugelio, kurias teko skai...
Trumpas to, kas įvyko, paaiškinimas, galėtų būti toks: šis Prigožino išsišokimas buvo suplanuota speciali operacija, sugalvota ir sutarta kartu su Putinu, bet Putinas tuo pačiu apžaidė ir Prigožiną, jį neutralizuodamas. Toliau pabandysiu paaiškinti, ką turiu galvoje.
Pirmiausia klausimas – ar galėjo Rusijos žvalgyba nematyti, kad Prigožinas prie Rusijos sienos kaupia pajėgumus, taip pat palaikymą pačioje Rusijoje ir „miegančius“ „Vagner“ agentus? JAV žvalgyba teigia, jog apie šį pajėgumų kaupimą turėjo informacijos jau prieš savaitę bei tikėjosi panašių „Vagner“ veiksmų. Akivaizdu, kad tokią pačią informaciją, tik dar pilnesnę ir tikslesnę, turėjo ir Rusija. Tad turėjo ir pakankamai laiko atitraukti rezervinius vienetus iš Ukrainos arba, dar geriau, iš Baltarusijos, kur šiuo metu yra ~1500 Rusijos karių. Bet nieko nedarė ir nesiruošė. Čia pirmoji abejonė.
Žiūrim toliau…šūviai į „Vagner“ pozicijas Ukrainoje – klasikinis pretekstas, skirtas liaudžiai, kuris būtinas kiekvienai tokiai operacijai pradėti. O po to – „teisingumo“ siekis. Vargu, ar kas gali būti paveikiau liaudžiai nei teisingumo paieškos. Dar atkreiptinas dėmesys, kad nuo pat pradžių Prigožinas nepasakė nei vieno blogo žodžio apie Putiną, o tik apie karinę vadovybę. Operacijos pradžia – be šūvio paimta Pietų karinės apygardos vadavietė, iš kurios vadovaujama ir Rusijos pajėgoms Ukrainoje. „Į nelaisvę“ paimami ir „auklėjami“ aukščiausio rango Rusijos kariuomenės sprendimų priėmėjai. Jums tai atrodo įtikinama? Tokio aukšto lygio vadavietėje tik ir laukiama Prigožino, ji neginama, atiduodama be šūvio? Vadovybė neevakuojama, dokumentai ir aukščiausio slaptumo ryšių įranga neišgabenama, visi kariniai planai tiesiog va taip atiduodami į „maištininkų“ rankas? O po to generolai leidžiasi nufilmuojami ir auklėjami kaip maži vaikai? Atrodo, kad nenorima suprasti, jog užgrobtas ne šiaip pastatas, o aukščiausio lygmens vadavietė. Akivaizdu, kad tai spektaklis, o generolai buvo gavę įsakymą elgtis būtent taip. Viskas buvo suderinta.
Vėliau skubus žygis link Maskvos greitkeliu, nesilaikant jokio saugumo, atstumų tarp transporto priemonių, brangi technika vežta tralais. Taip važiuojama tik giliame užnugaryje, kuomet nesitikima pasalų, artilerijos apšaudymų, oro antpuolių, raketų smūgių. O juk tokią koloną neutralizuoti net nereikėtų manevrinių vienetų. Ilgas kolonas, judančias greitkeliu, būtų galima labai efektyviai neutralizuoti aviacijos smūgiais, artilerijos apšaudymais, raketų smūgiais (Iskander dislokuoti Baltarusijoje). Man keista, kai rašoma, kad Prigožino pajėgos galėjo paimti Maskvą. Galėjo, jeigu joms tai būtų leista. Bet paimti tokį miestą kaip Maksva, jeigu jis ginamas – kad ir Rosgvardijos pajėgumais – ne taip paprasta. Antra – Putinas būtų galėjęs gana greitai perdislokuoti pajėgas iš Baltarusijos, atstumas iki Maskvos nėra didelis. Tam, kad būtų neutralizuoti 1500 gana lengvai ginkluotų „Vagner“ samdinių, neturinčių jokios paramos ore, tikrai nereikėtų atitraukinėti pajėgų iš Ukrainos. Tie 25000 samdinių, apie kuriuos rašė žiniasklaida – tik skaičius popieriuje. Kiek iš jų dar būtų kovoję, kai būtų neutralizuoti tie „žygiavę į Maskvą“? Reikia atsiminti, kad tai samdiniai, o ne kokie principingi maištininkai. Trečia, rašyta, kad „Vagner“ kontroliuoja miestus – Rostovą prie Dono, Voronežą. Bet ar kontroliuoti reiškia tik užimti savivaldybę, policijos vadavietes ir karinius objektus? Ar kontroliuoji miestą, kai iš bet kur bet kada gali susilaukti apšaudymo, specialiųjų pajėgų operacijų ir t. t.? Su tiek mažai karių neįmanoma kontroliuoti Rostovo, Voronežo, o ypač Maskvos. Galiausiai, tas spektaklis, reguliariosios kariuomenės kariams pakeliui „sudedant ginklus“ visiškai neįtikina. Buvo paleisti būtent tokie filmukai, kokie turėjo būti paleisti.
Matyt, konfliktas tarp Prigožino ir karinės vadovybės buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Putinas pažadėjo palaikyti Prigožiną ir kartu su juo suplanavo „žygį į Maskvą“. Bet čia staigmena Prigožinui – Putinas sugalvojo vienu metu eliminuoti ne tik generolus, bet ir patį Prigožiną. Ta vėlyva Putino kalba galbūt buvo visai ne vėlyva, o pasakyta pačiu laiku. Prigožinui asmeniniais kanalais galėjo būti išreikštas pritarimas, neva „viskas vyksta pagal planą“, o po to Putinas viešai išstoja ir pareiškia, kad Prigožinas bei jo samdiniai yra tėvynės išdavikai ir atsakys už savo veiksmus. Štai tada Prigožinas ir pamatė, kad „kraujo praliejimas“ neišvengiamas. Ką reiškia tas „kraujo praliejimas“? Tai, kad Putinas, asmeniškai planavęs viską su Prigožinu, staiga tiek viešai, tiek privačiai pasakė – šis žygis bus traktuojamas kaip didžiausia grėsmė valstybei ir bus imtąsi visų reikalingų priemonių jam sustabdyti. Tam bus panaudota aviacija, raketų smūgiai, iš Baltarusijos bus perdislokuotos ten esančios pajėgos. Taip pat Baltarusija galėjo pažadėti karinę pagalbą – kad ir ne manevriniais vienetais. Galbūt ir sunkiai įtikima, kad Rusijos teritorijoje prieš „Vagner“ būtų naudojami raketų smūgiai, griaunama infrastruktūra. Bet Putinas žinojo, kad to neprireiks, nes buvo du veiksmų eigos variantai, iš kurių pirmasis kur kas labiau tikėtinas: 1) Prigožinas, supratęs, kad gavo Putino dūrį į nugarą ir neturi jokių šansų atsilaikyti, susidera dėl saugumo garantijų ir pasiduoda; 2) Jeigu vis dėlto sugalvoja “eiti iki galo”, kito varianto nei kariauti savo valstybėje nebelieka jau Putinui – „Vagner“ pajėgos greitai neutralizuojamos, Prigožinas nužudomas kaip valstybės išdavikas.
Aišku, kyla visa eilė klausimų. Kuo Putinui naudinga tokia operacija? Ar Prigožino žygis nėra didelė reputacinė žala Putinui? Ar neparodė rusams Putino silpnumo? O jeigu Prigožinas, supratęs išdavystę, nebūtų atsitraukęs ir karas būtų atneštas į Rusiją, visai netoli Maskvos, ar tai nebūtų Putino valdymo pabaigos pradžia? Viskas susistato į vietas, jeigu pagalvojame, kokia reputacinė žala Putinui bus, kai Ukraina atsiims kad ir ne visas, bet žymią dalį savo teritorijų? Šis karas eina ta eiga ir gali būti, kad Putinas jau yra susitaikęs su daliniu pralaimėjimu bei ieško išeičių. Pralaimėjimas Ukrainoje sukels didelį rusų nepasitenkinimą, nes Rusijoje blogiausias vadovas – silpnas vadovas. Tas nepasitenkinimas – dar niekis, bet kova dėl valdžios neišvengiama. Galbūt jau atėjo laikas, galvojant apie tai, kas neišvengiama ateityje, apsivalyti nuo galimų konkurentų? O didžiausi konkurentai Rusijoje yra tie, kurie turi karinę galią. Prigožinas ją turėjo – ne vien „Vagner“, bet ir galimai kai kurių aukšto rango generolų paramą. Tuo pačiu Putinas gavo progą apsivalyti ir nuo įtakingų generolų, nes jie žmonių akyse patyrė visišką pažeminimą ir atliko sunkiausią „nuodėmę“ – nesugeba apginti net Maskvos nuo kažkokios privačios grupuotės. „Laikini“ pralaimėjimai Ukrainoje, t. y. už Rusijos ribų, dar gali būti visaip išaiškinti. Bet toks žygis į Maskvą – jau ne. Be to, viskas gali būti parodyta kaip Prigožino ir tam tikrų generolų sąmokslas. Neva Prigožino sumanymui būtų lengvai užkirstas kelias, kariuomenei buvo duoti tam tikri įsakymai, bet jie buvo nevykdomi aplaidžios ar atvirai išdavikiškos tam tikros kariuomenės vadovybės dalies.
Taigi, generolai ir kariuomenė nesugeba apginti tėvynės, bet tai sugeba padaryti Putinas vien savo diplomatiniais sugebėjimais, išvengdamas rusų kraujo praliejimo, bet tuo pačiu neutralizuodamas visą Prigožino operaciją. Toliau išsprendžiamas ir Prigožino „teisingumo siekio“ klausimas – nubaudžiami generolai, dėl kurių karas Ukrainoje nesiseka taip, kaip norėtųsi, o privati karinė grupuotė gali nužygiuoti beveik iki Maskvos. Prigožinas – nors ir sukėlė grėsmę valstybei, bet iškėlė ir svarbius teisingumo bei chaoso šalies kariuomenėje klausimus. Todėl jo stipriai nebausime – tik „tremtimi“ iš Rusijos, bet jo į viešumą iškeltas problemas taip pat ryžtingai išspręsime. Būtų visiškai logiška, jeigu po kurio laiko sulauktume žinios apie netikėtą Prigožino mirtį.
Be to, kuo dar naudinga tokia operacija? Ogi tuo, kad padeda pamatyti, kas yra kieno pusėje. Kas yra lojalūs iki galo, o kas – ne. Nuo nelojaliųjų bus apsivalyta. Galimai įvykdytas ir paskutinis šios operacijos tikslas – iš Prigožino pavaldumo perimta „Vagner“ grupuotė, kuriai vadovauti bus pastatytas kažkas kitas. Putinas – nors parodęs tam tikrą silpnumą, rusų galvoje vis tiek išryškėja kaip geriausias iš visų galimų variantų, o anksčiau ar vėliau pralaimėtas karas – ne jo, o išdavikų kariuomenės vadovybėje kaltė. Kaip kitaip geriau parodysi juos kaip išdavikus ar nieko nesugebančius nei tokiu žygiu į Maskvą, kurio jie nesustabdė?
Putinas savo kalboje kalbėjo apie 1917-ųjų revoliuciją. Bet ar nevertėtų pradėti kalbėti apie 1937-ųjų didžiuosius valymus? Tuoj pamatysime.
Rašyti komentarą