Jonas Burokas. Apginkime nuo nepagrįstų kaltinimų už laisvę žuvusį Juozą Krikštaponį

Su bombom, su gaisrais, su gaudžančiais lėktuvais Suskambo Lietuva ir gedulo varpais. Graudi minia, karstai, colūnai ir neštuvai, Kaip juodi...

Su bombom, su gaisrais, su gaudžančiais lėktuvais
Suskambo Lietuva ir gedulo varpais.
Graudi minia, karstai, colūnai ir neštuvai,
Kaip juodi debesys pakibo ties kapais.
Gili plati duobė, kokios nebuvo niekad,
Ir graudūs REQUIEM, ir aitrūs smilkalai.

Vincas Mykolaitis-Putinas, 
Žuvusiems partizanams-sukilėliams, 1941-06-29

Akivaizdžią šmeižto kampaniją  prieš atkuriamą Lietuvos valstybę,  prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, kad žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš  1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie Holokausto prisidėjusiais asmenimis. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas,  užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą  Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą.  Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas prie Vrublevslio bibliotekos sušaudytų žydų pavardžių skaitymas. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, Lietuvos 1941 m. birželio 22 – 28 d. sukilimo  vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su žydšaudžių medžiotoju E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas JAV, jo gimimo vietoje. Legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas, minint Jo gimimo 100-metį, apkaltintas Holokaustu. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui  Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas  Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastaruoju metu M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos Nacionalinio dramos teatro dramaturgu.

Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose, 2000 sukilėlių žūties atminimui suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo  tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams,  dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta  Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas ir sugiedojus Lietuvos himną.

Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje centrinėje Lukiškių aikštėje vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų ir visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, o jo centro nišoje įamžintos ir pašventintos iš Lietuvos ir kitų valstybių suvežtos laisvės kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti vienijančio paminklo- Vyčio simbolio. Atvirkščiai, Vilniaus meras R.Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos, greta Šimtmečio rato ir relikvijų, privežęs smėlio, įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis. Įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs liberalas Eugenijus Gentvilas paruošė Įstatymo projektą, kuriuo norima minėtą įstatymą atšaukti.  

Daug kartų  kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės  vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai  daug metų vadovauja nepakeičiamasis Seimo narys E. Zingeris. Siūlėme parinkti kitą, kuris dirbtų ne tik nacių, bet ir sovietinių nusikaltimų klausimais . Deja, E. Zingeris ir toliau lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi ir šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre. Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo, A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas,  daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas karo istorikas  prof. Valdas Rakutis. Jam  užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose  nusikaltimuose ir Holokauste,  E. Zingeriui pareikalavus, taip pat buvo priverstas atsistatydinti.  Be to, “sėkmingos karjeros bangos nešamas”  E. Zingeris pareikalauja atlikti tyrimą buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų nusikalstamą veiką, teigdamas, neva kai kurių vardai ir pavardės, iškaltos ant  rūmų cokolio, nevertos pagarbos.

Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo “pagerbimo” istorija. 

Ukmergėje Vytauto gatvėje prie Šlausto bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su  partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių  „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų prie buvusio užsienio reikalų ministro  VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J.Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos  ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui  remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to,  kad jo rašte minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje tokio paminklo nėra. Ukmergėje  pastatytas paminklas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po  mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.  Nesulaukęs iš mero greito atsakymo, G. Landsbergis pasiuntė to darbo paspartinimui savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją, straipsnyje, Ukmergės miesto savivaldybės vadovus pavadinęs („valdžiuke“), griežtai reikalavo, jam nepavaldžių miesto vadovų, iškelti paminklą. 

Pasirodo, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės reikalavimai  yra neatsitiktiniai, o vykdomi užsienio valstybių diplomatų spaudimu. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchristas kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis  žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus. Tokių teiginių jokiuose dokumentuose nėra. O Izraelio ambasadorius Lietuvai Josefas Levy (Yossef Lewy) rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį  kūdikius ir močiutes netoli Minsko“. Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius?  Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky pažadėjusi, kad paminklas kitais metais Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas. Visa tai kelia nuostabą ir norėtųsi pridurti: kokia tai valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims.

Siekdamas nuo nepagrįstų užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus: 

- Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietinės Lietuvos teisingumo? 

- 1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą nuteista 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas  jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y. 1961 m., 1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse. 

- Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjaniuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė. Jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino I. Demjaniuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenis.   

- Giminės, artimieji, kaimynai abejoja, kad J.Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną. 1944 m. pabaigoje KGB tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys. 

- Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti. 

- Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vo-kiečiams pavadinus  valstiečius lietuviškomis kiaulėmis,  J. Krikštaponis pagriebė už sprandų du vokiečių karininkus, ištrenkė juos pro duris ir nurideno nuo laiptų. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė. Jis liko tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas paaukojo savo gyvybę už  Tėvynės laisvę. 

- 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais  ginklais ir 1945 m. sausio 12 d.  didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį NKVD kariai išsivežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio į Taujėnus.

- 1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas mjr. P.Kapralov’as pranešė generolui ltn. I.Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų  būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiojo asmenis.  

- Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už  neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.

2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E.Zingerio, L.Linkevičiaus, G.Landsbergio, M.Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlsč, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi  prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius: šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.

Tuo pačiu norėčiau informuoti, kad 2021 m. gruodžio 2 d. 13.00 val. Ukmergės miesto Šlausto bibliotekoje šiuo klausimu įvyks vieša diskusija, kurioje dalyvaus Lietuvos istorijos instituto, kitų atsakingų institucijų, patriotinių, visuomeninių organizacijų atstovai, partizanai ir asmenys menantys tuos skaudžius istorinius įvykius.



Susiję

Jonas Burokas 1957246838522489915
item