Ramūnas Aušrotas. Karo akivaizdoje ne laikas seksualinei revoliucijai

Vyksta karas Ukrainoje, o kai kam tai yra proga politinėmis priemonėmis vykdyti seksualinę revoliuciją.

Dar prieš aktyvių karo veiksmų pradžią matėme TVR iššokimą viešojoje erdvėje, kad Lietuvai reikia apsispręsti dėl Partnerystės įstatymo ir įrodyti, kad Lietuva yra ne rytų, o vakarų dalis. Kiek vėliau jam paantrino LP lyderė AA,  preiškusi, jog jei Lietuva palaikys vienalytės partnerystės įstatymą, ji LGBT teisių žemėlapyje pakeis spalvą (anto jos šiuo metu ji nudažyta tokia pat spalva kaip Rusija ir Baltarusija). Kitaip tariant, davė suprasti, jog tokiu būdu Lietuva išeis iš Kremliaus įtakos zonos.

Kaip tada pastebėjo Vytautas Sinica, šita demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas - Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji stumia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys.

Tikėjausi, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, kuri kovoja ir už mūsų laisvę, ši retorika bus atidėta į šalį. Kur tau.

Šiandien per LRT radiją kalbėjusi Seimo pirmininkė buvo paklausta, ar pavasarinėje Seimo sesijoje bus svarstomi tokie visuomenę skaldantys klausimai kaip Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija. Į tai Seimo pirmininkė atsakė, kad tai vieni svarbiausių žmogaus teisės srityje klausimai ir jie nebus atidėliojami. Ir kad bet koks visuomenės prašymas atidėti šių klausimų svarstymą yra proputiniškas, o Seimas yra nusiteikęs eiti su vakarais.

Panašiai išsireiškė ir LP frakcijos Seime seniūnas VM, kuris ELTAI pakomentavo, jog „atsisakius diskusijų kėlusių klausimų, tokių kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija, būtų priartėta prie Ukrainą užpuolusios Rusijos vertybių.“

Jis davė suprasti, kad to norintys žmonės iš esmės yra Lietuvos priešai, norintys, kad  „Lietuva įstrigtų pilkoje zonoje tarp Europos ir tarp Rytų valstybių,kas, <...> būtų didžiulė klaida ir didžiulė tarnystė tam pačiam Putinui“.*

Atsakant į tai, reikia pirmiausia įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės iniciatyvos, skirtos pakeisti biologinės lyties ir prigimtinės šeimos sampratą.

Būtent šios iniciatyvos, o ne Kremliaus veikimas supriešino visuomenę su valdžia, būtent jų nulemta visuomenės reakcija (kurią patys LGBT analitikai vadina „retradicionalizacija“)  pagimdė ir kai kurias chaotiškas pasipriešinimo iniciatyvas, kuriomis suskubo pasinaudoti prokremliškas elementas. O ne atvirkščiai.

Antra, reikia aiškiai įvardinti, kad tokiu būdu, pasinaudojant karu Ukrainoje, valdančiosios koalicijos partneriai - LP ir LLS,  siekia primesti mūsų visuomenei liberalią gėrio sampratą. Sampratą, kuri liberalioje demokratijoje turi teisę egzistuoti, bet negali būti primesta kitiems visuomenės nariams. O juo labiau laikoma vienintele galima laisvoje visuomenėje egzistuoti: ką rodo bandymai ją redukuoti iki vatninkiškos pozicijos, kitaip tariant - delegitimuoti.

Be to, ši samprata neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtinto visuomenės konsensuso lyties ir šeimos sampratos atžvilgiu. Kaip teisingai yra pastebėjęs prof. A. Jokubaitis, mūsų Konstitucija įtvirtina ne katalikišką ar krikščionišką, bet prigimtinės šeimos sampratą:

„Šiandien išpopuliarėjęs „tradicinės šeimos“ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas. Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „...krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“. Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai.”**

Trečia, tenka pastebėti, kad prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų, o ne Rytų kultūros produktas, kriščioniškos, o ne pagoniškos civilizacijos laimėjimas.

Galiausiai tenka pastebėti, kad  ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi  Europa, LGBT teisių žemėlapyje taip pat yra pažymėta ta pačia spalva, kaip ir šalys, su kuria ji kariauja.***

Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų santuokų draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose. 

2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą –  dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų šeimos santykius (panaši byla Europos Žmogaus Teisių Teisme šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją)

Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti proputiniška. Visiems, akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.

Tiesa, tarp Rusijos ir Ukrainos yra vienas skirtumas. Ir jį įvardina patys LGBT advokatai. Cituoju: „Kadangi politinė ir teisinė situacija dėl tos pačios lyties šeimos partnerių teisių pripažinimo Ukrainoje ir Rusijoje šiuo metu yra labai panaši, verta tikėtis panašaus EŽTT sprendimo byloje prieš Ukrainą. Jei toks sprendimas bus priimtas, jis iš esmės pakeis dabartinę politinę ir teisinę situaciją dėl tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės pripažinimo Ukrainoje. Rusija turi politinę valstybės vadovybės valią, išteklius ir įstatymus ignoruoti EŽTT sprendimus – viso to trūksta Ukrainoje.”****

Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta vakarų demokratijos eksportui. ***** Šios programos lėšomis yra finansuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.

Žinome, kad vakar užvakar Ukraina padavė prašymą įstoti į Europos Sąjungą, o vakar Europos Parlamentas skubos tvarka patenkino Ukrainos prašymą ir suteikė jai narės kandidatės statusą. Bet tai niekaip nereiškia, kad Ukraina Europą supranta lygiai taip pat, kaip Europą supranta dabartiniai eurobiurokratai, kalbantys apie „LGBT vertybes“. Sutaptis vienu - laisvės ir demokratijos klausimu - nereiškia sutaptį visais klausimais.

Kad sutaptis vienu klausimu nerodo sutapties kitu, gerai iliustruoja Ukrainos Bažnyčių atvejis. Ukrainos bažnyčios yra susiskaldę užsienio politikos požiūriu (dalis Ukrainos stačiatikių Bažnyčios priklauso Maskvos patriarchatui, kita dalis - po įvykusios autokefalijos yra nepriklausoma nuo Maskvos), tačiau jos laikosi vieningos pozicijos LGBT ideologijos atžvilgiu.

Kaip pabrėžia patys LGBT advokatai „Pagrindine problema šioje srityje išlieka pirmaujančių Ukrainos bažnyčių lobistinė veikla, kurios priešinasi visiems žingsniams kovojant su homofobija ir jos pasekmėmis, tvirtindamos, kad tai pažeidžia sąžinės ir žodžio laisves.“******

Nors kai kam Lietuvoje tokio uniformiškumo (užsienio politika = LGBT politika) labai norisi. Ir kai kas labai tikisi valdžios paramos šiuo klausimu (iliustracija pridedama)

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdiegtas seksualinis komunizmas.

Jei netikite, paklauskite paprastų Ukrainos žmonių.