Aras Lukšas. Ištikimas priesaikai

luksas.blog 1901 metų gruodžio 10 dieną gimė vienas iš žymiausių Lietuvos antisovietinio pogrindžio partizanų vadų Juozas Vitkus-Kazimierait...

luksas.blog

1901 metų gruodžio 10 dieną gimė vienas iš žymiausių Lietuvos antisovietinio pogrindžio partizanų vadų Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Prisiminkime svarbiausius Lietuvos kariuomenės karininko ir laisvės kovotojo gyvenimo epizodus.

Juozo Vitkaus gyvenimas ir likimas galėjo susiklostyti visiškai kitaip. Nedaug trūko, kad jis ne tik nebūtų tapęs partizanų vadu bet ir apskritai niekada nebeišvydęs Lietuvos ar net pamiršęs, kad ši šalis – jo tikroji tėvynė. Dramatiška Juozuko istorija prasidėjo jam sulaukus vos penkerių metų, jo motinai Marijonai Vitkienei nutarus su vaikais išvykti pas Amerikoje gyvenantį vyrą. Juozapas Vitkus į JAV slapta išvyko 1903 ar 1904 metais, nenorėdamas patekti į netrukus prasidėsiančio rusų-japonų karo mėsmalę. Įsikūręs, susiradęs darbą ir sutaupęs šiek tiek pinigų, šeimos galva nutarė pasikviesti Amerikon ir saviškius.

Viltys ir nusivylimai

Tačiau likimas viską sudėliojo kitaip. 1906 metais Marijona Vitkienė su trimis mažais vaikais įstrigo Londone. Kaip tėvo gyvenimui skirtoje knygoje pasakoja Vytautas Vitkus, iš Londono į Ameriką ji nebuvo išleista dėl kažkokios akių ligos. Situacija buvo tragiška – nemokėdama nei rašto, nei kalbos M. Vitkienė buvo priversta atiduoti vaikus į prieglaudą, o pati vos prasimaitino dirbdama skalbykloje. Liūdniausia, kad vieną dieną, atėjusi aplankyti vaikų, motina jų neberado – pasirodo, visas tris Vitkų atžalas paėmė globoti bevaikės anglų šeimos.

Tuo tarpu Juozapas Vitkus nebežino, ką ir galvoti: slenka mėnesiai, o jokių žinių apie jo šeimos likimą kaip nėra taip nėra. Po gerų devynių mėnesių vyras vyksta į Angliją ir per didelius vargus susirandą žmoną. Tačiau tuo problemos nesibaigia: vaikų globėjai nenori jų atiduoti tikriesiems tėvams. Vargais negalais išplėšę iš jų savo vaikus, Vitkai nutaria daugiau nebeerzinti likimo: šeima grįžta į Lietuvą ir įsikuria netoli Mažeikių esančiuose Tirkšliuose.

1913 metais, baigęs pradžios mokslus Tirkšliuose, J. Vitkus tą patį rudenį įstoja į prekybos mokyklą Mažeikiuose. Galbūt jis ketino pasekti sėkmingai alumi prekiavusio tėvo pėdomis? Kaip ten bebūtų, visus planus sujaukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Prekybos mokykla nustojo veikusi, žlugo ir tėvo verslas, mat okupacinė valdžia uždraudė pardavinėti alų ir kitus svaigiuosius gėrimus. Iki pat karo pabaigos šeima vertėsi, kaip įmanydama.

Viskas pasikeičia 1918-aisisias, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Nepaisant to, kad iki šiol mokėsi tik rusiškose mokyklose, J. Vitkus tampa pirmuoju Tirkšlių valsčiaus raštininku, o laisvalaikiu savarankiškai mokosi pagal gimnazijos trečios klasės programą. Po metų jis įstoja į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę. Vaikinas skuba pasivyti prarastą laiką: per vasarą jis pats išeina penktos klasės kursą ir 1920-ųjų rudenį išlaiko egzaminus į šeštąją klasę. Tačiau istorija vėl pakoreguoja būsimo partizanų vado planus: 1920-eji – pats kovų su lenkais įkarštis. Dar Tirkšliuose susidūręs ir su bolševikais, ir su bermontininkais, J. Vitkus nori asmeniškai prisidėti prie kovos už Lietuvos išlikimą ir nepriklausomybę. Taigi, devyniolikmetis jaunuolis su keliais bendraklasiais meta mokslus gimnazijoje ir išvyksta į Kauno karo mokyklą, kurią baigia 1921 metų gruodį. Po kelių dienų leitenantas J. Vitkus skiriamas jaunesniuoju karininku į 4-ąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojantį su lenkų kariuomene ties Širvintomis ir Giedraičiais.

Atėjus taikiems 1922-iesiems J. Vitkus vėl grįžta prie mokslų, mat karininkais Lietuvos kariuomenėje nuo šiol gali tarnauti tik vyrai, baigę visą gimnazijos kursą. Tų metų rudenį eksternu išlaikęs šeštos gimnazijos klasės egzaminus, jaunas karininkas netrukus paskiriamas kuopos vadu ir drauge su 4-uoju pulku persikelia į Panevėžį. Čia jam bus lemta sutikti ir savo gyvenimo moterį – jauną mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. 1924 metais Mindaugo vardo pulko šventėje susipažinusios poros draugystė truks trejus metus – leitenantas pasipirš savo būsimai žmonai tik 1927 metų pavasarį o tų pačių metų birželį pora atšoks vestuves. Galimas dalykas, kad vestuvės būtų įvykusios ir anksčiau, tačiau tam sutrukdė tarnybos reikalai: 1924 metų lapkritį J. Vitkus buvo dvejiems metams išsiųstas į Aukštesniuosius karo technikos kursus, iš kurių grįžo jau su vyresniojo leitenanto antpečiais. 1927 metų pabaigoje karininkas gauna vadovybės pasiūlymą tobulintis Belgijos karo mokyklos inžinerijos skyriuje. Būsimoms studijoms J. Vitkus ruošiasi itin kruopščiai – savarankiškai pasirengęs išlaiko aukštesniosios mokyklos egzaminus ir mokosi prancūzų kalbos, kurią tuo metu mokėjo silpnai. Ir štai, 1928 rugsėjo 17 dieną, gavęs Karo mokslo  tarnybos stipendiją, karininkas vyksta į Briuselį, kur jo laukia stojamieji egzaminai ir – deja – pirmoji nesėkmė. Porą mėnesių ruošęsis egzaminams J. Vitkus „susikerta“.

Kelias į pogrindį

Bet leiskime apie tai papasakoti pačiam mūsų herojui. Štai ką gruodžio 1 dieną rašo karininkas žmonai adresuotame laiške, kurį savo knygoje vėliau cituos jo sūnus: „Liūdną Tau šiandieną laiškelį rašysiu. Šiandien turėjau egzaminus, rodos, klausimai nebuvo sunkūs, bet vis tiek nepasisekė… Nors labai nenusimenu, bet vis dėlto negerai iš širdies tesijaučiu. Jei kartais tektų Lietuvon grįžti, tai būtų šiek tiek sarmata. Kokią išeitį ras vyriausybė, sunku  nuspėti“.

Vis dėlto J. Vitkui, kad ir kaip tai būtų nemalonu, tenka grįžti į Lietuvą: laikyti karininką Briuselyje ištisus metus iki kito mėginimo nėra lėšų. Rengtis pakartotiniam egzaminui jam tenka neatsitraukiant nuo tarnybos. 1929 metų liepą J. Vitkus vėl Briuselyje. Dabar du įtempto pasirengimo mėnesius apvainikuoja sėkmė: karininkas išlaiko stojamuosius egzaminus, o 1934 metais baigia karo mokyklą puikiais rezultatais, atsilikdamas tik nuo tuo pat metu ten studijavusio Belgijos princo Alberto.

Į Kauną J. Vitkus jau grįžta būdamas kapitonu, po dvejų metų jam suteikiamas majoro, o 1938-aisiais – pulkininko leitenanto laipsnis. Karo mokyklos inžinerijos disciplinų dėstytojas ir šios įstaigos vado pavaduotojas nė nenujautė, kad nepraėjus ir porai metų jis bus priverstas apsivilkti Lietuvą okupavusios Raudonosios Armijos karininko uniformą. Vos tik aneksavę Lietuvą, sovietai ėmėsi skubiai likviduoti šalies kariuomenę, atleidinėdami ar net suiminėdami jos karininkus ir įtraukdami jos dalinius į Raudonosios Armijos sudėtį. Karo mokykla, kurioje dirbo J. Vitkus, 1940 metų rugpjūtį buvo likviduota, prijungta prie 29-ojo šaulių korpuso karo mokyklos ir perkelta į Vilnių. Nuo šiol J. Vitkus dėvės sovietinio karininko uniformą su papulkininkio antpečiais. Tuo metu jis nežinojo, kad sovietinis saugumas jau įtraukė jį į numatomų suimti karininkų sąrašus – tiesiog jo laikas dar neatėjo. Netrukus pamatysime, kad J. Vitkus išvengs ne tik kalinio lemties, bet ir priverstinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje.

1941 metų birželio 22-ąją prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas užklumpa J. Vitkų Pabradės poligone. Karo mokykla gauna įsakymą skubiai evakuotis į Rusiją. Būtent ši aplinkybė ir suteikė progą prievarta sovietų kariuomenėje laikomam karininkui ištrūkti. Baltarusijos sienos link riedantį ešeloną ne kartą atakavo vokiečių karo lėktuvai. Per vieną tokį naktinį antskrydį J. Vitkus su dar vienu karininku iššoko iš vagono ir pasislėpė rugių lauke. Laukti dingusiųjų o juo labiau – jų ieškoti per sumaištį ir skubėjimą niekam, matyt, nerūpėjo: ešelonas pajudėjo į Rytus, o J. Vitkus su tarnybos draugu, sulaukę ryto pėsti patraukė į atgal į Vilnių.

Vokiečių kariuomenės nei Vilniuje, nei Kaune dar nebuvo, o Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), suorganizavęs birželio sukilimą jau buvo spėjęs sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV). Taip vokiečius norėta pastatyti prieš faktą, jog jie įžengė ne į Sovietų Sąjungos, o į atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teritoriją. Tokiu būdu LAF aktyvistai tikėjosi išsaugoti bent jau formalų, o po karo – atkurti tikrą mūsų krašto valstybingumą. Šios viltys gyvens vos šešias savaites, tačiau J. Vitkus, suprantama, to dar nežino. Karininkas tiesiog negali likti nuošalyje: jis vyksta į Kauną, užmezga ryšius su LLV ir sugrįžęs į Vilnių drauge su kitais mėgina atkurti Lietuvos kariuomenę. Deja, dirbančio LLV organizuotų savisaugos dalinių štabe J. Vitkaus laukia itin nemaloni staigmena – jau liepos mėnesį vokiečių okupacinė valdžia nutaria šiuos dalinius pajungti sau ir paversti juos pagalbine policija. Tarnauti okupantams buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas neketina, tad pasiprašo pervedamas į civilinę tarnybą ir tampa Vilniaus savivaldybės Butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku.

Tuo pat metu, J. Vitkus įsijungia į Kazio Veverskio organizuotos Lietuvos laisvės armijos (LLA) įsteigtoje pogrindinėje karo mokykloje, dėstydamas ten karo inžineriją. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Vitkus pasitraukia į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 1945 m. gegužės mėnesį, dar gyvendamas legaliai, jis įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengia pirmus direktyvinius dokumentus.

Užmirštas kapas

Į mišką J. Vitkus galutinai pasitraukia birželio mėnesį. Pasirinkęs Kazimieraičio slapyvardį, jis suformuoja ir imasi vadovauti Merkinės batalionui, kurį vėliau, prijungęs prie Dzūkų grupės, Merkinės batalioną, suformuoja Merkio rinktinę. Tuo metu jis rengia svarbius partizanų judėjimo dokumentus, karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus.

Tačiau tai dar ne viskas. Partizanų vadui svarbu išsaugoti kovų atminimą. J. Kazimieraitis išleidžia įsakymą dėl partizanų kovų istorijos rašymo. Maža to – J. Vitkus imsis rašyti Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame įamžinti visi svarbiausi tų dienų įvykiai Tais pačiais 1945 metais jis su kovos draugais pradėjo leisti pogrindinį laikraštį „Laisvės varpas“.

1945 metų rudenį, J. Vitkus-Kazimieraitis užmezga ryšius Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) vadais. Vienas šių susitikimų įvyko „Generolo Vėtros“ pseudonimu žinomo Jono Noreikos iniciatyva. Susitikimas įvyksta per pogrindžio veikėją Tadą Masiulį, kuris atveda į J. Noreikos darbo kabinetą žmogų, prisistačiusį Zigmu Laukaičiu. Šis papasakoja buvusiam karininkui apie pietų Lietuvoje veikiančią partizanų grupuotę, kuriai vadovauja pulkininkas leitenantas J.Vitkus-Kazimieraitis. J. Noreika tuoj pat paprašo svečio suorganizuoti jam susitikimą su partizanų vadu. Po kurio laiko Z. Laukaitis supažindina J. Noreiką su Marcinkonių vidurinės mokyklos mokytoju Kęstučiu Valentukevičiumi. Pas J. Vitkų kelias veda būtent per šį žmogų, nes mokytojas palaiko nuolatinį ryšį su Kazimieraičiu.

Tuo tarpu Kazimieraitis  įkuria „A“ apygardą, o paskutinę 1945 dieną išleidžia  įsakymą, kuriuo ją įtraukia  šios apygardos sudėtį. 1946 m. balandžio mėnesį susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1946 metų balandžio 23 dieną J. Vitkus Kazimieraitis pasirašo Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.

Rugpjūčio 1-ąją J. Vitkus-Kazimieraitis, būdamas Alytaus apskrities miškuose įsikūrusio Dzūkų grupės štabo vadu susitinka su Jonu Ramanausku-Vanagu, kuriam bus lemta tapti jo įpėdiniu. O kol kas Vanago vadovaujama kuopa performuojama į batalioną ir įtraukiama į Dzūkų grupę, kuri savo ruožtu taps Merkio rinktinės dalimi. Netrukus Vanagas paskiriamas šios rinktinės vadu. Kitų metų balandį rinktinės vadas dalyvauja neseniai suformuotos A apygardos bei Tauro apygardos vadų pasitarime, kuriame nutariama iš abiejų vienetų suformuoti Pietų Lietuvos partizanų štabą, 1946 metų gegužės 15-ąją tapsiantį Dainavos apygarda. Joje buvusiam mokytojui patikimos apygardos vado J. Vitkaus–Kazimieraičio pirmojo pavaduotojo pareigos. Savo vadą A. Ramanauskas–Vanagas visuomet prisimins su didžiausia pagarba. „Jis gerai žinojo, kad jo žodis man yra šventas ir kad jį gerbiu ne tik kaip vadą, bet ir kaip asmenį. Kazimieraitis turėjo man didelės įtakos, iš jo išmokau kaip reikia dirbti, gyventi ir pagaliau vertinti realų gyvenimą“, – skaitome partizanų vado dienoraštyje.

1946 metų gruodžio mėnesį NKGB Alytaus apskrities skyrius priskaičiavo mažiausiai 27 partizanų būrius, kuriuose veikė 700-750 kovotojų. Tiesa, šių partizanų veiksmai dar nebuvo gerai organizuoti, tačiau ir jie įvarė nemažai baimės sovietinės valdžios pareigūnams. 1945 pavasarį, pagerėjus stovyklavimo sąlygoms kovotojų skaičius miškuose dar labiau išaugo – dabar jų būriai jau tapo rimta ir neblogai organizuota pasipriešinimo okupantams jėga, kuriai trūko tik vieningo vadovavimo centro.

Kurti tokį centrą 1945 metų gegužės mėnesį ėmėsi kurti tuo metu dar legaliai gyvenęs pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Po mėnesio jis pasitrauks į mišką jau turėdamas ką tik įsteigto Dzūkų grupės partizanų štabo direktyvinius dokumentus. Vadovaujant J. Vitkui prie Dzūkų grupės netrukus prijungiamos Šarūno ir Geležinio vilko rinktinės bei įkuriama Merkio rinktinė, parengiami bendri visam  partizaniniam judėjimui dokumentai. 1945 m. lapkričio 18 dieną Dzūkų grupė pavadinama „A“ apygarda. Ši data ir laikytina Dainavos apygardos gimtadieniu, nors šiuo vardu ji bus perkrikštyta tik 1946 liepą įvykusiame Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime. O kol kas apygardos štabas rengia pirmąją stambią kovinę operaciją, kuri bus įvykdyta gruodžio mėnesį ir įeis į istoriją kaip Merkinės mūšis.

J. Vitkus-Kazimieraitis tuo metu neapsiribojo vien ginkluota kova – jam vadovaujant vyko ir propagandinis karas. 1946 metais „A“ Apygardos vadas siunčia apskričių komendantams ir būrių vadams: tokio turinio įsakymą: „Artėjantys bolševikiniai rinkimai turi parodyti visam pasauliui mūsų valią ir įsitikinimus. Miestai, miesteliai, kaimai – visi vieningai, be jokios baimės turi tvirtai pasakyti bolševikams: nebalsuosime. Mes nenorime būti tautos išdavikai. Balsuodami tik apsunkintume kovą už laisvę, prisidėtume prie tautos išdavystės, sunaikinimo.“

J. Vitkaus-Kazimieraičio vadovaujami kovotojai jautė pavojų, kad Sovietų Sąjunga patį rinkimų faktą gali panaudoti propagandai ir pareikšti pasauliui, jog lietuviai neva patys taip išreiškia savo politinę valią. Todėl partizanų vadovybė pabrėžė, kad tokius rinkimus būtina boikotuoti. J. Vitkus-Kazimieraitis tiksliai argumentavo rinkimų boikoto prasmę: „Boikotas būtinas todėl, kad: 1) lietuvių tauta laisva valia nesutiko ir nesutiks būti Sovietų Sąjungos dalimi, 2) Lietuvos įsijungimas į Sovietų Sąjungą teisiškai nė vienos valstybės nėra pripažintas ir todėl bolševikinė valdžia yra okupacinė“. Tačiau netrukus buvo suvokta, kad šių rinkimų rezultatams gyventojų dalyvavimas ar nedalyvavimas įtakos neturi – sovietai visada parašydavo jiems reikiamus balsavusiųjų skaičius, o trūkstamus sumesdavo į rinkimų urnas.

Deja, tai buvo vienas iš paskutinių partizanų vado darbų. Kaip buvo pasakojama radijo laidoje “Laisvės kryžkelės“, remiantis partizanu Juozu Petraška-Lapaičiu, Kazimieraitis žuvo visiškai atsitiktinai. Tuo metu Žaliamiškio bunkeryje vidury dienos buvo keturi partizanai – Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas, atsargos leitenantas Antanas Kulikauskas-Daktaras, pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir dar vienas. Kulikauskas su Staniškiu kažko susiginčijo ir Kazimieraitis pasiūlė kitam kovotojui išlipti iš bunkerio pakvėpuoti tyru oru. Pasak J. Petraškos, jis apskritai niekuomet nekeldavo balso ir klausytis ginčų Kazimieraičiui tikrai buvo sunku. Jie dviese išlipo, paėjo iki netoliese buvusios miško pelkės, susėdo ant kelmų ir gana garsiai šnekėjosi. Tiesiog čekistai tuo metu krėtė mišką ir išgirdo jų pokalbį. Abu partizanai buvo ginkluoti tik pistoletais ir abu greitai žuvo, likusieji bunkeryje tuo metu nenukentėjo ir pati slėptuvė nebuvo surasta. Įdomu tai, kad čekistai toli gražu ne iš karto sužinojo, ką jie nukovė. Jie dar stebėjosi, kad toks senas žmogus išėjo į mišką…. Dabar bunkerio vietoje išlikusi tik duobė.

luksas.blog

Susiję

Skaitiniai 2470619086209471202
item