Alvydas Medalinskas. Prigožino maištas ir atsitraukimas

Kodėl Prigožinas surengė ginkluotą maištą ir kodėl paskutiniu momentu atsitraukė?

Tai, kas prasidėjo Rusijoje praėjusį vėlų vakarą ir tęsėsi visą dieną, sukaustė pasaulio dėmesį. Ir neatsitiktinai. Pirmą kartą Rusijos naujųjų amžių istorijoje stipriai ginkluota ir vieno asmens kontroliuojama jėga surengė reidą per šalies teritoriją, reikalaudama pareigūnų atsistatydinimo. Ir atkeliavo iki sostinės. 

O tai juk šiuo metu yra vienas didžiausių branduolinio ginklo atsargas turinti šalis.

Pradedant XX amžiumi buvo Rusijoje 3 panašūs įvykiai. Iš jų 2 ginkluoti reidai sustabdyti, bet 3 kartus sugriuvo Rusija. 

Po nepavykusio generolo Kornilovo reido į Rusijos sostinę Sankt Peterburgą 1917 m. rugpjūtį, žlugo Rusijos valstybė. Nepavykus taip vadinamam Valstybės gelbėjimo komitetui ( GKČP) surengti karinį perversmą 1991m. rugpjūtį, žlugo Sovietų Sąjunga. Dar galima prisiminti, kad 1917 m. vasarį irgi po jėgos struktūrų ultimatumo turėjo atsistatydinti caras Nikolajus II ir žlugo carinė Rusija.

Ar žinant šias Rusijos pamokas, galėjo būti tai ką matėme šiandien tam tikra inscenizacija, cirkas, teatras, kaip susitarimas tarp Prigožino ir Putino, siekiant tam tikrų tikslų? Jeigu taip, tai tada istoriku bandantis
apsimesti Putinas visai nesimokė pačios Rusijos pamokų. 

Ir dabar drįsčiau teigti, kad pasibaigė tik pirma dalis istorijos, kaip sava ginkluota jėga klibina Putino Rusijos imperijos pamatus. Visa ši istorija sudavė milžiniškai stiprius reputacinius smūgius ir Putinui, ir Prigožinui, ir Putino Rusijos imperijai. Dabar nebūčiau skeptiškas, jei kas sakytų, kad Rusija gali žlugti.

Todėl nemanau, kad toks susitarimas buvo tarp Putino ir Prigožino. Nors susitarimo tikslų galėtų būti įvairių: nuo Putino noro pagąsdinti Vakarus, norinčius jo nušalinimo, parodant, kad po Putino gali ateiti dar blogesnis vadovas ( beje, dalis ir mano kolegų įsivėlė į panašias diskusijas ar nuogąstavimus dėl Prigožino) iki siekio panaudoti Prigožino maištą, kaip pretekstą atlikti Putinui pakeitimus Rusijos generalitete, Gynybos ministerijos viršūnėje.

Jeigu toks tikslas ir toks susitarimas buvo, tai viskas būtų pasibaigę po pirmųjų Prigožino susitikimų su Rusijos Gynybos viceministru ir Generalinio štabo vado pavaduotoju Rostove. 

Bet po šių susitikimų Prigožinas pareiškė, jog rengs žygį į Maską ir vagnerininkai visiškai pažemino Putiną bei jo aplinką, parodę, kad Putino Rusija yra tiek visai nusilpusi, paliegusi, jog bet kokia ginkluotų žmonių grupė gali netrukdoma važiuoti per šalį centrine magistrale, pakeliui užimti svarbiausius miestus, įvesti ten savo tankus, šarvuotą techniką, numušti Rusijos oro pajėgų lėktuvus, surengti susišaudymus, suimti

Rusijos valdžios pareigūnus ir nuėję iki pat Maskvos, po to sulaukti amnestijos.

Prigožino komanda atsitraukė. Bet visi matė, kaip pasimetusi buvo Putino valdžia ir supranta, kad vagnerininkų amnestija yra tos valdžios silpnumo, o ne stiprumo ženklas. Net neabejoju, kad po kurio laiko mes pamatysime daugiau įvairių ginkluotų grupių žygių Rusijoje ( centrinėje dalyje ar regionuose) ir su įvairiais reikalavimais. Šiandien Putino valdžia užprogramavo būsimą chaosą savo šalyje. Nereikės ir Ukrainos dronų.

Dar įdomiau buvo matyti reakciją Rusijos miestuose ir visų pirma, Rostove prie Dono. Žmonių bendravimas su Wagner kariais, tankai gatvėse, net susišaudymai priminė atrakciją. Ne vienas reiškė jais susižavėjimą ir klausė, kodėl jie neina į Maskvą. Tik valdžios surengtose apklausose Putino reitingai yra aukšti, nes žmonės bijo reikšti nuomonę. 

Atėjus vagnerininkams, lyg ne užgrobėjams, o išvaduotojams, ne vienas išdrąsėjęs aiškino, kodėl į Maskvą jiems reikia eiti ir ką ten reikia daryti. Tapo aišku, kad ta Maskva su Putinu taip jiems nusibodo, kad tikrai būtų ne prieš, jeigu vagnerininkai ten padarytų tvarką. 

Jeigu panašios nuotaikos yra ir kituose Rusijos regionuose, įskaitant karinius dalinius, tada suprantama, kodėl Putinas buvo išsigandęs pusę dienos ir tik matydamas, kad vos vienas kitas karinis dalinys drįsta pareikšti Prigožinui paramą, tik tada nutarė veikti.

Iki šiol yra klaustukų, ką Putinas ( tiksliau pasakius, iš kažkur atsiradęs Lukašenka) pasiūlė Prigožinui. Ir kodėl tai Lukašenka. 

Tai, kad Lukašenka beveik 20 metų pažįsta Prigožiną, tai gali būti vienas iš paaiškinimų. Tačiau Prigožiną pažįsta ir ypač didelę įtaką Putinui turintis oligarchas Kovalčiukas, dar vadinamas Krymo aneksijos įkvėpėju, o dabar ir šeimininku. Bet įsikišo būtent Lukašenka.

Putino aplinka tvirtina ir pats Prigožinas skelbia, kad jis pasitraukė, nenorėdamas kraujo praliejimo ir sutarus, kad Putinas paskelbs amnestiją vagnerininkams, peržiūrės Prigožino reikalavimus dėl nepasitikėjimo Rusijos karine vadovybe, o jam pačiam netrukdys išvykti į Baltarusiją.  

Visa tai gali atitikti tiesą, bet tik dalį jos. Yra teigiama, kad Prigožinas ir Wagner sukilo, nes jie buvo apšaudyti Rusijos karinių pajėgų prie Bachmuto. Ir, kad nurodymą apšaudyti davė specialiai tam į Rostovą atvykęs Šoigu.

Ar galėjo taip būti žino Šoigu ir Prigožinas. Visai į manoma kitkas: esant tokiam chaosui, kaip buvo ir yra prie Bachmuto, ten galima  ,,draugiška ugnis”, kai savi neretai šaudo į savus.  Aišku, žinant kokia juoda katė perbėgo tarp Šoigu ir Prigožino, tai pastarasis iš karto apkaltino Šoigu noru susidoroti.

Įdomu tik tai, kad patys vagnerininkai tvirtina, jog pasirengimą ginkluotam maištui Prigožinas pradėjo ne vakar, bet prieš dvi savaites. Tada buvo paskirti atsakingi asmenys už Rostovo užėmimą ir kitų sričių į šiaurę nuo Ukrainos, sustatyti judėjimo maršrutai, numatyta logistika.

Kas atsitiko prieš 2 savaites? Tą dieną išėjo įsakymas Wagner privačiai karinei bendrovei pasirašyti kontraktą su Rusijos Gynybos ministerija, ( o tai reiškia su Šoigu), pagal kurį Wagner nustotų didelės dalies savarankiškumo ir taptų didžia dalimi Gynybos ministerijos dalimi. Prieš tai dar Rusijos Valstybės Dūma priėmė įstatymą, kuriuo remiantis Rusijos Gynybos ministerija galėtų pasirašyti kontraktą su nusikaltėliais, taip perimant Prigožino inovaciją imti į karą zekus.

Jeigu kas nors galvoja, kad Prigožinas po šių žingsnių išsigando, jog turės dabar pripažinti Šoigu ir jo aplinkos valdžią Donbase, tai manau, jog tai dalis tiesos.

Prigožino svarbiausias interesas yra ne Ukrainos Donbasas, ne Rusija, o Sirija ir Afrika. Iš pradžių Sirijoje, po to Afrikoje Prigožinas su Wagner išdirbo kruvino biznio su milžinišku pelnu būdą, kaip pasiūlius tų šalių vadovams apsaugą nuo teroristų ar perversmų, galima perimti į rankas labai pelningus gamtinių išteklių telkinius ir su niekuo tai nesidalinti.

Bet prieš 2 savaites priimtas sprendimas, kad Prigožinas ir Wagner turi pasirašyti kontraktą su Rusijos Gynybos ministerija ir su Šoigu reiškė ir tai, kad dabar Šoigu ir tie, kas stovi už jo ( Putinas ir jo aplinka) spręstų Wagner kruvino biznio pelno Afrikoje klausimus, o ne Prigožinas. Be jokios abejonės tai buvo pats stipriausias smūgis per Prigožino interesus ir jis būtent tada nusprendė sukelti maištą.

Kodėl ginkluoto reido formą jis pasirinko iki šiol tipišką Kaukazui (pavyzdžiui, garsus Basajevo reidas į Dagestaną) ir reidą į Maskvą reikėtų klausti paties Prigožino. 

Jo aplinkos žmonės sako, kad jam lyg ir stogas nuvažiavo, kai jį ėmė liaupsinti, kaip Bachmuto užkariautoją, o prie tų liaupsių prisidėjo ir oligarchai iš Putino aplinkos.  Gali būti, kad jis tikrai suvokė save, kaip Rusijos gelbėtoją, kaip asmenį galingesnį už dabar valdantį režimą ir pats nusprendė tapti karinio perversmo metu Rusijos vadovu, o kartu išspręsti ir kruvino verslo klausimus Afrikoje.

Prigožinas galėjo ir atsitraukti dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Viena, jis suvokė ir jam davė suvokti, kad jo ginkluotą maištą palaiko vos keletas Rusijos karinių dalinių. Antra, vėlgi, matyt, Sirija ir Afrika, o ne Donbasas. Nenustebčiau, jei, pavyzdžiui, sutarta, kad reikalavimas pasirašyti Wagner kontraktą su Rusijos Gynybos ministerija neveikia Afrikoje. 

To visiškai manau galėjo pakakti, kad Prigožinas atsitrauktų nuo Maskvos. Ir pačią paskutinę minutę, nes Putinui ir jo aplinkai vargu, ar norėjosi Sirijos ir Afrikos auksinę gyslą atiduoti Prigožinui.

Kita vertus, Prigožinui visa tai gali būti

tik Pyro pergalė. Savo reidu į Maskvą jis pažemino ne tik Putiną, bet ir jo iš KGB laikų artimą aplinką: tiek vadovaujančius Rusijos slaptosioms tarnyboms, tiek ir oligarchus. Jie buvo ne tik pažeminti, bet ir priversti drebėti, svarstyti būdus palikti šalį, kiti tai ir padarė. KGB to neatleidžia. 

Todėl visai nenustebsiu, jeigu išgirsiu, kad Prigožinas Baltarusijoje, o gal ir Sirijoje ar Afrikoje netikėtai apsirgo, kokia nors liga ir mirė, pakliuvo į autokatastrofą, iškrito per laivo bortą jūroje ar iš daugiaaukščio namo. Jis metė šiandien iššūkį ne tik Putinui, bet ir Rusijos elitui iš KGB, o jie turi savo metodus ir net apsirengę brangius kostiumus, vadindami save elitu, žino, kaip susidoroti su jiems neįtikusiais.

Ir paskutinis klausimas: kodėl derybininku tapo Lukašenka? Tie, kas neužmerkė

akių į Kinijos politiką regione ir nepasidavė klaidingam manyčiau ir labai suprimityvintam mąstymui, jog Kinija ir Rusija yra amžini, strateginiai draugai iki grabo lentos, turėjo pastebėti, kaip Pekinas balansuoja savo politiką tiek atskirų Rusijos politikų atžvilgiu, tiek ir atskirų valstybių atžvilgiu Rytų Europoje.

Pekinas pastaruoju metu labai rodo premjeru Mišustinu susidomėjimą, kaip tuo, kuris gal turėtų perimti iš labai jau kontraversiško Putino valdžią Rusijoje po 2024 metų. Lygiai taip pat Pekinas paskyrė tam tikrą vaidmenį Lukašenkai, kaip dar vienam partneriui įvairiose organizacijose, sąsajose, kur yra ir Rusija. Jaučiant šį Kinijos užnugarį, iš čia ir Lukašenkos išaugęs pasitikėjimas savimi.

Nežinau, bet galiu daryti prielaidą, kad, jei nuspręsta galutinius taškus su Prigožinu patikėti sustatyti Lukašenkai, tai ne tik todėl, kad seniai jį pažįsta. Ir gal ne Putinas sprendė.

Šiandien Kinija yra viena įtakingiausių Afrikoje valstybių ir daro tą patį darbą, ką ir Prigožinas su Wagner: veja Vakarų šalis iš šio labai turtingo gamtiniais ištekliais regiono. Jeigu, pavyzdžiui, Lukašenka buvo pasirinktas perduoti žinią Prigožinui, kad Pekinas labai nepatenkintas jo ginkluotu maištu ir tai gali atsiliepti jo biznio interesams Afrikoje, manau, kad tai galėjo būti daugiau, nei pakankamas argumentas, kad Prigožinas būtent pačią  paskutinę akimirką vis dėl to atsitrauktų.