Zigmas Tamakauskas. Parapijiečiai atsisveikino su Monsinjoru V. Grigaravičiumi
Liepos mėnesio paskutinį sekmadienį Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos tikintieji gausiai susirinko į šios parapijos didžiąją šventovę-b...
Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo dekretu, pasiremiant Bažnyčios Kanonų teisės nuostatais, jis atleistas iš minėtos parapijos klebono pareigų ir paskirtas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos parapijos klebonu.
Tarnaudamas kitose parapijose savo veiklumu pasižymėjęs kunigas Vytautas Grigaravičius į Kauno Kristaus Prisikėlimo parapiją buvo paskirtas prieš dvidešimt metų – 2002 m. kovo 28 dieną tuometinio arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu, viliantis, kad ir čia jis sugebės įprasminti savo turimą energiją atkuriant tautos Prisikėlimą simbolizuojančią bažnyčią. Ši šventovė tada dar buvo išramstyta įvairiais pastoliais, viduje nejaukiai švilpavo dulkėti vėjai, aplinkui – mėtėsi surūdiję geležgaliai, „puikavosi“ krūvos šiukšlių. Žmonės jau buvo nusivylę šios bažnyčios per ilgai užsitęsusiais restauracijos darbais. Visa tai matydamas jaunasis kunigas taip pat galėjo nusivilti, suabejoti savo galimybėm, pajusti į širdį besiskverbiantį nerimo ir nusivylimo kirminą. Parapijos biudžetas ne tik buvo tuščias, bet jį slėgė ir didžiulės skolos. Tačiau naujasis šios parapijos šeimininkas įstengė suprasti, kad jį čia atvedė Dievo valia, kad su Jo pagalba įveiksiąs visas iškilusias kliūtis. Kaip prisimena pats Monsinjoras – tada kilo nenugalimas noras ir entuziazmas kuo greičiau pradėti vykdyti Dievo valią ir nugalėti susidariusį slogutį. „Pirmiausia ne puoliau ieškoti lėšų šios šventovės atstatymui, bet norėjosi kurti gyvąją Bažnyčią“ – sakė Vytautas Grigaravičius.
Pajutę šį kunigo entuziazmą, jo skleidžiamą dvasinę aurą, pradėjo vėl rinktis vis gausesni parapijiečių būriai, bažnyčios atstatymo bei jos puošimo talkininkai. Atsirado ir naujų aukotojų. Lėšų šventovei atkurti skyrė Kauno miesto savivaldybės taryba, Lietuvos gyventojai, užsienio lietuviai. Vėliau šventorių sutvarkyti padėjo miesto mero Andriaus Kupčinsko vadovaujamos savivaldos tarybos išskirtos lėšos.
Visa tai įgalino 2004 metų antrąją šv. Kalėdų dieną atgimusią Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovę iškilmingai konsekruoti. Jos pašventinimo iškilmėm vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo kardinolas Audrys Bačkis, visi Lietuvos vyskupai, vyskupijų kunigai, LR Prezidentas Valdas Adamkus, miesto savivaldybės ir LR Seimo atstovai, daugybė tikinčiųjų. Praeities šiukšlyne atsidūrė sovietų okupacijos metais virš išniekintos bažnyčios bokšto kabojęs nusikalstamą kompartiją šlovinantis rusiškas lozungas „Slava KPSS“. Pakilusi lietuvių tauta su savo dvasine vienybe nugalėjo „karaliaus Erodo“ kruviną siautėjimą. Laimėjo Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – mūsų tautos prisikėlimo simbolinis paminklas, kurį pradėjo statyti pagal Karolio Reisono projektą dar 1934 metais daugelis Lietuvos gyventojų, aukodami jo statybai plytą po plytos. Malonu prisiminti, kad šio paminklo sienose yra įmūryta ir mano tėvų, tuomet gyvenusių Šakių mieste, materialinė auka.
Pažymėtina, kad šioje šventovėje 2012 m. lapkričio 24 d. daugybę atsakingų pareigų turėjęs kunigas Kęstutis Kėvalas, vadovaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, iškilmingai buvo įšventintas vyskupu, vėliau tapęs Kauno arkivyskupu metropolitu.
Dabar atkurtos gyvosios Bažnyčios parapijoje veikia 23 sielovados būreliai, Pastoracinė ir kitos tarybos, susibūrusi adoruotojų grupė, aktyviai dirba zakristijonai Imantas Mieliulis ir Vitas Bancevičius, procesijų organizatorius Antanas Urbonas, referentės Aldona Narušienė ir Vilma Sirtautaitė. Aktyviai parapijos sielovados gyvenime dalyvauja seserys pranciškonės ir Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserys. Liturginių apeigų prasmę pagilina skambantys choristų balsai, diriguojami muzikantų Ramūno Baranausko, Vyto Gruzinsko ir Nijolės Jautakienės organizacinių mostų. Nuo 2007 metų veikia parapijos internetinė svetainė, reguliariai leidžiamas 500 egzempliorių tiražu laikraštis „Prisikėlimas“.
Monsinjoras Vytautas Grigaravičius džiaugiasi nuo pat pirmųjų jo tarnystės dienų kuriant gyvąją Bažnyčią talkinusioms didelį autoritetą turinčioms savo tiesioginiame darbe gydytojos Ginos Butkuvienės, Kauno „Saulės“ gimnazijos buvusios direktorės pavaduotojos – matematikos mokytojos ekspertės Birutės Vasylienės, sakralinių renginių vedėjo – žinomo aktoriaus Egidijaus Stanciko ir kitų stropiai tarnaujančių iki šiol, nuoširdžia kūrybine veikla.
Monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus pastangomis pastatyti parapijos namai, gražiai restauruota mažoji Kristaus Prisikėlimo bažnytėlė. Katechetų ir jaunų šeimų būrelio pageidavimu sekmadieniais joje aukojamos atskiros šv. Mišios vaikams, besirengusiems priimti Pirmąją Komuniją. Gyvai bendraujama su „Saulės“ , J. Jablonskio gimnazijų ir kitų parapijos teritorijoje esančių mokslo įstaigų bendruomenėmis.
Bazilikos rūsyje pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą įrengtas kolumbariumas. Jis pašventintas 2006 m. vasario 16 dieną, švenčiant mūsų Valstybės atkūrimo 88-erių metų sukaktį. Kolumbariume palaidoti bazilikos statytojo kanauninko Felikso Kapočiaus, psichologijos ir filosofijos profesoriaus kunigo Antano Paškaus, kunigo dr. Arvydo Žygo ir profesoriaus dr. kunigo Kęstučio Trimako palaikai.
Šventoriuje ilsisi didžių Lietuvos patriotų - 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovo profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio, ilgamečio Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjo, teologijos daktaro, profesoriaus monsinjoro Vytauto Kazlausko ir vieno iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjo, prieškario Lietuvos žemės ūkio ministro, atlikusio garsiąją žemės ūkio reformą, bei buvusių LR Seimų nario prelato Mykolo Krupavičiaus palaikai. Jo gyvenimo testamentiniai žodžiai: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“ - turėtų visada skambėti mūsų širdyse saugant mūsų tautos dvasinės kultūros šaknis, nugalint besiskverbiančio kosmopolitinio liberalizmo vėjus.
Prieškaryje pradėtos statyti Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventovės erdvėje buvo numatyta laidoti labiausiai Lietuvai nusipelniusių mirusių žmonių kūnus. Čia turėjo ilsėtis ir žuvusių lakūnų didvyrių Stepono Dariaus bei Stasio Girėno, savo skrydžiu išgarsinusio Lietuvos vardą pasaulyje, palaikai. Tačiau nuožmi sovietinė okupacija sutrukdė galutinai užbaigti bažnyčios statybos darbus – buvo išniekintas iškilęs pastatas ir jo aplinka.
Sekmadieniais, po Sumos šv. Mišių įrengtoje konferencijų salėje pagal nustatytą tvarkaraštį vyksta labai populiarus renginys „Dialogas – Žodis ir Spalva“, kurio metu susitinkama su įvairių profesijų žmonėmis, rodomi religinės patriotinės tematikos filmai, vyksta pokalbiai, dailės parodos. Rengiamos ir piligriminės kelionės, bažnyčios terasoje vyksta gausiai žmonių lankomi vasaros koncertai. Visa tai praturtina šių renginių dalyvių religinį ir kultūrinį gyvenimą, praplečia jų akiratį.
Nuolat stengiamasi geriau tenkinti bažnyčią lankančių tikinčiųjų reikmes: įrengtas modernus apšvietimas ir apšildymas, šaltesniu metų laiku ant medinių suolų sėdimų vietų patiesiami vilnoniai užtiesalai, patobulinta garso sklidimo akustinė įranga ir kt. Altorius pasipuošė skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtu horeljefu „Prisikėlęs Kristus“, įsigytos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos statulos (autorė – skulptorė Asta Vasiliauskaitė). Į bažnyčios vidaus šonines sienas gražiai įsikomponavo tapytojo Juozo Vosyliaus sukurti Kryžiaus kelio stočių paveikslai.
Šventovės erdvę ir jos pagrindinę mintį įprasmintai atspindi profesoriaus Rimvydo Mulevičiaus sukurta vitražinė kompozicija „Kristaus Prisikėlimo šviesa“. Pagal numatytą projektą baziliką turėtų puošti 56 vitražai. Iš jų daugiau kaip pusę jau sumontuoti. Jie kuriami žmonių aukomis. Gera, kad prie jų kūrimo, kaip ir pastato atkūrimo darbų, savo materialiniu įnašu teko prisidėti ir man.
2015 metais iš Vatikano atskriejo visiems tikintiesiems džiugi žinia – paminklinei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai popiežius Pranciškus suteikė garbingą bazilikos titulą.
Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, vadovaujama monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus atliko didžiulius darbus ne tik bažnyčios statybos ir jos puošybos bare, bet svarbiausia - sukūrė gyvąją parapijos Bažnyčią.
Per vykusias Padėkos šv. Mišias monsinjoras Vytautas Grigaravičius, prisimindamas savo pirmtakus mons. Vincelį Jalinską , kunigą Eugenijų Bartulį – dabartinį Šiaulių garbingąjį vyskupą, kunigą Viktorą Brusoką, su jauduliu padėkojo visiems, kurie du dešimtmečius buvo su juo, kartu statė ir kūrė gyvąją Bažnyčią, palaikė jį savo maldomis, patarimais ir aukomis. Pasakytame pamoksle jis save pavadino „mažu sraigteliu didžiuliame laive, kurį vairuoja pats Viešpats“, palinkėjo pasitikėti Dievu ir bendromis jėgomis išsaugoti tai, kas sukurta.
Pasibaigus Mišioms, sekė Monsinjorui skirtos padėkos , atsisveikinimo bei linkėjimo žodžių popietė, kurią kūrybiškai ir žaismingai vedė Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas ir aktorius Egidijus Stancikas. Monsinjorui dėkojo Pastoracinės tarybos, „Carito“, jaunimo ir maldos grupių, įvairių sambūrių nariai, mokslo įstaigų atstovai, pavieniai asmenys. Mes su buvusiu ilgamečiu miesto savivaldybės vicemeru Algimantu Kurlavičiumi Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vardu pasveikinome Monsinjorą, apdovanotą aukščiausiu Kauno arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu, padėkojome už jo nuveiktus vaisingus darbus skleidžiant mūsų tautos dvasines vertybes. Įteikėme jam skirtą Tarptautinės komisijos okupaciniams režimams įvertinti Padėkos raštą už jo patriotinę pilietinę veiklą ir iniciatyvą vykdant projektą „Atmintis gyva, nes liudija“.
Padėkų srauto pertraukėlėse skambėjo lietuviškos dainos bei giesmės, kurias su didele meile ir įsijautimu atliko angeliško žavesio žinoma dainininkė, daugelio garbingų apdovanojimų laureatė, pedagogė, Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė.
Baigiantis šiai padėkų ir sveikinimų daliai, monsinjoras Vytautas Grigaravičius dar kartą padėkojo parapijiečiams, kurie padėjo subrandinti jo jaunystės dienų svajonę - sukūrė čia gyvąją Bažnyčią, aktyviai įsijungė į parapijos gyvenimą, dėkojo žmonėms, kurie juo patikėjo, palaikė jį savo malda, patarimais ir auka.
Visi susirinkusieji buvo pakviesti į konferencijų salėje surengtą agapę – krikščioniškos meilės išraiškos ir pabendravimo vaišes.
Linkime Gerb. Monsinjorui ir tolimesnės Dievo palaimos, kuo geriausios sveikatos, vaisingo ganytojiško darbo mūsų tautos dvasinio prisikėlimo labui, naujų parapijiečių dvasiniam džiaugsmui.
Rašyti komentarą