Irena Tumavičiūtė. Polemika dėl atminties kultūros Vokietijoje

Viskas prasidėjo, kai į 2020 m. Menų festivalio RUHRTRIENALE (Ruro trienalė) atidarymą buvo pakviestas profesorius Achille Mbembe, filosofas, istorikas,  vienas žymiausių pokolonijinės teorijos atstovų, tyrinėjantis kultūrinę kolonijinių struktūrų įtaką buvusių kolonijų  gyventojams. Iš Kamerūno kilęs Achile Mbembe gyvena Pietų Afrikoje, yra Johannesburgo universiteto profesorius.

Achille Mbembe yra skaitęs paskaitas žinomiausiuose pasaulio universitetuose, pelnęs apdovanojimų, tarp jų  ir Geschwister Scholl (brolio ir sesers Šolių) premiją Vokietijoje. Tačiau kai  2020 m. kovo mėn. Ruro trienalės direktorė Stefanie Carp paskelbė, jog trienalės atidarymo kalbą sakys A. Mbembe, kilo aštri diskusija. Diskusijos priežastis – delikatus klausimas: kiek antisemitizmo yra 62 metų istoriko darbuose.

Žiežirbą įskėlė interviu su Federalinės vyriausybės žydų gyvenimo Vokietijoje ir kovos prieš  antisemitizmą reikalų  įgaliotiniu Felixu Kleinu. Kleinas  priekaištavo Mbembei, jog jis „savo raštuose suabejojęs Izraelio teise egzistuoti, be to, Pietų Afrikos aparteido sistemą palyginęs su holokaustu. Tai, kad jam pavesta atidaryti Ruro trienalę, „daro didelę žalą“ vienam svarbiausių šalies festivalių.

Žurnalistas Martinas Eimermacheris klausia, ar tai nėra kišimasis į kultūrinį gyvenimą –  vis dėlto Felixas Kleinas yra vyriausybės atstovas? Kita vertus: ar nebūtų skandalinga, jeigu valstybės lėšomis finansuojama  Ruro trienalė suteiktų garbę holokausto menkintojui? Taip mąstė ir Loranzas Deutsch, FDP atstovas Šiaurės Reino Vestfalijos žemės parlamente,  atvirame laiške pareikalavęs atšaukti garsiojo mokslininko kvietimą.

Žemės kultūros ministrė pranešė, jog klausimas bus svarstomas Ruhr Kutur GmbH priežiūros tarybos posėdyje. Kvietimas buvo atšauktas. Dėl pandemijos ir pati trienalė neįvyko.

A. Mbembės kritikai remiasi jo knygos Die Feindschaft („Priešiškumas“) eilutėmis, kuriose autorius kalba apie tai, jog koncentracijos stovyklų logikos šaknys glūdi britų okupantų veiksmuose Pietų Afrikoje, vokiečiai „planingas masines žydų žudynes“ išbandė ant Pietų Afrikos hererų tautelės, o kaip Izraelis šiandien elgiasi su palestiniečiais, yra „blogiau negu palyginti primityvios Pietų Afrikos aparteido  režimo priemonės“. Mbembe kaltinimus dėl antisemitizmo atmetė. Jis sako, jog nepritaria bet kokiai kolonializmo formai. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jis nepritaria okupacinei Izraelio politikai. O savo kritikams mokslininkas atsakė, jog jie savo kaltinimais trivializuoja antisemitizmą.

Žurnalistas Jörgas Häntzschelis  taip apibendrina  kilusią polemiką: „Būtų katastrofa, jeigu vardan susitaikymo šio vokiečių diskurso auka taptų šis afrikiečių mąstytojas“.

Įsiplieskusi polemika virto diskusija dėl atminties kultūros. Kai kas ją vadina antruoju Vokietijos istorikų ginču. Pirmasis ginčas vyko devintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje. Tuomet istsorikų ginčo, galima sakyti, moto, buvo Ernsto Noltės teiginys: „Praeitis, kuri nenori praeiti“. Dabar vykstančias diskusijas jau imta vadinti antruoju istorikų ginču.

Ypač daug reakcijų susilaukė istoriko ir politologo,  australų kilmės Šiaurės Karolinos universiteto profesoriaus Anthony Dirko Moses’o straipsniai. A. Dirk Moses turtingame mokslinių darbų sąraše – knygos ir straipsniai kolonializmo, genocidų, pasipriešinimo, saugumo temomis. A. Dirk Moses įsitraukė į polemiką atminties klausimais, kai ji jau buvo virtusi diskusija apie holokausto, genocidų ir nuomonių laisvės santykį.

2021m. gegužės 23 d. šveicarų internetinėje svetainėje geschichtedergegenwart.ch jis paskelbė pirmą poleminį straipsnį „Der Katechismus der Deutschen“ (Vokiečių katekizmas).

Manytume, jog. Dirko Moses straipsnis nepaliks abejingų skaitytojų.

Holokausto kaip civilizacinio lūžio atminimas daugeliui yra Vokietijos Federacinės Respublikos moralinis  pagrindas. Todėl lyginti jį su kitais genocidais jiems yra erezija, atsimetimas nuo tikrojo tikėjimo. Pribrendo laikas atsisakyti šio katekizmo.

Iš toli stebint karštas diskusijas dėl tariamo Achille Mbembės antisemitizmo, dėl Michaelio Rothbergo ( knygų vergovės, holokausto, genocidų, rasizmo ir atminties temomis autorius.-I.T.) knygos „Multidirektionale Erinnerung“ (Daugiakryptis atminimas) ar Jürgeno Zimmererio knygos „Von Windhuk nach Auschwitz “ (Nuo Vindhuko iki Aušvico), nežinai, ką ir besakyti. Nes Vokietijos Reicho kolonializmo ir naikinamojo nacių karo ryšys už Vokietijos ribų visiškai nesijaudinant  tyrinėjamas jau du dešimtmečius. Rothbergas ir Zimmereris dar 2003 m. dalyvavo Sidnėjuje mano organizuotoje konferencijoje „Genocidas ir kolonializmas“.   Kitais metais Zimmereris vieną iš daugelio savo straipsnių apie kolonializmo ir holokausto ryšį paskelbė mano sudarytame straipsnių rinkinyje. Dar po kelių metų  daugeliui mokslininkų įsitvirtino prielaida, jog pagrindinius nacionalsocialistinio režimo ir holokausto aspektus apskritai galima suprasti tik jų santykiu  su imperialistiniu kolonializmu.

Tai kas čia naujo?  Tikrai ne kontrargumentai. Tai yra tie patys, kuriuos dar pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje buvo išdėstę istorikai Birthe Kundrus, Robertas Gerwathas ir Stefanas Malinowskis. Tada polemika istorinį holokausto tyrinėjimą  iškėlė  į aukštesnį lygį, visus jos dalyvius priversdama aštriau mąstyti. Šiandien reikalai atrodo kitaip. Su kokiu aršumu buvo reaguota į Rothenbergo ir Zimmererio 2021 m. kovo 31 d. savaitraštyje „Die Zeit“ paskelbtą straipsnį „Enttabuisiert den Vergleich!“  (Nuimkite tabu nuo lyginimo), skundeiviškas, sarkastiškas, žeminantis straipsnių tonas –visa tai priminė eretikų procesus. Vietoj blaivumo – pasipiktinimas, kurį sustiprina socialinių medijų gebėjimas nukreipti politines emocijas ir joms sukurti viešąją erdvę. Atrodytų, tarsi mes vis labiau taptume mažų mažiausiai viešų egzorcizmų liudininkais, kurie, prižiūrimi apsišaukėlių „vyriausiųjų žynių“, saugo „Vokiečių katekizmą“.

Šis katekizmas susideda iš penkių  įsitikinimų:

1. Holokaustas yra vienintelis toks, nes jis buvo neribotas žydų naikinimas dėl naikinimo. Skirtingai nuo pragmatiškų tikslų, dėl kurių buvo vykdomi genocidai. Holokausto metu pirmą kartą istorijoje viena valstybė bandė sunaikinti tautą tik dėl ideologinių priežasčių.

2 . Kadangi jis neregėtai sugriovė solidarumą tarp žmonių, holokausto, kaip civilizacijos lūžio,  atminimas yra moralinis vokiečių tautos, dažnai net Europos civilizacijos,  pagrindas.

3. Vokietija jaučia ypatingą atsakomybę už Vokietijos žydus ir įsipareigojusi būti ypač lojali Izraeliui. Izraelio saugumas yra mūsų valstybinės ideologijos dalis.

4. Antisemitizmas yra prietaras ir ypatinga ideologema ir jis buvo specifinis vokiečių fenomenas.

5. Antisionizmas yra antisemitizmas.

Šitas katekizmas tūkstantmečių sankirtoje išstūmė prieš tai buvusį katekizmą, kuris buvo įsipareigojęs tokioms  vertybėms kaip  tautos garbė ir tradicija. „Senojo katekizmo“ išpažinėjai holokaustą suvokė kaip istorinę nelaimę, už kurią galima laikyti atsakinga tik nedidelę grupę idėjinių fanatikų. Tą nedidelę grupę dabar instrumentalizuoja „lizdo teršėjai“, kad užtrauktų didelę gėdą visai tautai.

„Nieko nėra „gryno“. Holokaustas yra daugybės istorijų dalis: antisemitizmo,  masiško pavergimo, sukilimų kolonijose ir išvarymų  – paminėjau tik kelis pavyzdžius“.

Daugelis vokiečių šeimų septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose išgyveno kartų konfliktą. Jo metu senasis tautinės tapatybės supratimas susidūrė su nauja  jaunesniųjų 1968-ųjų metų kartos kohortų savivoka. Tai nereiškia, jog visi tos kartos žmonės tikėjo holokausto unikalumu. Apimti antiimperialistinio įniršio,  daugelis jų nedviprasmiškai lygino Jungtines Amerikos Valstijas su nacistine Vokietija – dėl Vietnamo karo.

Devintajame dešimtmetyje ėmė įsigalėti holokausto, kaip unikalaus reiškinio, interpretavimas. Daugelis kairiųjų ir liberalių pažiūrų vokiečių suvokė, jog po holokausto jie tik tada galės būti laikomi „gerais žmonėmis“, jei jie tą interpretavimą pavers savo savasties dalimi ir tai dokumentuos tarptautinei visuomenei. Tačiau vykstant devintojo dešimtmečio istorikų ginčui, kai  buvo diskutuojama, ar tik ne bolševikai bus išprovokavę  holokaustą kaip „azijietišką veiką“, naujasis katekizmas dar nebuvo įsigalėjęs. Jis buvo tik ankstyvasis kelių polemikų epizodas, pavyzdžiui, paskutiniojo dešimtmečio diskusijų dėl multikultūriškumo, Danielio Goldhageno knygos „Hitlers willige Vollstecker“ (Uolūs Hitlerio valios vykdytojai), Vermachto paroda arba Holokausto paminklas Berlyne. Šiose polemikose konservatoriai senojo katekizmo vardu kovojo „kautynes atsitraukiant“,  kurių metų pirmiausia Frankfurter Allgemeine Zeitung jiems buvo suteikusi viešą tribūną.

Šaltinis: Lietuvos Aidas