Peter Borghossian. Mano universitetas iškeitė idėjas į ideologiją. Todėl šiandien jį palieku.

Peter‘is Borghossian‘as pastarąjį dešimtmetį dėstė filosofiją Portlando valstijos universitete. Savo sprendimą palikti darbą jis paaiškina š...

Peter‘is Borghossian‘as pastarąjį dešimtmetį dėstė filosofiją Portlando valstijos universitete. Savo sprendimą palikti darbą jis paaiškina šiame laiške, kuris šį rytą buvo įteiktas universiteto prorektorei.

Gerbiama prorektore Susan Jeffords, 

Šiuo laišku jums pranešu, kad atsistatydinu kaip filosofijos docentas Portlando valstijos universitete.

Per pastarąjį dešimtmetį turėjau garbės mokyti šiame universitete. Specializavausi kritiniame mąstyme, etikoje bei sokratiškajame metode ir dėsčiau tokius kursus kaip „mokslas ir pseudomokslas“, „švietimo filosofija“. Tačiau aš ne tik nagrinėjau klasikinius filosofus ir jų raštus. Savo kursus vedžiau kartu su labai įvairių pažiūrų kviestiniais lektoriais – nuo plokščiažemininkų iki krikščionių apologistų, klimato kaitos skeptikų ar „Occupy Wall Street“ judėjimo šalininkų. Didžiuojuosi savo darbu.

Aš pakviečiau šiuos pranešėjus ne todėl, kad pritariau jų pažiūroms, bet būtent todėl, kad nepritariau. Tų chaotiškų ir klampių diskusijų metu aš išvydau geriausia, ką gali mūsų studentai – kvestionuoti įsitikinimus išlaikant pagarbą kalbėtojams, likti ramiems iškilus sunkumams ar netgi pakeisti savo nuomonę. 

Nei anksčiau nei dabar netikėjau, kad mano kurso paskirtis yra privesti studentus prie iš anksto užsibrėžtų išvadų. Siekiau, kad studentai mąstytų griežtai ir kruopščiai – kad jie išsiugdytų gabumus atrasti savas išvadas. Būtent todėl aš tapau mokytoju ir pamilau šį darbą.

Tačiau pamažu, dieną po dienos, universitetas padarė tokį intelektualinio pažinimo būdą neįmanomu. Iš laisvo diskurso tvirtovės jis patapo „socialinio teisingumo“ gamykla, kurios vienintelės žaliavos – rasė, lytis ir aukos sindromas, o vieninteliai produktai – nuoskaudos ir susisakldymas.

Portlando universiteto studentai nėra mokomi mąstyti. Vietoje to, jie sužino kaip atkartoti ideologams būdingą absoliutų įsitikinimą savo tiesa. Universiteto darbuotojai apleido tiesos ieškojimo misiją ir vietoje to skatino nepakantumą kitokioms pažiūroms. Visa tai privedė prie kultūros, kurioje studentai bijo kalbėti atvirai ir nuoširdžiai, iš baimės, kad gali ką nors įžeisti.

Visą akademiją prarijusios nepakantumo kultūros ženklus pastebėjau dar vos pradėjęs dirbti universitete. Mačiau studentus, atsisakančius įsitraukti į diskusijas su priešinga jiems nuomone. Įvairovės mokymų metu kilusius klausimus iš dėstytojų, kurie be diskusijų buvo atmesti vien už nepritarimą oficialioms tiesoms. Tie, kurie prašė įrodymų, pagrindžiančių naują institucinę politiką, buvo apkaltinti mikroagresijomis. Mačiau kaip profesoriai buvo išvadinti atsilikusiais už tai, kad jie studentams duodavo skaityti Vakarų kanono tekstus, parašytus filosofų, kurie, jų nelaimei, buvo baltieji europiečiai.

Iš pradžių aš nesuvokiau kaip giliai tai įsišakniję ir manau, jog galiu kovoti su naująja kultūra. Taigi, pradėjau kelti klausimus. Kokių turime įrodymų, kad taip vadinamos saugios erdvės ir įspėjimai apie galimai trikdantį turinį (trigger warnings) pagelbėjo studentams mokantis? Kodėl rasinė sąmonė turi būti tie akiniai, pro kuriuos mes, kaip švietėjai, esame įpareigoti matyti savo rolę? Dėl ko mes nusprendėme, kad kultūrinis savinimasis yra nemoralus?

Kitaip nei mano kolegos, aš šiuos klausimus iškėliau garsiai ir viešai.

Aš nusprendžiau nuodugniai pažinti naująsias vertybes, pasiglemžusias Portlando valstijos universitetą – vertybes, kurios iš pirmo žvilgsnio skamba puikiai (įvairovė, įtrauktis ir lygybė), tačiau iš tikrųjų yra jų priešybės. Kuo daugiau skaičiau pirminius šaltinius, parašytus kritinės teorijos mąstytojų, tuo labiau ėmiau įtarti, kad jų išvados atspindėjo išankstinius ideologijos postulatus – kad tai nebuvo įrodymais paremtos įžvalgos.

Ėmiau bendradarbiauti su studentų organizacijomis, pastebėjusiomis tą patį ką aš, ir pakviečiau pranešėjus, nagrinėjančius šias temas iš kritinės perspektyvos. Ir man tapo akivaizdu, kad mano pastebėtas nepakantumas nėra tik atskiri nutikimai, o visą instituciją alinanti problema.

Kuo daugiau kalbėjau apie šias problemas, tuo didesnio atkirčio susilaukdavau.

Ankstyvaisiais 2016/17 akademiniais metais, buvęs studentas įteikė skundą dėl mano veiklos ir universitetas pradėjo tyrimą pagal 9 straipsnį. (9 straipsnis yra dalis federalinio įstatymo, kurio tikslas „apsaugoti žmones nuo diskriminacijos lyties pagrindu švietimo programose, kurios gauna finansinę paramą iš federalinių institucijų.“) Mano kaltintojas, baltasis vyras, apdrėbė mane gausybe iš piršto laužtų kaltinimų, kuriuos universiteto konfidencialumo politika man draudžia pristatyti detaliau. Galiu pasidalinti tik tuo – mano studentų, apklaustų vykusio tyrimo metu, buvo klausta, ar jie žino ką nors apie mano smurtą prieš žmoną ir vaikus. Šis siaubingas kaltinimas kaipmat tapo plačiai paplitusiu gandu.

9 straipsnio tyrimams negalioja įprastinės teisinės procedūros, todėl aš nežinojau visų man metamų kaltinimų, neturėjau galimybės sutikti savo kaltintojo ar apginti savęs. Ir pagaliau, tyrimo išvados buvo pateiktos 2017-ųjų gruodį. Tokie buvo paskutiniai du ataskaitos sakiniai: „Globali Įvairovė ir Įtrauktis nerado pakankamų įrodymų, kad Boghossian‘as pažeidė universiteto Draudžiamos diskriminacijos ir priekabiavimo politiką. GĮĮ rekomenduoja grąžinti Boghossian‘ą į jo einamas pareigas.“

Ne tik kad nesusilaukiau jokio atsiprašymo, bet tyrėjas išrėžė, kad ateityje man nebus leidžiama skelbti savo nuomonę apie „saugomas socialines grupes“ ar mokyti tokiu būdu, kad mano nuomonė apie „saugomas socialines grupes“ taptų žinoma – absurdiška dar absurdiškesnių kaltinimų išvada. Universitetai gali įtvirtinti ideologinį vienmintiškumą vien pagrasindami tokiais tyrimais.

Aš įsitikinau, kad sugedusios akademinės įstaigos yra atsakingos už radikalius nukrypimus nuo įprastinių laisvųjų menų kursų paskirčių ir nuo įprastinio padorumo universiteto bendruomenėje. Man knietėjo pademonstruoti, kad ideologiškai madingi darbai, nepaisant to, kokie jie bebūtų absurdiški, galėtų būti išspausdinti. Tuo metu dar tikėjau, kad jei man pavyks pademonstruoti akį badančias šios literatūros ydas, galėčiau padėti universiteto bendruomenei jų išvengti.

Taigi, 2017-aisiais aš tapau bendraautoriumi specialiai iškraipyto, tačiau recenzuoto darbo, pavadinimu „Konceptualus penis kaip socialinis konstruktas.“ Šis gryno pseudomokslo pavyzdys (publikuotas Cogent Social Sciences žurnale) teigė, kad peniai yra žmogaus proto kūrinys, kuris yra atsakingas už klimato kaitą. Iš karto po publikavimo aš atskleidžiau, kad šis straipsnis buvo apgaulė, skirta apnuoginti recenzavimų ir akademinių publikacijų ydas.

Neužilgo po to, dviejuose tualetuose netoli filosofijos departamento ėmė rastis svastikos su mano vardu. Retkarčiais jos atsirasdavo ant mano kabineto durų, sykį kartu su išmatų pilnu maišu. Universitetas tylėjo. O kai galiausiai sureagavo – tai buvo nukreipta prieš mane, o ne kaltininkus.

Tačiau aš ir toliau galbūt naiviai tikėjau, kad jei atskleisčiau šaknis šios beprotybės, ant kurios stovėjo Portlando valstijos universiteto vertybės, galėčiau pažadinti universitetą iš gilaus miego. 2018-aisiais tapau bendraautoriumi eilės absurdiškų ir moraliai smerktinų recenzuotų straipsnių, nagrinėjusių rasės ir lyties problemas. Viename jų teigėme, kad kadaise šunų parkuose, lytinė prievarta prieš šunis buvo pasiekusi neįtikėtiną mastą, ir siūlėme pririšti vyrus prie pavadėlių lygiai taip pat kaip rišame šunis. Siekėme pademonstruoti, kad tam tikra „akademonių tyrimų“ dalis yra skirta ne atrasti ir puoselėti tiesą, o skatinti įvairių grupių socialines nuoskaudas. Toks požiūris į pasaulį nėra nei nuoseklus, nei moksliškas.

Universiteto bendruomenę taip įsiutino mano publikacijos, kad jie išleido anoniminį darbą studentų žurnale, o universitetas man pateikė oficialius kaltinimus. Priežastis? „Netinkamas elgesys atliekant tyrimus“ – priežastis, paremta prielaida, kad žurnalų redaktoriai, priėmę mūsų specialiai absurdiškus straipsnius buvo eksperimento dalyviai. Buvau pripažintas kaltu už eksperimentų atlikimą, negavus jo dalyvių sutikimo.

Tuo tarpu ideologinė netolerancija Portlando valstijos universitete augo. 2018-ųjų kovą vienas universiteto dėstytojas sutrikdė viešą diskusiją, kurioje dalyvavau kartu su rašytoja Christina Hoff Summers ir evoliucinės biologijos ekspertais Brett‘u Weinstein‘u ir Heather Heying. 2018-ųjų birželį kažkas įjungė gaisro signalizaciją per mano pokalbį su populiariu kultūros kritiku Carl‘u Benjamin‘u. 2018-ųjų spalį aktyvistas ištraukė garsiakalbio laidus vykstant renginiui su buvusiu Google inžinieriumi James‘u Damore‘u. Universitetas nesiėmė jokių priemonių užkirsti kelio šiam elgesiu ar atkreipti į jį dėmesį. Niekas už tai net nebuvo nubaustas.

Po to sekę metai buvo pažymėti nuolatiniu užgauliojimu. Universiteto miestelyje radau skrajutes, kuriose buvau pavaizduotas su Pinokio nosimi. Buvau apspjautas ir  pakeliui į klasę susilaukdavau užgaulių replikų iš praeivių. Studentai man pranešė, kad mano kolegos skatino juos neiti į mano dėstomas klases. Ir, žinoma, nesilioviau tapęs kaltinamuoju kituose tyrimuose.

Labai norėčiau pasakyti, kad dėka šių įvykių niekaip nenukentėjau. Tačiau jie man sukėlė būtent tokią žalą, kokią sukelti ir buvo skirti – vis labiau ir labiau nepakenčiama darbinė aplinka, be jokio institucinio užtarimo.

Tačiau visa tai ne apie mane. Kas svarbu – tai institucijos, kurių mes norime ir vertybės, kurias mes pasirenkame. Kiekviena idėja, kuri leido žmonių laisvei žengti į priekį, visada, be išimčių, nuo pat pradžių buvo plačiai pasmerkta. Kaip individai, mes dažnai atrodome nepajėgūs išmokti šią pamoką, tačiau būtent tam ir yra skirtos mūsų institucijos – priminti mums, kad laisvė klausti yra mūsų fundamentali teisė. Švietimo institucijos turėtų mums priminti, kad ši teisė taip pat yra mūsų pareiga. 

Portlando valstijos universitetas neišpildė savo pareigos. Todėl jis išdavė ne tik savo studentus, bet ir jį išlaikančią visuomenę. Ir nepaisant to, jog esu dėkingas už galimybę dėstyti Portlando valstijos universitete ilgiau nei dešimtmetį, man tapo akivaizdu, kad ši įstaiga nėra skirta žmonėms, siekiantiems mąstyti laisvai ir sąžiningai gvildenti idėjas.

Tai nėra ta išvada, kurią norėtųsi priimti, bet tai atlikti jaučiu moralinę pareigą. 10 metų mokiau savo studentus apie principingo gyvenimo svarbą. Vienas iš mano principų yra ginti laisvo švietimo sistemą nuo tų, kurie siekia ją sunaikinti. Kuo patapčiau aš, jei to nepadaryčiau?

Nuoširdžiai,

Peter‘is Boghossian‘as


Iš anglų kalbos vertė Dominykas Datkūnas



Susiję

Šiaurės Amerika 4703897352703387078
item