Aras Lukšas. „Tautos reikalų neišduosiu“ (P. Plechavičiaus atminimui)

1890 metų vasario 1 dieną gimė tar­pu­ka­rio ir An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų vei­kė­jas generolas Po­vi­las Ple­cha­vi­čius. Pris...

1890 metų vasario 1 dieną gimė tar­pu­ka­rio ir An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų vei­kė­jas generolas Po­vi­las Ple­cha­vi­čius. Prisiminkime svar­biau­sius šio iš­ki­laus žmo­gaus gyvenimo epizodus. 

1944 metų gegužės 15-oji jau slinko vakarop. Kauno centre praeivių buvo reta, tad beveik niekas nepastebėjo prie SS ir policijos štabo privažiavusių dviejų lengvųjų automobilių. Buvo maždaug aštunta vakaro, kai pro šonines pastato duris, vedančias į Ožeškienės gatvę, apsuptas ginkluotų SS karių išėjo impozantiško stoto barzdotas vyras, vilkintis Vermachto uniformą su lietuviškais antsiuvais. Du karininkai įsodino jį į pirmą automobilį, į antrąjį sušoko ginkluota apsauga ir abi mašinos pajudėjo link Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos sankryžos, kur buvo įsikūręs gestapas.

Kitą dieną Kaune jau sklandė gandai – vokiečiai suėmė Lietuvos vietinės rinktinės vadą generolą P. Plechavičių.

Tuo metu dar mažai kas žinojo, kad suimtas ne tik generolas, bet ir visi Vietinės rinktinės štabo karininkai. Kad SS daliniai įvairiose Lietuvos vietovėse vieną po kito nuginkluoja rinktinės batalionus, kad netrukus vieni jos kovotojai bus sušaudyti Paneriuose, kiti atsidurs koncentracijos stovyklose, dirbs juodžiausius darbus pagalbiniuose vokiečių kariuomenės daliniuose, pateks į karą laimėjusių sąjungininkų rankas, o iš jų dalis nukeliaus tiesiai į Sibiro lagerius. Išvengusieji esesininkų kulkos ar konclagerio tiesiog išsivaikščios po Lietuvos miškus ir čia pasitiks mirtį kovodami su grįžtančiais bolševikų okupantais.

Vietinės rinktinės kovotojų laukė skirtinga lemtis. Tačiau tuomet, gražų 1944-ųjų pavasarį, visi jie tikėjosi paties blogiausio: okupacinė nacių valdžia likvidavo šia formuotę, pateikusi jos vadovybei net septynis kaltinimus – nuo sabotažo iki ginklų tiekimo banditams. „Dar šiandien visi būsite sušaudyti“, – lemtingą gegužės 15-ąją suimtiems štabo karininkams rėžė vietos SS vadas.

Taip baigėsi vos tris mėnesius veikusios Lietuvos vietinės rinktinės istorija, kurios kūrimas ir egzistavimas neatsiejamas nuo jos vado ir įkūrėjo generolo P. Plechavičiaus vardo. Šios formuotės įkūrimas – neabejotinai didžiausias generolo nuopelnas Lietuvai. Neatsitiktinai žmonės Vietinės rinktinės karių nevadino kitaip, kaip „plechavičiukais“.

Tiek rinktinės, tiek paties P. Plechavičiaus veikla įvairiu laiku buvo vertinama skirtingai, kartais net diametraliai priešingai. Abejonių nėra tik dėl vieno – generolas visuomet turėjo ir karštų gerbėjų, ir piktų priešininkų. P. Plechavičius, įnirtingai kovojęs su bolševikais ir bermontininkais nepriklausomybės pradžioje, aktyviai dalyvavęs 1926 metų perversme, kalintas nacių koncentracijos stovykloje, o pokario metais medžiotas sovietų žvalgybos, neįtiko daugeliui, kaip dažnai atsitinka tvirtą stuburą išlaikantiems principingiems žmonėms.

Taigi kas buvo P. Plechavičius? Žiaurus ir negailestingas ginkluotos gaujos vadeiva? Perversmininkas ir demokratijos duobkasys? Nacių talkininkas? Taip, jei tikėsime tuo, ką apie šį žmogų rašė sovietų istorikų vadovėliai ir propagandinės knygos. Anglų ir prancūzų agentas, ginklavęs banditų gaujas ir rengęs dirvą Trečiojo reicho priešams įsiveržti? Taip, jei tikėsime kaltinimais, kuriuos generolui pateikė SS ir gestapas. Patriotas, visomis išgalėmis gynęs savo šalį nuo bet kokios spalvos okupantų, iš visų jėgų kovojęs už tautos išlikimą? Taip, jei tikėsime tuo, kaip generolą prisimena jo kovos draugai ir bendražygiai.

Paties P. Plechavičiaus atsiminimų išliko labai nedaug: mažakalbis generolas buvo pradėjęs juos rašyti, tačiau taip ir nebaigė. Kiek daugiau apie jo būdą ir veiklą galime sužinoti iš “plechavičiukų“ straipsnių bei knygų.

Nuo partizano iki diktatoriaus

P. Plechavičius gimė 1890 metų vasario 1 dieną Mažeikių apskrities Židikų valsčiuje. Tai buvo antras gausios ūkininkų ir bajorų giminės šeimos vaikas. Be jo, šeimoje augo dar penki broliai ir dvi seserys. Daugumos Plechavičių vaikų gyvenimas nebuvo ilgas: seserys mirė dar jaunos, du Povilo broliai žuvo Sibire. Likusią šeimos dalį likimas anksčiau ar vėliau nubloškė į Ameriką.

1908 metais P. Plechavičius Maskvoje baigė gimnaziją ir įstojo į Komercijos institutą. Jį baigė 1911-aisiais. Tačiau komersanto karjera Povilo, matyt, nelabai viliojo. 1914 metais jis baigė Orenburgo kavalerijos mokyklą ir tuoj pat pateko į ką tik prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. Tarnaudamas Rusijos kariuomenės kavalerijos 5 pulke P. Plechavičius kovėsi tiek vokiečių, tiek turkų frontuose, tris kartus buvo sužeistas.

1918 metų liepą Povilas drauge su broliu Aleksandru grįžo į Lietuvą. Įvairiose gimtosios Žemaitijos vietovėse jis kūrė savanorių partizanų būrius, kovojo su bolševikais, paskui – su bermontininkų būriais, o dar vėliau, jau kaip Lietuvos kariuomenės kapitonas, dalyvavo ir mūšiuose su lenkais.

Negailestingos kovos su bolševikais vėliau taps pirmuoju pretekstu priklijuoti P. Plechavičiui prieštaringos asmenybės etiketę. Likvidavus Žemaitijoje komunistus, būsimam generolui buvo iškelta byla neva už pernelyg žiaurų elgesį su priešu. „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, šiandien čia tamstos nesėdėtumėte“, – tiek tepasakė teisme P.Plechavičius. Kaltinamasis buvo išteisintas.

Įdomu, kad valstybės kaltinimą per šį procesą tuomet palaikė Seimo narė socialdemokratė Liuda Purėnienė. Jos ir P. Plechavičiaus keliai netiesiogiai dar kartą susikirto 1926 metais, per gruodžio perversmą, kai L.Purėnienė drauge su kai kuriais kitais socialdemokratais buvo suimta, tiesa, neilgam. Tai, kad P.  Plechavičius buvo vienas perversmo vadovų, tapo dar viena dingstimi kalbėti apie prieštaringą jo vaidmenį Lietuvos istorijoje.

Iš tiesų P. Plechavičiaus vardas viešai nuskambėjo pirmosiomis perversmo minutėmis. Ankstų gruodžio 17-osios rytą, apie pusę keturių, dešimt aviacijos karininkų įsiveržė į Seimo posėdžių salę ir išsirikiavo prie prezidiumo. Grupei vadovavęs Antanas Mačiuika Seimo prezidiumui pareiškė: „Karo diktatoriaus vardu reikalauju Seimo posėdį uždaryti.“ Į Seimo pirmininko klausimą, kas tas karo diktatorius, karininkas atsakė: „Povilas Plechavičius.“

Tačiau su perversmo rengimu jis turėjo kur kas mažiau bendra, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų A. Mačiuika, o ne P. Plechavičius vadovavo rugsėjo mėnesį susibūrusiai karininkų grupei, kuri ir rengė konkretų perversmo planą. P. Plechavičius nuo perversmininkų laikėsi gana atokiai ir net nepriklausė vėliau susiformavusiai slaptai karininkų organizacijos valdybai. Pagaliau jis nė negalėjo dalyvauti pačiame perversme dėl kur kas paprastesnės priežasties – tuo metu sėdėjo daboklėje, į kurią pateko dėl savo ūmaus būdo. Pasakojama, kad dvi savaites daboklės P. Plechavičius „užsidirbo“ už tai, jog kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko akivaizdoje kirto antausį rusų kilmės karininkui, kuris pareiškė: „Jei man kas įsakytų iškabinti Stalino paveikslą, aš tai padaryčiau.“

Pasiūlyti P. Plechavičiui prisiimti diktatoriaus vaidmenį perversmininkai greičiausiai nusprendė dėl jo autoriteto ir neabejotino nusistatymo prieš komunistus. Juk būtent komunistinio perversmo pavojumi ir buvo aiškinamas sprendimas išvaikyti Seimą bei paleisti Vyriausybę. Nuolat kildavo kalbų, kad komunistai planuoja perversmą gruodžio 17-ąją, per prezidento K Griniaus gimtadienį, o vėlų vėliausiai – Kūčių vakarą arba Naujųjų metų naktį.

Taigi prieš pat perversmą pučistai išvaduoja P. Plechavičių iš daboklės, nusiveža į Panemunėje esantį divizijos štabą ir pasiūlo jam karinio diktatoriaus vaidmenį. Nėra abejonės, kad generolas tikėjo gresiančio komunistinio perversmo realumu, antraip tokio vaidmens greičiausiai būtų neprisiėmęs.

Gruodžio 17-osios rytą karinis diktatorius praneša divizijų ir pulkų vadams apie perversmą ir įsako toliau eiti pareigas. Kauno karo srities komendantui jis siunčia telefonogramą, kurioje informuoja apie įvedamą karo padėtį. Šiame dokumente taip pat sakoma, kad „ruoštas bolševikų perversmas likviduotas“ ir nurodoma „visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjiman“. Kaip tik tuo metu drauge su komunistų vadovais, aktyvistais suimami ir kai kurie jau minėti socialdemokratai, tačiau po kelių dienų jie išeina į laisvę.

Vėliau P. Plechavičius savo bičiuliui vaistininkui Kazimierui Mažonui pasakos, kad po perversmo į štabą atvyko krikdemų lyderis kunigas Mykolas Krupavičius, apsikabino diktatorių, pabučiavo jį ir pasakė: „Povilai, tu išgelbėjai kraštą.“

Kariniu diktatoriumi P. Plechavičius išbuvo ne ilgiau kaip parą. Dabar galima tik spėlioti, ar kitas žmogus jo vietoje būtų atsispyręs pagundai išlaikyti valdžią savo rankose ir tapti savotišku Lietuvos Musoliniu. Tačiau P. Plechavičius aiškiai netroško valdžios ir, matyt, vykdydamas susitarimą su tautininkais, jau pirmą perversmo dieną nusiuntė laišką jų lyderiui Antanui Smetonai su prašymu tapti valstybės vadu. Kaip ir reikalavo iš anksto parengtas scenarijus, A.Smetona sutiko prisiimti šią naštą.

Toliau viskas vyksta tarsi ir teisėtai. Prezidentas K. Grinius priima M. Sleževičiaus kabineto atsistatydinimą, paskiria naują A.Voldemaro Vyriausybę. Tuomet prezidentas atsistatydina ir praėjus dviem dienoms nuo perversmo Seimas valstybės vadovu išrenka A.Smetoną. Na, o P. Plechavičius 1927 metais paskiriamas Vyriausiojo štabo viršininku. Atrodo, jog taip tautininkai ir jų lyderis A.Smetona atsilygino generolui už suteiktą paramą.

Tarp kūjo ir priekalo

Vis dėlto svarbiausias P. Plechavičiaus gyvenimo epizodas prasidėjo nacių okupacijos metais. Šis neilgas, tačiau labai dramatiškas laikotarpis susijęs su Lietuvos vietine rinktine, kurios kovotojus naciai netrukus pavadino maištininkais, o sovietai – nacių talkininkais. Visai tai vyko 1944-aisiais, kai Vietinės rinktinės kariai buvo pasirengę ginti Lietuvos gyventojus nuo besitraukiančių vokiečių ir ginklu pasitikti sugrįžtančią sovietinę kariuomenę, nes naiviai tikėjosi demokratinių Vakarų valstybių paramos. Šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Kalbant apie Vietinę rinktinę negalima neprisiminti, kad Lietuvą okupavę naciai prieš tai ne kartą mėgino įkalbėti ar priversti vietos jaunuolius tarnauti Trečiajam reichui. Jau okupacijos pradžioje jie sudarė 20 vadinamųjų savisaugos batalionų, kuriuose prievarta ar savo noru tarnavo apie 2000 Lietuvos vyrų. Dar keli šimtai savanorių vietoj priverstinių darbų Vokietijoje pasirinko tarnybą vadinamuosiuose transporto talkininkų būriuose.

Tačiau to karinei vokiečių mašinai aiškiai buvo per maža. 1943 metais okupacinė administracija pamėgino įsteigti SS legioną, kuriame turėjo tarnauti lietuviai savanoriai. Bet, nors ir labai aktyviai agitavo, norinčiųjų tapti reicho patrankų mėsa neatsirado. Įsiutę vokiečiai dėl sužlugdytos Lietuvos jaunimo mobilizacijos į SS legioną (tokie buvo įkurti Latvijoje ir Estijoje) ėmėsi represijų: uždarė universitetą, kitas aukštąsias mokyklas, kai kurie jų profesoriai, kiti tautos šviesuoliai kaip įkaitai atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Žlugus legiono steigimo planui ir vis prastėjant padėčiai Rytų fronte, vokiečiai nusprendžia veikti kitais būdais. 1944 metų sausio pradžioje nacių generalinis komisaras Lietuvoje Adrianas von Rentelnas šiam tikslui nutaria pasinaudoti P. Plechavičiaus įtaka ir autoritetu. Jis mėgina įtikinti generolą pasirašyti prašymą dėl lietuviškų dalinių steigimo, įrodinėja jam, kad tokios formuotės reikalingos kovai su bolševizmu. Tačiau P. Plechavičius nesutinka. Jis paaiškina, kad SS ideologija lietuviams esanti svetima. Be to, tokiomis sąlygomis, kai Lietuvoje siaučia banditizmas, o vokiečių valdžia nesiima jokių priemonių tvarkai įvesti, apie kokius nors lietuviškus dalinius apskritai negali būti nė kalbos.

Iš tiesų 1944-aisiais, kai sovietai nestabdomi judėjo į Vakarus, vokiečiams rūpėjo visai kiti dalykai, o ne okupuotų teritorijų gyventojų saugumas. Vokiečių žandarmerija tuo ne itin domėjosi. Lietuvių savivaldos policija buvo menkai ginkluota ir turėjo nedaug įgaliojimų, o minėti savisaugos batalionai seniai buvo išmėtyti po Rusiją – ten saugojo tiltus ir geležinkelius. Tad nenuostabu, kad Lietuvoje vis labiau plito vagystės, plėšimai, darėsi nesaugu ne tik kaime, bet ir miestuose.

A. von Rentelnas, greičiausiai norėdamas pelnyti lietuvių generolo palankumą, parodo susirūpinimą tokia padėtimi ir sako pagalvosiąs, ką galima padaryti. Dabar ateina laikas P. Plechavičiaus ėjimui. Po poros dienų jis pareiškia generaliniam komisarui, jog imsis saugoti savo tautiečius, bet su sąlyga, kad jam bus leidžiama veikti visiškai savarankiškai.

Žlugusios iliuzijos

Ir štai po mėnesį trukusių derybų bei gavus SS vado Heinricho Himlerio sutikimą vasario 13 dieną vietos SS ir policijos vadai pasirašo sutartį, kurioje nurodoma, kad formuojama Vietinė rinktinė yra pavaldi tik generolui P. Plechavičiui ir kad ji gali veikti tik Lietuvos teritorijoje. Atrodytų, tokios vokiečių nuolaidos netgi pranoksta visus lūkesčius.

Tačiau džiaugtis buvo per anksti. Ne veltui rinktinės štabo viršininkas Oskaras Urbonas kartą kalbėdamasis su P. Plechavičiumi pasakys: “Žinok, generole, mudu abu pateksime koncentracijos stovyklon, nes esu įsitikinęs, kad vėliau vokiečiai iškels mums tokius reikalavimus, kurių išpildyti negalėsime.“

Po trijų mėnesių šie nuogąstavimai pasitvirtins. O kol kas, vasario 16 dieną, P. Plechavičius kreipiasi per radiją į Lietuvos vyrus ir tokiais žodžiais kviečia juos savo noru stoti į organizuojamą Vietinę rinktinę: “Tegu Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo tėvų žemės lietuviai Maskvai be kovos neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų galvų. Atminkite, kas negina savo laisvės, tas nevertas jos.“

Rezultatas buvo stulbinamas. Vasario 21-ąją pradėtą savanorių registravimą po 6 dienų teko sustabdyti, nes užsirašiusiųjų atsirado gerokai daugiau, nei reikėjo trylikai rinktinės batalionų suformuoti. Skubiai apmokyti 7 rinktinės batalionai buvo dislokuoti Vilniaus krašte, o kiti 6 – prie apskričių komendantūrų. Vilniaus krašte vietinių laukė nelengva situacija – jiems teko susikauti ir su sovietiniais partizanais, ir vokiečių apginkluotais lenkų formuotės „Armia Krajowa“ (AK) daliniais, kovojusiais su tais pačiais partizanais. Būtent šie epizodai sukėlė daug prieštaringų vertinimų. Abi šalys dar ilgai kaltino viena kitą civilių lenkų ir lietuvių žudynėmis, o kelias į Vietinės rinktinės ir AK veteranų susitaikymą užtruko ilgus dešimtmečius.

Tuo metu ima pildytis ir pulkininko O.Urbono nuojautos. Vokiečiai, niekuomet neatsisakę sumanymo panaudoti Vietinę rinktinę Rytų fronte, vis atkakliau ieško priekabių. Jie nuolat reikalauja rinktinės vyrų kitiems reikalams atlikti, mėgina tiesiogiai komanduoti atskiriems batalionams, keisti jų dislokavimo vietas, ultimatyviai ragina P. Plechavičių skelbti mobilizaciją į Rytų frontą.

Tačiau generolas vokiečių nurodymus ignoruoja. Maža to, matydama, kad vokiečių karo mašina stringa, rinktinės vadovybė ima intensyviai rengtis pasitikti sugrįžtančią sovietų kariuomenę. Slapta nuo vokiečių ji kuria ir ginkluoja vadinamąją Tėvynės saugą, kurios dalinius turėjo sudaryti apie 80 tūkst. vyrų: 1918-1922 metų savanoriai, 1940-1941 metų partizanai, šauliai, patriotinis jaunimas. Įtampa tarp Vietinės rinktinės ir vokiečių administracijos didėja. Galiausiai gegužės 8 dieną vokiečiai raštu praneša, kad vietinė rinktinė pereina SS žinion. P. Plechavičius šiam nurodymui nepaklūsta ir įsako rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vokiečiai nutaria rinktinę nuginkluoti jėga. Naktį iš gegužės 14-osios į 15-ąją SS daliniai apsupa karo mokyklą Marijampolėje. Kova vyksta visą naktį, kol lietuviams baigiasi šoviniai. Tuomet 160 mokyklos kursantų pasiduoda, 106 iš jų išvežami į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kai kur tik per kovas, kai kur be jų nuginkluojami ir kiti batalionai. 80 rinktinės kovotojų sušaudoma Paneriuose.

Pats P. Plechavičius gegužės 15-osios popietę pakviečiamas į SS ir policijos štabą neva pasitarti. Generolas nežino, kad tuo pat metu vos už kelių kvartalų ginkluoti gestapininkai jau veržiasi į Vietinės rinktinės štabą. Su jo karininkais P. Plechavičius susitiks tik kitą dieną, jau gestapo būstinėje. Iš ten visų lauks kelias į Latvijos Salaspilio koncentracijos stovyklą, kurioje daugiausia buvo laikomi komunistai ir dezertyrai.

Tolesnis rinktinės kovotojų likimas susiklostė įvairiai. Artėjant Rytų frontui dalis Salaspilio belaisvių buvo išvežti į Štuthofą, kiti išmėtyti po vermachto dalinius. Vėliau kai kurie jų Vokietijoje pateko į sąjungininkų rankas ir buvo be ceremonijų atiduoti sovietams. Tai reiškė beveik neišvengiamą žūtį. Pats A. Plechavičius buvo išvežtas į Rygą ir kiek vėliau paleistas. Pasitraukęs į Vokietiją jis tapo vienu labiausiai sovietų žvalgybos medžiojamų nepriklausomos Lietuvos veikėjų. Generolą ne kartą nesėkmingai mėginta pagrobti ir išvežti į sovietų okupacinę zoną. 1949 metais P. Plechavičius išvyko į JAV. Jis mirė 1973-iaisiais taip ir nebepamatęs Lietuvos.

Šaltinis: luksas.blog

Susiję

Skaitiniai 1248153417767547333
item