Dovilas Petkus. Žlugęs blickrygas Ukrainoje – Putino imperijos pabaigos pradžia?

Išaušus pirmadieniui tapo aišku, kad Rusijos blitckrygas Ukrainoje žlugo. Penktą dieną laukiant „garantuoto ir neišvengiamo Kijevo kritimo“ ...

Išaušus pirmadieniui tapo aišku, kad Rusijos blitckrygas Ukrainoje žlugo. Penktą dieną laukiant „garantuoto ir neišvengiamo Kijevo kritimo“ Rusijoje tampa aišku, kad greitos pergalės nebebus, viskas virsta į ilgą, pozicinę kovą.

Ilgus metus planavusi, kaupusi rezervus, iki smulkmenų viską pratybose atidirbusi V. Putino Rusija laukė tinkamo momento eiti iki galo. Ir sulaukė. Vašingtone ne veltui kalbama apie „kolektyvinį prezidentą“. Amerikos lyderis J. Biden sunkiai orientuojasi aplinkoje, jam sudėtinga suprasti net žurnalistų klausimus, nekalbant apie derybų stalo pokalbius. JAV žiūri vis labiau į Kiniją ir vis mažiau į tai, ką veikia Rusija.

Europa tuo tarpu į aukščiausius postus iškelia politkorektiškai iškastruotus bestuburius politikus, išmanančius tik politinės konjunktūros peripetijas arba naujų lyčių skaičių. Politikai senstančiame žemyne yra seniai užmiršę ne tik karą, bet ir kokį nors nepriteklių ar skausmą, gyvenantys lyg paskutinėmis degradavusios Vakarų Romos imperijos dienomis. Normaliam užribio barbarui būtų gėda neapiplėšti tokios publikos.

Pati Ukraina šiuo metu kenčia nuo vidaus problemų, sunkios ekonominės padėties ir masinės jaunų žmonių emigracijos. Baltarusija, kritusi į Putino glėbį, uždega žalią šviesą rusams jų teritorijoje daryti ką nori.

Kada jei ne dabar? V.Putino svita pajuto, kad kito tokio gero momento žaibiškai nugalėti ne menkai ginkluotus sukilėlius Sirijoje ar nedideles tautas, kaip Gruziją ir Čečėniją, gali ir nebūti. Visi indikatoriai rodė, kad Rusijai atėjo metas užbaigti karą Ukrainoje, galutinai šią šalį parklupdant ant kelių.

Bet va bank dėl to ir yra loterija, kad joje galutinai numatyti visko negali. Rusai neįvertino tokio masiško Ukrainos gyventojų pasipriešinimo okupantų įsiveržimui. Rusija neįvertino to, kad Ukrainos lyderis pasiliks Kijeve, nepaisant raginimų jį tučtuojau išvežti.

Ukrainiečiams prasilaikius keletą dienų ir supratus, kad paimti Kijevą bus anaiptol nelengvą, iki tol abejingos ar politinius interesus dėl verslo su Rusija aukojusios Vakarų šalys taip pat suskubo remti Ukrainą.

Staiga paaiškėjo, kad pritaikius eilę sankcijų nukentės ne tik Rusijos elito turtai užsienyje, tačiau įšaldyti bus ir 77 proc. finansinio rezervo, saugoto užsienyje ir taip kruopščiai kaupto šio karo reikmėms. Ir sankcijų bei ribojimų sąrašas nesustoja. Rusijai šis karas galėjo būti sėkmingas tik būdamas žaibiškas, o Ukrainai kiekviena kovos diena stovint ant kojų – jau pergalė.

Vokietija, neleidusi pardavinėti ukrainiečiams ginklų, jau siųs karinę pagalbą į Kijevą, stabdo dujų pirkimą iš Rusijos, teigia statysiantys suskystintų dujų terminalus. Turkija netikėtai uždaro Bosforo sąsiaurį, priešlėktuvines, prieštankines gynybos sistemas tiekia ne tik artimiausi kaimynai lenkai, bet ir už numuštą civilių lainerį Putino režimui anksčiau atleidę olandai. Ukrainiečiai, Vakarų europiečių sąmonėje ilgą laiką buvę viso labo „kažkuo nepatenkintais rusais“, išsikovojo pripažintos Europoje nacijos vardą.

Priešakiniai rusų kariniai daliniai Ukrainoje – pavargę ir aplamdyti, nebeturintys nei maisto, nei dyzelio tankuose, prašantys pastiprinimo. Internete pilna ne tik vaizdų apie mūšius, bet ir paprastų ukrainiečių apsižodžiavimų su rusų kareiviais, o šie, nors ir su šautuvu rankose, atrodo visiškai pasimetę, sutrikę, nebežinantys ką atsakyti. Ukrainos pasieniečių necenzūrinis atsakas rusų kariniam laivui, atsisakant gyviems užleisti pozicijas, jau tapo ir pasauliniu hitu bei nauja skanduote visoje šalyje.

Sena pasaka apie piktus nacius banderovcus, kuriuos žūtbūt reikia užpulti ir išžudyti nebemotyvuoja. Dar labiau nemotyvuoja ir internete matomi vaizdai apie sudegusias karines kolonas bei 4 tūkst. lavonų, keliaujančių motinoms į Rusiją. Rusija per tris paras Ukrainoje prarado tiek gyvybių ir technikos, kiek per du metus karo Afganistane.

V. Putino siekis „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą, pastatant čia marionetinę Rusijos valdžią klostosi absoliučiai priešingu scenarijumi. Ukraina kaip niekada militarizuojasi ir yra aprūpinama ginklais iš viso pasaulio. „Denacifikuotis“ turėję ukrainiečiai labiau nei anksčiau supranta savo skirtį nuo anksčiau laikytų „broliškų Rusijos ir Baltarusijos tautų“, išgyvena beprecedentį nacionalizmo pakilimą ir tautos vienybės jausmą.

Lieka klausti, net jei Rusija ir paimtų Kijevą, kokių pastangų šiandien Rusijai prireiktų, kad svetimą vietiniams valdžią išlaikytų Kijeve?

Dar slogesnė atmosfera tvyro Kremliuje. Nepavykus greitam karui, ne veltui V. Putino ranka nuslysta ant branduolinių mygtukų ir grasinimų planetai. Tai – pirmi akivaizdžios nevilties ir desperacijos požymiai, aiškiai nujaučiant, kokia Rusijoje yra pralaimėto ar nepakankamai staigaus bei pergalingo karo kaina. Rusai savo valdovams gali atleisti bet ką, tik ne pralaimėjimą.

Imperijos puikiai žino savo istoriją, o Rusijos imperijos istorija aiškiai rodo, kad ne kokios nors finansinės reformos, vidiniai bruzdėjimai, neramumai ar priešų invazijos, o pralaimėti konfliktai išverčia carą iš sosto. Net ne visada jį verčia liaudis, kuri dažniausiai ir toliau sėdi įbauginta.

Pajutus kraujo skonį, rūmų perversmas irgi tampa realus. Imperija, kurią išlaiko stipraus lyderio kultas, negali sau leisti „lūzerio“ valdovo. Putinas supranta, kad jei šis konfliktas taps pralaimėjimu, tik laiko klausimas lieka ir jis pats.

Čečėnija ir kitos tautos, Rusijos sudėtyje išlaikomos baimės principu „bijo reiškia gerbia“ gali pradėti bruzdėti kaip ir prieš du dešimtmečius. Ne veltui Rusijai vis labiau klimpstant Ukrainoje, galvą kelia ir Maskvos nebeklausantis Kazachstanas, apie prarastas teritorijas prisimena gruzinai.

V. Putinas nebeturi kur trauktis ir bandys Kijevą paimti bet kokia kaina. Arba bent kuo daugiau Ukrainos žemių. Nors karinio tribunolo likimas žadamas Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui, tačiau Kijevui atsilaikius, pačio Putino gali laukti Gadafio likimas, vietinei publikai išvelkant carą iš rūbų ir viešai užmušant viso pasaulio internetinėje akivaizdoje. Putinas šiandien Ukrainoje jau negalvoja apie sėkmingą imperijos plėtrą, bet kovoja už savo paties išlikimą.

Galima desperacija, neviltis, Rusijos lyderio mirties baimė nieko gero nežada mums. Juk retas galėjo tikėtis, kad Rusija norės užkariauti ir visą Ukrainą. Tokia psichologinė imperijos valdovo būklė leidžia neatmesti scenarijų ir apie galimas atomines raketas, sprogdinamą Černobylio sarkofagą, ekologines katastrofas. Arba greitą karą prieš kažką mažesnio, silpnesnio, siekiant nubraukti pralaimėjimo kartėlį. Taip, kaip 1940 m. Stalino pralaimėjimą Suomijoje nubraukė staigi Baltijos šalių okupacija.

Politika nepanaši į rezultatų sumavimą, ji greičiau kaip banguojanti kreivė, kuri kyla ir leidžiasi. Net ir esant puikioje parengtyje, bet neapskaičiavus jėgų ir susidūrus su masine krize, tos kreivės kritimas žemyn pradeda veikti sniego gniūžtės principu.

Tai, kas galėjo atrodyti imperijos žvaigždžių valanda, įstrigus kuriam nors etape, gali tapti valdžios ar net visos imperijos pabaiga. Juolab, kad tūnančių ir laukiančių suvesti sąskaitas su Rusija ar ją „balkanizuoti“ tikrai nepristigs. Ką gali žinoti, galbūt, ir mes sulauksime dienos, kai reikalavimai šalia Lietuvos esantį Kaliningradą demilitarizuoti neatrodys tokie neįtikėtini.


Susiję

Nacionalinis susivienijimas 6159025065885055655

Rašyti komentarą

item