Kristina Zamarytė – Sakavičienė. Ar „panacėja nuo smurto“ tikrai patikima? Atsakymas Tomai Bružaitei

laisvavisuomene.lt Jau kone tradicija tampa kiekvieną pavasarį žiniasklaidoje skaityti straipsnių Stambulo konvencijos ratifikavimo t...


Jau kone tradicija tampa kiekvieną pavasarį žiniasklaidoje skaityti straipsnių Stambulo konvencijos ratifikavimo tema. Ne išimtis ir šis pavasaris, kai artėjant Moters dienai vėl esame tikinami, kad tik ši Konvencija gali padėti spręsti smurto prieš moteris problemą Lietuvoje. Kai kuriuose tekstuose gausu gąsdinimų ir griežtų pabarimų kitaip manatiems (pvz., E. Janulevičiūtės straipsnis „Diskusijos dėl Stambulo konvencijos – iškošti uodai ir praryti kupranugariai“), bet sunku rasti argumentų, kurie pagrįstų pasipiktinimą arba į kuriuos būtų galima konstruktyviai reaguoti. Tačiau verta atsakyti į buvusios kolegės Laisvos visuomenės institute Tomos Bružaitės kvietimą diskutuoti. Viena vertus, nes ji analizuoja prieš konvencijos ratifikavimą pasisakančių katalikų poziciją, kita vertus – dėl netikslių ir vietomis klaidinamų teiginių apie šios Konvencijos ypatumus. Nors daug kas jau bandė, pabandysiu dar kartą paaiškinti, kodėl, kaip ir daug kitų katalikų teisininkų, esu įsitikinusi, kad Lietuva neturėtų ratifikuoti Stambulo konvencijos.

Pasitikėjimas ar teisinis apibrėžtumas?

T. Bružaitės straipsnyje „Stambulo konvencija: ne sąvokų, o pasitikėjimo problema“ su konvencijos ratifikavimu nesutinkantys katalikai susilaukia tam tikro moralinio priekaišto: „Aš įtariu, jog to priežastis yra ne sąvokos, nes matome, dėl jų galima susitarti, o tai, kad mes nepasitikime vienas kitu. Netikime, jog oponento pateiktas paaiškinimas yra nuoširdus ir iš tiesų reiškia tai, ką jis sako. Nepasitikime kito gera valia ir išprusimu, kai jis išreiškia abejonę.“ 

Sutinku su Toma, kad turėtume pasitikėti oponentų nuoširdumu, kai jie aiškina Stambulo konvencijos sąvokas – tikriausiai jie patys tokiu paaiškinimu tiki. Verta pasitikėti konvencijos teksto kūrėjų geranoriškumu – turbūt jie neturi blogų kėslų, bet stengiasi siekti gėrio taip, kaip patys jį įsivaizduoja. Natūralu pasitikėti kitais žmonėmis, kai jie kalba apie tai, ką jaučia, galvoja, ką žada, kuo tiki… Tačiau kalbant apie Konvencijos sąvokų prasmę (o ne apie tai, ką apie jas mano oponentai) ir jų reikšmę Lietuvos gyventojams, pasitikėjimo oponentų paaiškinimais nebeužtenka. 

Taip yra todėl, kad Stambulo konvencija yra teisės aktas, kuris nustato pozityviosios teisės normas. O teisė prasideda būtent ten, kur baigiasi pasitikėjimas kitų socialinių normų (moralės, religijos, etiketo, tradicijos ir kt.) veiksmingumu ar teisingumu reguliuojant svarbius žmonių santykius. Teisės normos iš kitų socialinių normų išsiskiria vienu svarbiu aspektu – jos yra privalomos, o jų laikymąsi užtikrina valstybės prievartos priemonės. Stambulo konvencijos atveju – ir tarptautinės organizacijos. Be to, ratifikuota konvencija turėtų aukštesnę galią nei visi LR įstatymai, išskyrus Konstituciją. Taigi pagal šio dokumento reikalavimus turėtume adaptuoti Lietuvos teisinę sistemą, o ne atvirkščiai. 

Ar tikrai teisiškai ir socialiai atsakinga ratifikuoti Konvenciją, siūlančią į Lietuvos teisę įtraukti plačias ir neaiškias sąvokas, kurias galima interpretuoti ir vienaip, ir atvirkščiai, priklausimai nuo skaitančiojo pasaulėžiūros? Juk net ir privačiame gyvenime nepasirašome sutarčių, dėl kurių nuostatų abejojame: deramės, modifikuojame sutarties nuostatas ir reikalaujame aiškaus teksto, o ne pažado, kad kilus ginčui kaip nors susitarsime. Jei taip neatsakingai nepasielgtume su būsto pirkimo sutartimi, kodėl turėtume mažiau atsakingai žiūrėti į tarptautinio lygmens teisės aktą? 

Sunku suprasti jau metai iš metų nesibaigiančias kalbas apie Stambulo konvencijos ratifikavimą kaip panacėją nuo smurto, užuot pagal galimybes ėmusis tikrai produktyvios veiklos. Juk LR Konstitucija nereikalauja, kad kiekviena tarptautinė sutartis būtų ratifikuota. Neratifikuota sutartis šalies vidaus teisės normomis taip pat gali būti įgyvendinama. Skirtumas yra tik tas, kad ratifikavus tarptautinę sutartį ji įgyja aukštesnę galią nei Lietuvos įstatymai. Todėl, ratifikavus Stambulo konvenciją, turėtume keisti visus teisės aktus, kuriuose yra kitaip nei Konvencijoje suprantamos sąvokos, susijusios su lytimi, ir kt. Tačiau labai norint nediskutuotinos konvencijos nuostatos ir be ratifikavimo gali būti inkorporuotos į Lietuvos teisę, o neaiškios, netinkamos ir prieštaringos – tiesiog atmestos. 

Konvencijos sąvokos: ar jos tikrai „tikslinamos ir aiškinamos“?

Toma rašo, kad buvo maloniai nustebinta pakoreguotu Konvencijos vertimu į lietuvių kalbą. Deja, lietuviškos formuluotės gali iš dalies nuraminti katalikus, bet nekeičia Konvencijos normų turinio, nes teisinę galią turi tik Konvencijos tekstas oficialiomis Europos Tarybos kalbomis – anglų ir prancūzų (o ne jos vertimas į bet kurią kitą kalbą). Taip pat keistai skamba ir Tomos teiginys, kad „Konvencijos sąvokos tikslinamos ir vis labiau paaiškinamos“. Aiškinimų visada yra įvairių, bet nesvarbu, ar aiškina oponentai, ar bendraminčiai, ar pasitikime aiškintojų nuoširdumu – įsigaliojus Konvencijai nė vienas iš paaiškinimų neturės privalomos galios. Taigi turime atidžiai analizuoti oficialų Konvencijos tekstą.

Ne, kontroversiškos Konvencijos sąvokos nebuvo patikslintos – jos nepasikeitė nuo pirminio teksto varianto, nors nemažai šalių šiuo pagrindu atsisakė arba delsia ją ratifikuoti. Kad sąvokos išties būtų patikslintos, dėta daug pastangų. Pavyzdžiui, 2018 m. pavasarį Laisvos visuomenės institutas išsiuntė 333 nevyriausybinių organizacijų iš įvairių Europos valstybių kreipimąsi į ET generalinę sekretorę Stambulo konvencijos klausimams Bridget O’Loughlin, ET generalinį sekretorių Thorbjorną Jaglandą ir ET Ministrų komiteto pirmininką Andersą Samuelseną dėl neaiškių Stambulo konvencijos nuostatų ir sąvokų. Kreipimąsi pasirašiusios organizacijos siūlė du konkrečius būdus Stambulo konvencijos prieštaravimams išspręsti: inicijuoti Konvencijos peržiūrą, kad „socialinė lytis“ (gender) ir su ja susijusios sąvokos būtų pakeistos moterų ir vyrų lygybe bei įgalinti ratifikuojančias valstybes daryti išlygas dėl prieštaringų Konvencijos dalių. Pasiūlymai ignoruoti: sąvokos nepakoreguotos, o Konvencijos tekstas ir toliau draudžia valstybėms daryti išlygas dėl kontroversiškų nuostatų, nors tai leidžiama bene visose kitose tarptautinėse sutartyse. Taigi Tomos nuomonė, kad dėl sąvokų „galima susitarti“, yra neteisinga: dėl jų joks susitarimas nepasiektas ir bent kol kas neatrodo įmanomas. 

Ar gender – tik nereikšmingas „uodas”?

Iš Tomos teksto susidaro įspūdis, kad ji nemato reikalo nuogąstauti dėl sąvokos gender („socialinė lytis“, „lytis socialiniu aspektu“), nes ir „Bažnyčios dokumentuose nesiginčijama, kad lytis (buvimas vyru ir moterimi) turi ir socialinius aspektus, vaidmenis, elgseną ar bruožus, kuriuos skirtingos kultūros laiko tinkamus vyrams arba moterims“. 

Iš tiesų Stambulo konvencijoje vartojamą sąvoką gender galima suprasti kaip socialiai susiformavusius kultūrinius lyties raiškos pavidalus, kurie nebūtinai koreliuoja su tuo, kaip visuomenė supranta, kokia yra ar turėtų būti biologinės lyties raiška. Problemos tikrai nekiltų, jei Stambulo konvencija vien tik saugotų moterų ir kitokios nei įprasta lyties raiškos asmenų orumą ir gintų juos nuo smurto. Problema ta, kad pagal tai, kaip socialinės lyties (gender) ir diskriminacijos dėl socialinės lyties tapatybės (gender identity) sąvokos vartojamos Konvencijoje, sociokultūrinė raiška tampa esminiu lytį apibrėžiančiu požymiu. Ir čia atsiranda prieštaravimas Lietuvos teisei, kurioje lytį determinuojančiu požymiu, reguliuojant šeimos ir kitus visuomeninius santykius, yra biologinė asmens lytis. 

Kodėl tai yra svarbu? Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, žmogaus teisių ir laisvių šaltinis yra jo prigimtis. Prigimtinė (biologiškai nulemta) asmens lytis atskleidžia tai, kuo žmogus yra, kuo jis gali būti (pavyzdžiui, motina arba tėvu), ir kokias teises, pareigas ar teisinį statusą gali įgyti kitų asmenų bei valstybės atžvilgiu (pavyzdžiui, tapti sutuoktiniu, įmote, įtėviu, lyties pagrindu veikiančios bendruomenės, grupės, judėjimo nare ar nariu, lyties pagrindu atskirtos viešosios erdvės lankytoju, pretenduoti į senatvės pensiją sulaukus tam tikro amžiaus ir t. t.). 

Kai valstybė asmens lytį nustato ne pagal biologinius kriterijus, bet pagal subjektyvų asmens suvokimą ir/ar socialinę raišką, susiduriama su situacija, kai vien vyriškos ir moteriškos lyties teisinei sistemai nebepakanka. Stambulo konvencija Europoje dar neįsigaliojo, bet nebūkime naivūs – pasižiūrėkime, kaip Konvencijoje vartojamos sąvokos gender arba gender identity yra suprantamos užsienio šalyse. Pavyzdžiui, Niujorko miesto, JAV Žmogaus teisių komisija šiandien pripažįsta 31 socialinę lytį Ir tai ne vienintelis pavyzdys: jų viešojoje erdvėje apstu, tereikia pasidomėti. Dėl tokio reguliavimo kyla įvairių nesusipratimų, įmonėms ir fiziniams asmenims pareikšta daugybė kaltinimų dėl diskriminavimo „socialinės lyties tapatybės“ pagrindu; tai neišvengiamai atsiliepia vaikų lytiškumo ugdymui, šeimos santykių reguliavimui ir įvairioms kitoms socialinio gyvenimos sritims. 

Galima būtų toliau gilintis į gender ir susijusių sąvokų vartojimo Konvencijoje niuansus bei galimas to pasekmes Lietuvos visuomenei. Visgi ne vien dėl sąvokų kyla problema. 

Ar vėl grįšime prie klasių kovos ideologijos?

Lietuvos visuomenei, kuri sąlyginai neseniai išsivadavo iš sovietinės okupacijos, nėra sunku atpažinti klasių kovos tarp išnaudotojų ir engiamųjų ideologiją, kuria persmelktas Stambulo konvencijos tekstas, pavyzdžiui: „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai.“ Aš kaip katalikė, dukra, žmona, mama ir kaip nepriklausomos Lietuvos pilietė nesutinku su tokiu vyrų ir moterų santykių bei mūsų istorinės praeities vertinimu. Daug vyrų pasiaukojamai kovojo už tai, kad mes dabar galėtume gyventi laisvoje šalyje. Daug vyrų kūrė Lietuvą nuo pamatų tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Neabejotinai moterys neatsiliko ir neatsilieka – vyrai ir moterys kartu, vieni kitus palaikydami ir aukodamiesi, puoselėja Lietuvos bendrąjį gėrį, siekia savo, savo artimųjų ir visos šalies klestėjimo. Vyrų kaltinimas dominavimu ir kartojimas, kad moterys visada buvo ir yra nelygybės aukos, nepadės kovoti su smurtu. Tai supriešina abiejų lyčių atstovus ir dar stipriau įtvirtina silpnų ir nuo vyrų priklausomų moterų stereotipą. 

Ideologiniai Stambulo konvencijos pamatai lemia klaidingas prielaidas dėl smurto prieš moteris priežasčių – neva vyrai smurtauja prieš moteris tik dėl to, kad jos yra moterys (diskriminacijos objektas), o visuomenėje galioja „socialinės normos“, leidžiančios jiems taip elgtis. Tačiau, skirtingai nei, pavyzdžiui, musulmoniškoms šalims, Lietuvai nėra būdingas požiūris, kad moterų padėtis visuomenėje yra žemesnė ir kad vyrams leistina prieš jas smurtauti. Susikoncentravus į ideologizuotas prielaidas, Konvencija nuošalyje palieka Lietuvai aktualias smurto priežastis – skurdą, nedarbą, alkoholizmą ir kt. 

Iš ideologizuotų prielaidų kyla ir ydingos smurto prevencijos priemonės. Konvencijos 12 straipsnyje yra nustatyta pareiga valstybėms imtis būtinų priemonių, „kuriomis būtų skatinami socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčiai, siekdamos panaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamus žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“. O štai 14 straipsnis numato pareigą medžiagą apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ įtraukti į visas privalomo vaikų ugdymo programas. Stambulo konvencija numato viešo ir privataus gyvenimo stebėjimą ir kontrolę, pasitelkiant politines galias, nacionalines ir tarptautines organizacijas, švietimo sistemą, žiniasklaidos, kultūros priemones tam, kad būtų perauklėjama visuomenė ir keičiamas gyventojų elgesys. Kitaip tariant, Konvencijos autoriai nepasitiki visuomenėje veikiančiomis „socialinėmis normomis“ ir siekia jas perkurti.

Bėda ta, kad žemesnę moterų padėtį įtvirtinantys prietarai, kurie tikrai turi būti naikinami, yra sumetami į krūvą su stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis. Kažin kas slepiasi po šia plačia sąvoka, tačiau ji vėlgi priklauso nuo vertinančio asmens pažiūrų. Tai, ką vieni laikytų naikintinais stereotipais, kitiems gali būti svarbios kultūrinės tradicijos ir moralės normos, kurios kyla iš vyrų ir moterų prigimtinio skirtingumo. Natūralu, kad visuomenė, nors ir netobulai, tačiau stengiasi puoselėti tai, kas yra geriausio vyrų ir moterų prigimtyje; kas duoda pagrindą sukurti šeimą, praturtina kultūrą ir visuomenę. Ar mes tikrai norime, kad transnacionaliniai organizacijų tinklai spręstų, kurias socialines normas turime naikinti ir kokius vaidmenis be lyčių stereotipų turime diegti savo vaikams? Juk išskyrus ideologizuotas Konvencijos ir ją lydinčių dokumentų frazes, nėra jokių įrodymų, jog tai gali padėti kovoje su smurtu prieš moteris. 

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimui, turime progą prisiminti, kas nutinka, kai klasių kovos teorijos pagrindu siekiama paversti valstybės gyventojus „pažangiai mąstančiais žmonėmis“. Ar vis dar tikime, kad sudėtingų problemų sprendimas, supaprastinant jų priežastis bei skaldant visuomenę į aukas ir engėjus atneš gerų rezultatų? Argi smurto prevencija neturėtų vesti priešinga kryptimi – į vyrų ir moterų sutaikinimą, darnos šeimos santykiuose atkūrimą, tarpusavio pagarbos, atlaidumo, dėkingumo ugdymą?


Susiję

Toma Bružaitė 4902558000750998691
item