Jonas Algirdas Antanaitis. Apie politinę situaciją Lietuvoje baigiantis Antrajam pasauliniam karui

Lietuvių sukilėliai 1941-07-06 | LGGRTC nuotr.

Straipsnis skelbiamas iš leidyklos „Tradere“ išleistos 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, rezistento, tremtinio ir jau atkurtos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjo Jono Algirdo Antanaičio straipsnių rinktinės „Tautos instinktas išlikti“. Daugiau informacijos apie knygą ir jos įsigijimą: ČIA.

***

Šešiasdešimties metų senumo įvykiai paprastai būna istorikų tyrinėjimo objektas. Tačiau Lietuvai labai reikšmingus Antrojo pasaulinio karo įvykius aš mėginsiu nušviesti ne kaip istorijos tyrėjas, bet kaip liudytojas ir dalyvis.

Mano, kaip suaugusio žmogaus, gyvenimo pradžia sutampa su Antrojo pasaulinio karo pradžia. 1939 metų rudenį pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Kartu įstojau į ateitininkų „Grandies“ korporaciją. Iš visų politinių ir ideologinių srovių akademinėje aplinkoje ateitininkai turėjo didžiausią įtaką. Tautos reikalai (tai žodžiai iš ateitininkų himno) buvo viena svarbiausių ateitininkų veiklos krypčių, siekiančių įgyvendinti krikščionybės ir demokratijos vertybes. Todėl nenuostabu, kad sovietams okupavus Lietuvą, 1940 metų rudenį Studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas Pilypas Žukauskas-Narutis tapo vienu aktyviausių antisovietinio pogrindžio organizatorių: jis ėmėsi vadovauti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Kauno štabui. 1941 metų birželio pradžioje sovietiniam saugumui areštavus daugumą LAF’o Vilniaus štabo narių, įskaitant ir jo vadovą majorą Vytautą Bulvičių, vadovavimą visam antisovietiniam pogrindžiui perėmė Kauno štabas. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, Kauno štabui iškilo istorinis uždavinys – ne tik tinkamu momentu paskelbti Tautos sukilimą prieš sovietinius okupantus, bet ir jam vadovauti. Su šiuo uždaviniu Kauno štabas puikiai susidorojo: buvo išlaikytas visiškas organizacijos slaptumas, reikiamu momentu užimti strateginiai objektai – ryšių centrai, radijo stotis, komunaliniai objektai, milicijos būstinės ir pan., organizuota jų gynyba, priešui teikta klaidinanti informacija. Galima teigti, kad sukilėliai pasiekė pradžioje užsibrėžtą tikslą: buvo paskelbtas nepriklausomybės atkūrimas, sudaryta Lietuvos Laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviška administracija. Tačiau svarbiausio tikslo įgyvendinti nepavyko: nepriklausoma Lietuvos valstybė nebuvo pripažinta. Hitlerinė Vokietija ne tik ignoravo Laikinąją vyriausybę, bet ir visokiais būdais trukdė jai veikti, o po šešių savaičių įvedė okupacinį režimą.

Didžioji dalis sukilimo vadovų, atsiriboję nuo voldemarininkų ir pasivadinę Lietuvių frontu (LF), įsitraukė į antinacinę rezistenciją. Daugelis iš jų buvo nacių įkalinti ir net nužudyti. Dauguma studentų, dalyvavusių sukilime, sugrįžo į universiteto auditorijas, siekdami tapti ne tik gerais specialistais, bet ir sumaniais valstybininkais, todėl jie pogrindyje atgaivino senąsias ir įsteigė naujas studentų organizacijas. Ypač aktyvūs buvo ateitininkai, veikę nedideliais būreliais, kuriuose aptardavo esamą politinę ir karinę padėtį, svarstydavo atkurtos valstybės ir būsimos visuomenės sandarą. Paskutiniais vokiečių okupacijos metais man buvo patikėta vadovauti studentų ateitininkų korporacijai „Grandis“. Politinė studentų veikla reiškėsi ne vien pogrindinės spaudos platinimu, bet ir visuomeninėmis akcijomis, pavyzdžiui, 1943 metų pavasarį studentai sėkmingai organizavo mobilizacijos į lietuviškas SS divizijas boikotą, o po metų – aktyviai prisidėjo prie Vietinės rinktinės formavimo, į kurią per keletą dienų buvo suburta apie 20 tūkst. jaunų vyrų.

1944 metų pavasarį užbaigiau diplominį projektą, kurį apgyniau birželio pradžioje. Liepos viduryje sugrįžęs į tėviškę Šiaurės Lietuvoje, Pašvitinio valsčiuje, radau niūrias nuotaikas. Frontas jau buvo pasiekęs rytinius Lietuvos pakraščius, o iš jų į vakarus traukėsi pabėgėlių voros. Kadangi mano tėvas daug metų buvo valsčiaus viršaitis, nutarėme ir mes prie jų jungtis. Pravažiavę Žagarę, Viekšnius, Telšius, apsistojome prie Žarėnų, netoli mano bendražygio Liudo Januševičiaus tėviškės. Rugpjūčio pradžioje frontui sustojus ties Venta ir Dubysa, Žemaitijoje buvo palyginti ramu. Tuo pasinaudodami Lietuvos laisvės armijos (LLA) vadovai slaptose stovyklose mokė jaunimą partizaninės kovos, organizavo „vanagų“ būrius. Kita dalis karininkų telkė pabėgėlius į organizuojamus karinius dalinius – Tėvynės apsaugos rinktinę, tikėdamiesi, kad ši taps Lietuvos kariuomenės užuomazga. Man tokia veikla pasirodė rizikinga ir net neatsakinga, žinant generolo Povilo Plechavičiaus prieš tris mėnesius patirtą nesėkmę organizuojant Vietinę rinktinę. Panašius nuogąstavimus išreiškė ir L. Januševičius. Todėl mes nutarėme ieškoti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ar Lietuvių fronto atsakingų asmenų ir išgirsti jų nuomonę, kaip elgtis šioje situacijoje. Nors L. Januševičius turėjo daug ryšių ir pažinčių Žemaitijoje, tik po ilgų paieškų pavyko surasti gen. štabo pulkininkus Juozą Jankauską ir Antaną Šovą. Vokiečiams likviduojant VR štabą, jie pabėgo nuo arešto ir slapstėsi Rietavo apylinkėse. Šie pulkininkai buvo ne tik profesionalūs kariškiai, bet ir įžvalgūs politikai. Plk. J. Jankauskas vadovavo Lietuvių fronto įkurtai gana gausiai slaptai karinei formuotei „Kęstutis,“ o plk. A. Šova vadovavo Vietinės rinktinės žvalgybos tarnybai.

Rugsėjo viduryje dalyvavome plk. J. Jankausko surengtame pasitarime, kuris vyko Rietavo klebonijoje. Šiame pasitarime didžiausio dėmesio sulaukė iš Vokietijos atvykę VLIK’o ir LF’o atstovai. Jie pranešė, kad per Švedijos pasiuntinybę Berlyno lietuviai turi patikimus ryšius su atitinkamomis sąjungininkų tarnybomis, užtikrino, kad Vokietija greit bus sutriuškinta ir išdėstė VLIK’o požiūrį, ką mes galėtume daryti tokioje situacijoje. Turime atsižvelgti į tai, kad artėjanti sovietinė okupacija yra neišvengiama, privalome būti labai budrūs, veikti pagal aplinkybes ir, svarbiausia, nekišti galvų į įsisiautėjusią karo mašiną. Šios informacijos pagrindu plk. Antanas Šova parengė VLIK’o atsišaukimą, kuriame detaliai išdėstė, kaip tautiečiams elgtis naujos sovietinės okupacijos sąlygomis. Sugrįžę į Telšius, šį atsišaukimą padauginome rotatoriumi. Besvarstant, kaip jį nugabenti į sovietų okupuotą Lietuvos dalį, sprendimas atėjo savaime.

Spalio 4 d. Raudonoji armija pradėjo pulti visu Žemaitijos frontu. Mudu su L. Januševičiumi nutarėme likti Telšiuose ir laukti, kol praslinks frontas, po to vykti į Kauną, perduoti turimą informaciją, išsiaiškinti padėtį bolševikų okupuotoje dalyje ir grįžti vokiečių pusėn. Spalio 11 dienų pasiekę Kauną, skubėjome į universitetą, nes per radiją buvome girdėję, kad jo veikla atnaujinta. Universitetas šurmuliavo: studentų susirinko daug, nes jaunimas tikėjosi gauti atleidimą nuo mobilizacijos, tačiau daugumai profesūros pasitraukus į Vokietiją, labai stigo dėstytojų. Statybos fakulteto dekanas S. Bistrickas tuoj pat pasiūlė man dėstyti diplominio darbo vadovo skaitytą kursą. Gavęs darbo pažymėjimą, jaučiausi saugus, todėl galėjau rūpintis tais reikalais, dėl kurių atvykau.

Pasipriešinimo pogrindžio vadovų paieškos buvo nesėkmingos. Mums žinomi žmonės buvo arba pasitraukę iš Lietuvos, arba jau suimti. Ir kaimuose, ir miestuose tvyrojo nesaugumo jausmas. Nors sugrįžusi sovietų valdžia demonstravo tam tikrą patriotiškumą, leisdama kelti trispalves vėliavas ir giedoti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, niekam nekilo abejonių, kad prasidėjo nauja sovietinė okupacija, daug žiauresnė nei pirmoji ir klastingesnė nei vokiečių okupacija.

Siekdami užpildyti politinio vadovavimo vakuumą, Kauno universiteto studentai Mindaugas Bloznelis, Liudas Dambrauskas, Pranas Sasnauskas, Leonas Tvarijonavičius ir kiti ėmėsi kurti organizaciją, kurios tikslas – išsaugoti tautos potencialą ir atėjus tinkamam momentui vadovauti nepriklausomybės atkūrimo darbui. Į jos kūrimą įsitraukėme ir mudu su Liudu Januševičiumi, apsisprendę, kad būsime Lietuvai naudingesni pasilikę Kaune, nei grįžę į vokiečiams likusį Žemaitijos pakraštį. Iniciatyvinės grupės nariai pogrindžio veikloje nebuvo naujokai: dar nepriklausomoje Lietuvoje jie veikė slaptose moksleivių ateitininkų kuopose, pirmosios sovietinės okupacijos metu – LAF’e, vokiečių okupacijos metu – LF’o organizacijose. Į kuriamą organizaciją buvo įtraukti ir vyresnės kartos visuomenės veikėjai, kaip antai Laikinojoje vyriausybėje dirbęs švietimo viceministru Juozas Rainys, buvęs žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Juozas Keliuotis, matematikas dr. Antanas Juška, docentas Kazys Baršauskas, mokytojas P. Navardaitis, daktaras J. Jaržemskas ir kiti. Ši organizacija buvo pavadinta Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT).

Kuriamos organizacijos uždavinius ir taktiką L. Dambrauskas ir M. Bloznelis aptarė su minėtais visuomenės veikėjais ir suformulavo veiklos principus, kurie išdėstyti L. Dambrausko atsiminimuose „Gyvenimo akimirkos“. Tie principai buvo tokie:

• sudaryti tokią organizacinę struktūrą, kuri būtų veiksminga ir patikima bolševikinio teroro sąlygomis, turėtų dubliuojančius ryšius ir decentralizuotus resursus;

• decentralizuoti specialios informacijos gavimo šaltinius (užsienio radijo laidų klausymąsi, kontaktus su valdžios žmonėmis), bet visą informaciją, įskaitant ir vidaus, kaupti ir apdoroti specializuotoje grupėje;

• politinę platformą formuoti ir politinius uždavinius spręsti kolegialiai, tą atliekant personaliniais kontaktais su autoritetingais ekspertais, neįtraukiant jų formaliai į organizaciją ir įvertinant valdžios žmonių bei užsienyje esančių pasipriešinimo dalyvių požiūrį;

• partizanų veikimą riboti būtinu gynimusi, nevengiant ginkluoto pasipriešinimo, tačiau pagrindiniu uždaviniu laikyti fizinį ir moralinį žmonių išsaugojimą. Tam tikslui užtikrinti atskirų grupių koordinavimą, sudarant karinį centrą veikiančių formuočių pagrindu;

• kiek įmanoma legalizuoti žmones, kuriems gresia represijos, parūpinant atitinkamus dokumentus. Aprūpinti besislapstančius informacija, palaikyti moralę, rūpintis medicinos pagalba, sužeistųjų globa ir pan.;

• politinių uždavinių įgyvendinimui, ideologiniam darbui ir informacijos pateikimui organizuoti spausdintą leidinį, kurio rengimui ir platinimui pasitelkti LIT’os organizacinius ryšius.

LIT’os vardu buvo išleista keletas atsišaukimų ir pogrindžio laikraščio du numeriai, pirmąjį redagavo J. Rainys, antrąjį – J. Keliuotis.

Aš ėmiausi ideologijos baro darbų, nes buvau įsitikinęs, kad sunkiausiose situacijose laimi tie, kurie turi aiškius siekius ir stiprią dvasią. Kartu su bendraminčiais atnaujinome slaptų studentų ateitininkų veiklą, sukomplektavome „Grandies“ – studentų technikų ir „Gajos“ – studentų medikų korporacijų valdybas. Buvau išrinktas Studentų ateitininkų sąjungos tarybos pirmininku.

Prieš 1944 metų Kalėdas, prasidėjus studentų atostogoms, nusprendžiau aplankyti tėviškę, nes tai buvo gera proga atnaujinti ryšius su Pašvitinyje likusiais pogrindininkais. Su manimi kartu važiavo vaikystės draugas medicinos studentas Jonas Čepinskis, įžymaus mokslininko ir buvusio universiteto rektoriaus Vinco Čepinskio sūnėnas. Jį, kaip garsios šeimos narį, universiteto partinė organizacija buvo paskyrusi studentų komiteto pirmininku. Į tėviškę parvažiavome per Kūčias. Kalėdų dieną iš bažnyčios sugrįžę žmonės pasakojo, kad į Pašvitinį Kūčių naktį atvyko kareiviai, kurie, pasiskirstę po kaimus, vykdė egzekucijas, padeginėjo trobesius. Gali būti nužudyta apie penkiolika vyrų. Kitos dienos ankstų rytą J. Čepinskio giminaitis išvežė mus į Joniškėlio geležinkelio stotį. Važiuodami per Pelaniškių kaimą, pajutome degėsių kvapą ir išvydome kraupų vaizdą: troboje ant stalų gulėjo keturi apdegę lavonai. Atpažinau tolimus giminaičius – tris brolius Liubauskus ir jų svainį Bagdoną. Raudančios moterys mums papasakojo, kad ankstų Kalėdų rytą vietinių išdavikų atvesti rusų kareiviai juos sušaudė, padegė tvartą ir dar gyvus sumetė į ugnį.

Netrukus Kauną pasiekė žinios, kad panašios žudynės tuo pačiu metu buvo surengtos ir kitose vietovėse. Mums tapo aišku, kad tai ne atsitiktiniai atvejai, o Maskvos surežisuota akcija, kurios tikslas – išprovokuoti ginkluotą kovą, kad joje išryškėjusius pasipriešinimo aktyvistus būtų galima sunaikinti fiziškai. Specialiuose atsišaukimuose LIT paskelbė nurodymus, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis: nepasiduoti provokacijoms, tausoti žmones ir jėgas tam momentui, kada jų tikrai prireiks. Tačiau niekas nežinojo, kada tas momentas ateis. Spontaniškai augantis pasipriešinimo pogrindis rėmėsi prielaida, kad baigiantis ar pasibaigus karui, susiklostys panaši situacija, kokia buvo 1941 metų birželį, kai du sąjungininkai (tiksliau: suokalbininkai) pradėjo žūtbūtinį tarpusavio karą.

Stalinas, žinodamas, kad Vakarai netoleruos naujos Vokietijos ekspansijos, 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartimi siekė išprovokuoti ne tik Lenkijos užpuolimą, bet ir karą tarp Vakarų sąjungininkų ir Vokietijos. Jis tikėjosi turįs pakankamai priemonių sukurti situaciją, kuri abi puses priverstų kariauti iki visiško išsekimo, o tada – tik vienas žingsnis iki „proletarinės“ revoliucijos visoje Europoje. Šios Stalino užmačios nebuvo paslaptis Hitleriui. Regzdamas suokalbį su Stalinu, Hitleris tikėjosi jį pergudrauti. Nepavykus masinėmis atakomis iš oro ir povandeninių laivų veiksmais jūrose palaužti Didžiosios Britanijos, Hitleris ryžosi pirmiausia susidoroti su buvusiu suokalbininku „draugu“ Stalinu. Šis karo eigos scenarijus nebuvo paslaptis ir Lietuvos politikams, 1940 m. rudenį organizavusiems antisovietinį pogrindį, kurio svarbiausias tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę išnaudojant palankias aplinkybes, kai prasidės karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos.

Kuo rėmėsi Lietuvos politikai, organizuodami politinio ir ginkluoto pasipriešinimo pogrindį vokiečių okupacijos pabaigoje (1943–1944) ir antrosios sovietinės okupacijos pradžioje (1944–1945)? Kokiu būdu jie ketino atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę?

Tuo metu, kai Vokietija patyrė didžiulių nesėkmių Rytų fronte, pietuose neteko savo svarbiausios sąjungininkės – Italijos, šiaurėje – Suomijos, kai JAV ir Anglijos armijos, išsilaipinusios Prancūzijoje, pergalingai žygiavo pirmyn, o jų aviacija be paliovos bombardavo Vokietijos karinius objektus ir miestus, niekas Lietuvoje neabejojo, kad Vokietija karą pralaimės. Tik nebuvo aišku, kada tai įvyks ir kaip antihitlerinės koalicijos partneriai dalysis pergalės vaisiais. Pogrindyje nagrinėjome keletą karo baigties variantų, kuriuos galima taip apibūdinti.

Pirmasis variantas. Visuose Vokietijos frontuose patiriami pralaimėjimai dėl nemokšiško vadovavimo sukels profesionalių kariškių nepasitenkinimą ir jie bandys gelbėti Vokietiją nuo Raudonosios armijos okupacijos, kuri reikštų visišką Vokietijos sunaikinimą. „Gelbėtojai“ pirmiausia sieks pašalinti Hitlerį, dėl kurio kaltės kariuomenė, neturėjusi pasaulyje sau lygių, patyrė lemtingų nesėkmių ir su kuriuo Vakarų sąjungininkai niekuomet nesiderėtų. Siekis sunaikinti Hitlerį vos netapo realybe 1944 m. liepos 20 d., kai jo slaptame štabe buvo susprogdinta pulkininko Štaufenbergo padėta bomba. Tik atsitiktinumas išgelbėjo Hitlerį, nes sprogimo metu jis buvo pasitraukęs iš savo darbo vietos. Niekas neįsivaizdavo, kas būtų, jei atentatas būtų pavykęs, kaip susiklostytų tolesnė karo eiga, kokį poveikį visa tai turėtų Lietuvos ateičiai.

Antrasis variantas. Bus siekiama įgyvendinti tuos tikslus, dėl kurių Vakarų sąjungininkai pradėjo karą su Vokietija. Jie išreikšti Atlanto chartijoje, kurią 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis. Iš aštuonių Chartijos punktų aktualiausi Lietuvai buvo šie sąjungininkų įsipareigojimai:

• p. 3. Jie gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms tautoms, iš kurių buvo atimta;

• p. 6. Po karo sieks taikos, kuri garantuotų visoms tautoms saugumą ir kuri visose šalyse užtikrintų žmonėms laisvę ir dvasinę bei materialinę gerovę.

1942 m. sausio 1 d. po šiuo dokumentu savo parašą padėjo ir Sovietų Sąjungos atstovas. Lietuvoje niekas neabejojo, kad šis parašas buvo tik Stalino manevras nuraminti pagalbos Sovietų Sąjungai priešininkus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Todėl Lietuvos pogrindyje buvo svarstoma, ar Vakarų politikai atsilaikys prieš sovietinius politinių klastočių meistrus ir kaip Vakarai gali paveikti, kad Sovietų Sąjunga vykdytų savo įsipareigojimus.

Iki Jaltos konferencijos (1945 m. vasario 4–11 d.) Lietuvoje dar ruseno viltis, kad Vakarų valstybėms pavyks sutramdyti agresyvųjį sąjungininką – Sovietų Sąjungą.

Trečiasis variantas. Vokietijai kapituliavus ir prasidėjus karo tikslų įgyvendinimui, Stalinas sieks jėga užvaldyti visą Europą – įvykdyti komunizmo kūrėjų istorinę misiją. Susidariusi situacija tam būtų labai palanki: Didžioji Britanija yra nusilpusi dėl ilgo ir alinančio karo, Prancūzija ir kitos Vakarų Europos valstybės dar neatsipeikėjusios po nacių okupacijos, JAV pagrindinę savo karinę galią bus nukreipusios prieš Japoniją. Todėl sovietinių strategų požiūriu Raudonajai armijai naujasis karas būtų tik lengvas pasivaikščiojimas po Europą. Mūsų požiūris buvo kitoks. Jį suformulavo 1941 m. birželio sukilimo patirtis: sovietiniai kariai, patekę į nelaisvę sukilėliams, jautėsi tartum išsigelbėję iš košmaro, kuriame buvo priversti gyventi. Dėl tos priežasties pirmaisiais karo mėnesiais ištisos sovietinės divizijos pasiduodavo vokiečiams. Tik vėliau raudonarmiečiai ryžosi kovoti iki paskutinio kraujo lašo, nes įvairiais kanalais juos pasiekdavo žinios, kad kariai, patekę į vokiečių nelaisvę, patirdavo dar didesnių košmarų. Nežmoniškas vokiečių elgesys su karo belaisviais buvo viena pagrindinių pralaimėjimo Rytų fronte priežasčių. Mes buvome įsitikinę, kad Vakarų sąjungininkai panašios klaidos nedarys, todėl pergalė būtų jų pusėje, taigi – ir mūsų.

Iš aptartų karo eigos scenarijų didžiausia tikimybė buvo teikiama trečiajam variantui – būsimam karui tarp totalitarinės Sovietų Sąjungos ir demokratinių Vakarų valstybių. Šis karas – reali galimybė Lietuvai išsivaduoti iš sovietinės okupacijos. Nors karo veiksmai gali prasidėti kažkur toli nuo mūsų, Lietuva turi būti pasirengusi reikiamu momentu panaudoti pogrindžio jėgas partizaniniam karui su okupantais. Partizanų, tiksliau – žmonių, pasitraukusių iš legalaus gyvenimo, kasdien vis daugėjo, ypač kai buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę. Nereikėjo didelės agitacijos, kad jaunimas boikotuotų mobilizaciją: jis darė tą patį, kas buvo išbandyta vokiečių okupacijos metu. Tik rezultatai buvo skirtingi. Vokiečių okupacinė valdžia vengė atviro konflikto su gyventojais, o sovietinis saugumas jį provokavo. Karo prievolininkai, vengiantys mobilizacijos, galėjo arba slapstytis namuose (tikimybė būti pagautam ir paskirtam į bausmės dalinius), arba jungtis prie partizanų. Dažniausiai jie rinkosi kovos kelią. Taip spontaniškai augo partizanų būriai. Kartu formavosi jų vadovybė ir štabai.

Jei atsiranda ginklų, tai jie ir pradeda žvangėti. Dažniausiai ginklais žvanginti pradėdavo ne partizanai, o enkavedistai (prisiminkime 1944 m. Kalėdas). Partizanai suprato, kad karas dėl karo – ne išeitis: siekiant atgauti nepriklausomybę, pirmiausia turi būti išbandytos visos kitos priemonės. O tai ne karių, bet politikų reikalas. Todėl vienas iš partizanų organizatorių Adolfas Eidimtas, perėmęs Lietuvos Laisvės Armijos vadovavimą, kai 1944 m. pabaigoje žuvo jos įkūrėjas Kazys Veverskis, ieškojo ryšių su politinio pogrindžio vadovybe. Atvykęs į Kauną 1945 m. kovo pradžioje, jis susipažino su LIT’os vadovais L. Dambrausku ir M. Blozneliu, su jais rengė bendradarbiavimo planus. Tuo metu A. Eidimtas jau buvo patekęs į sovietinio saugumo akiratį, jis buvo sekamas, o balandžio pradžioje ir areštuotas. Netrukus prasidėjo LIT’os narių areštai. Gegužės 30 d. į NKVD nagus patekau ir aš.

1944 metų pabaigoje grupė Vilniaus inteligentų įkūrė analogišką LIT’ai pogrindinę organizaciją, kuri tapo žinoma kaip Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK). Jam vadovauti ėmėsi aktyvus visuomenininkas ekonomistas Juozas Brazauskas. Pagal dr. M. Bloznelio tyrinėjimus, „ši grupė rinko informaciją apie įvykius užsienyje, ypač galėjusius turėti įtakos Lietuvos likimui, leido informacinį leidinį ir stengėsi patarti Lietuvos žmonėms svarbesniais, aktualesniais klausimais, padėti išlaikyti dvasios stiprybę“.

Ir LIK’o lemtis buvo panaši kaip LIT’os: 1945 m. vasarą prasidėjo organizacijos narių areštai. Kaip vėliau paaiškėjo, svarbiausia jų priežastis buvo vieno iš LIK’o organizatorių, Vilniaus universiteto dėstytojo Juozo Markulio išdavystė. Iki šiol dar neaišku, kada ir kokiu būdu J. Markulis tapo aktyviausiu pasipriešinimo pogrindžio griovėju. Nepaisant areštų, nauji pasiryžėliai siekė tęsti LIT’os ir LIK’o veiklą, bet jų pastangos nedavė siekiamų rezultatų, nes iškilo naujos aplinkybės, kurių nebuvo numatę Lietuvos politikai.

1945 m. pradžioje JAV laboratorijose buvo pagaminta atominė bomba, kuri kovo mėnesį buvo išbandyta Naujosios Meksikos poligone. Apie naują ginklą sovietinė žvalgyba tikriausiai sužinojo gerokai anksčiau, nei JAV prezidentas H. Trumenas pranešė Stalinui Potsdamo konferencijos metu (1945 m. liepos antrojoje pusėje). Todėl dar tebesitęsiant karui su Vokietija, Stalinas turėjo keisti savo „istorinės misijos“ planus, nes karinių jėgų santykis aiškiai pasikeitė Sovietų Sąjungos nenaudai.

Karui pasibaigus ir ypač po to, kai JAV panaudojo atominį ginklą prieš Japoniją, Lietuvos politikai suprato, kad naujo karo nepradės nei Vakarų sąjungininkai, nei Sovietų Sąjunga. Todėl nebus ir greito išsivadavimo (ar išvadavimo) iš sovietinės okupacijos. Nebeliko ir politikų, kurie galėtų aiškiai pasakyti, ką Lietuva turi daryti naujojoje situacijoje, o dar svarbiau – nebeliko politikų, kuriais tauta pasitikėtų.

Tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, kai tauta nebetenka savo vadų ir nebegali pasireikšti jos politikų išmintis, pradeda veikti tautos instinktas – išlikti. Tas instinktas sako ne tik tai, ką tauta turi daryti, bet ir ką galima paaukoti. Savisaugos mechanizmą galima pažinti, stebint bičių šeimos elgesį pavojaus metu: tam tikra bičių dalis puola priešą ir, žinoma, žūva, kad apgintų visą šeimą nuo sunaikinimo. Taigi, Pasaulio Kūrėjas yra paruošęs atsakymą į klausimą, ar teisingai pasielgė lietuviai, pasirinkę pasipriešinimo kelią sovietinei invazijai – ne tik karinei politinei, bet ir kultūrinei ideologinei.

Į laisvę, 2005, Nr. 149, p. 22–30.