Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Nelaisvas neinformuotas sutikimas skiepytis nuo Covid

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys ramiai pasakoja, o mes turėtume ramiai sutikti, kad vakcinacija nuo Covid taps kasmetine norma. Nusimato de facto privalomas nuolatinis masinis skiepijimas nuo ligos, kurios mirtingumas jauname amžiuje yra labai mažas.

Spaudimas skiepytis stulbina bioetikos ir biomedicinos teisės specialistus, taip pat ir mane. Mes mokėmės, mokėme kitus ir praktikoje taikėme biomedicinoje fundamentalų etinį principą - laisvo ir informuoto paciento sutikimo dėl bet kurios medicininės intervencijos. 

Lietuvoje galioja 1997 m. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, kurios 5 straipsnis valstybei imperatyviai nurodo: „kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą“. LR Civilinio Kodekso 6.729 straipsnis bei LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnis šią nuostatą pakartoja ir detalizuoja. Tačiau sutikimas skiepytis Covid vakcinomis mūsų šalyje dažnai yra nelaisvas ir neinformuotas. 

Daug žmonių sutinka vakcinuotis ne laisva valia ir ne dėl to, kad jie nori apsaugoti savo ar aplinkinių sveikatą, bet todėl, kad yra spaudžiami „galimybių paso“ politikos. „Galimybių pasas“ yra paremtas ne konstitucinę prigimtinių, lygių ir neatimamų žmogaus teisių samprata, o valdžios arbitraliai suteikiamų teisių paradigma, kai šiuo metu galios pozicijoje esantys politikai nusprendžia, kas ir kokių teisių nusipelno savo elgesiu, t.y. pasiskiepijimu vakcina nuo Covid. 

Žmonės nėra informuoti apie galimas neigiamas Covid vakcinų pasekmes sveikatai, nes jos nėra žinomos, kol neatlikti įprastai privalomi klinikiniai tyrimai, o farmakologinio budrumo sistema Covid vakcinų atžvilgiu Lietuvoje veikia blogai – net ir apie mirtis bei sunkias nepageidaujamas reakcijas dažnai nepranešama, todėl skelbiamoje statistikoje jos neatsispindi.

Stebint Facebook‘o rėmelių karus tarp tikinčių ir netikinčių „mokslu“ atrodo, kad Lietuvos gyventojai už skiepą gauna ne cepeliną, o universiteto diplomą. Įdomu, kad JAV statistiškai labiausiai nelinkę skiepytis asmenys, kurie turi mokslų daktaro laipsnį. Matyt, jie nutuokia, kaip „daromas mokslas“, kurio užsakovas yra farmacijos pramonė.

Suprantama, kad pandemijos situacijoje galima naudoti dar iki galo neištirtas vakcinas, siekiant apsaugoti rizikos grupės ar padidinto pavojaus zonose dirbančius asmenis. Visiems norintiems apsisaugoti nuo sunkių ligos formų taip pat turi būti sudaryta galimybė skiepytis. Tačiau kol vakcinų klinikiniai tyrimai dar net neįpusėjo, socialiniuose tinkluose masiškai deklaruojamas „tikėjimas mokslu“ iš tiesų reiškia tikėjimą televizija, portalais ir nuomonių formuotojais, t.y., viešųjų ryšių specialistų nukaltomis frazėmis bei išvedžiojimais, manipuliuojant parankiais mokslo duomenimis, bet nutylint tai, kas visuomenėje galėtų sukelti rimtas abejones. 

Jeigu žmonės būtų educated (išsilavinę) apie tai, kaip kuriami vaistai ir atliekami klinikai tyrimai, kaip veikia farmacijos pramonė ir viešosios nuomonės formavimo priemonės, jų „tikėjimas mokslu“ stipriai susvyruotų. Gali būti, kad dalis jų nebūtų ir vaccinated (paskiepyti). 

Ir turbūt dauguma priešintųsi be realaus mokslinio, teisinio ir faktinio pagrindo stumiamam „galimybių paso“ buldozeriui, nes jis diskriminuoja, segreguoja ir ilgainiui visiškai suskaldys mūsų visuomenę. Pasiskiepiję yra laikomi pilietiškais, šviesiais ir pažangiais, nusipelniusiais teisių ir galimybių. Abejojantys, nedrįstantys ar nenorintys skiepytis, nes turi rimtą, moksliškai pagrįstą nuomonę, kad konkrečiu atveju skiepo rizika yra didesnė nei galima nauda, yra viešai smerkiami, teisiškai, ekonomiškai ir psichologiškai žlugdomi. 

Nežinau, kaip kitus, bet mane sukrečia, mokytojos, rudenį eisiančios mokyti Lietuvos vaikų, žinutė: „Labas, vakar pasiskiepijau. Pries skiepa apsiasarojau, po skiepo nualpau. Siandien tik pramerkus akis asaros upeliais srūva. Jauciuosi ziauriai isprievartauta ir kupina neapykantos sitai susiktai vyriausybei.“ Sukrečia liudijimas nėščios moters, kuri renkasi tarp noro apsaugoti dar negimusį vaikelį nuo galimų nepageidaujamų vakcinos reiškinių ir garantijos, kad gaus reikiamą sveikatos priežiūrą nėštumo ir gimdymo metu. Sukrečia pasakojimas pardavėjos, kuri neturi pakankamai lėšų, kad galėtų testuoti savo sūnų abiturientą, bet visiškai pagrįstai nenori jo skiepyti.

Kaip atsakymu į „galimybių paso“ kritiką katalikai dalinasi Popiežiaus paraginimu skiepytis ir tokiu būdu atlikti meilės artimui darbą, lyg jis pateisintų mūsų Vyriausybės sprendimus. Tačiau meilės per prievartą nebūna. Popiežiaus raginimas toli gražu nėra tas pats kaip „galimybių paso“ politika, kai iš nepasiskiepijusių ketinama atimti teisę į darbą, mokslą, sveikatos priežiūrą, viešąjį transportą, bendravimą su draugais ir artimaisiais kt. Toks „skatinimas“ skiepytis etiškumo ribą stipriai peržengia.

„Galimybių paso“ politika yra grindžiama utilitaristiniu mąstymu, kad dėl visuomenės intereso yra leistina ignoruoti konkretaus asmens teises ir interesus. Tai prieštarauja katalikiškai moralei ir biomedicinoje taikomai deontologinei eitikai, pagal kurią asmuo niekada negali būti naudojamas kaip priemonė tikslui, kad ir labai kilniam, siekti. Biomedicinos teisėje galioja principas, kad „žmogaus interesai ir gerovė yra svarbesni už išimtinius visuomenės ar mokslo interesus” (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnis). Sukrečia, kad šis principas ir didelė dalis svarbių Konstitucijos ir įstatymų normų „ekstremalios situacijos“ metu visiškai ignoruojamos, lyg teisė Lietuvoje nebegaliotų.

Pabandykime įsivaizduoti, kokioje visuomenėje mes gyvensime, kai tokia praktika taps įprasta? Šiandien formuojamas pavojingas visuomenės interesų viršenybės asmens atžvilgiu precedentas kada nors gali atsisukti ir prieš uoliai besiskiepijančius, „galimybių pasą“ turinčius ir visomis jėgomis „mokslu tikinčius“ Lietuvos gyventojus.