Umair Haque. Mūsų ekonomika stulbinančiai efektyvi, bet prasta visur kitur

Kas nenori būti efektyvesnis? Sumokėk kažkam kitam, kad už tave apsipirktų parduotuvėje, išvalytų tavo namus, pavedžiotų šunį ar nueitų į paštą ir išsiųstų siuntinį. Sutrink maistą, kad nereikėtų eikvoti laiko jį kramtant. Taip pat neeikvok laiko ir bandydamas atsiminti nupirkti tualetinio popieriaus - tiesiog prisijunk prie Amazon prenumeratos.

Teisingai. Spustelk programėlę. Kokio dar „užsakyto, pristatomo dronu tą pačią dieną po valandos“ dalyko tau reikia? Efektyvumas! Valio!

Bet galbūt mūsų kilnus efektyvumo siekis virsta kažkuo panašesniu į siautulingą ir savižudišką maniją? Paskutinis technologinis mados klyksmas yra programėlės, kurių pagalba galima užsisakyti šuns vedžiotoją, asmeninį asistentą, durininką ar liokajų. Ar visos šios inovacijos tikrai yra tokios svarbios, kaip apie jas skelbiama? Ar vis dėlto jos panašesnės į naujojo feodalinio amžiaus griausmą? Amžiaus, kuriame mažas skaičius žmonių yra valdytojai, o visi likę, anksčiau viduriniąja klase vadinti žmonės - tarnai? O jei taip ir yra, tai ar turėtume trokšti tokios ekonomikos, turint omenyje ne tik moralines priežastis, bet ir ekonominį klestėjimą?

Problema slypi štai kur.

Efektyvumas yra stagnuojančios ekonomikos problema, o ne išeitis ją prikelti. Mes gyvename ekonomikoje, kurią jau dabar galima pavadinti pačia efektyviausia ekonomika žmonijos istorijoje. Tokioje ekonomikoje, kurioje gali automobiliu išmaniuoju greitkeliu nuvažiuoti į vietinį prekybos centrą ir nusipirkti milžiniškų stiklainių riešutams. 

Efektyvumas reiškia gebėjimą panaudoti resursus, patiriant mažiausias išlaidas. O taip, mes tai sugebame tiesiog herojiškai. Įvaldėme efektyvumą iki ribos, kai jis pasidarė nesveikas: jau išmušėme beveik visą įmanoma efektyvumą iš savo darbuotojų, žmonių, vadybininkų...vaidmenų, departamentų, organizacijų, industrijų, sektorių. Ir dabar atsidūrėme taške, kai didelė dalis ekonominio „augimo“ priklauso nuo mažyčių nežymių efektyvumo pasiekimų.

Efektyvumas pats savaime nėra iššūkis pažengusiai ekonomikai. Tuomet kas yra? Kalbant paprastai, kaip pastebėjo Michaelas Porteris, iššūkis yra produktyvumas. Produktyvumas nėra tiesiog dalykų piginimas, bet ir naujos kokybės kūrimas. Kaip atrodo tikri produktyvumo proveržiai? Vaistai nuo vėžio, vakcinos, internetas, iPhone. Visa tai nėra tik smulkūs patogumai, nes tikrai ir dramatiškai keičia gyvenimus. Šie išradimai kuria naujas rinkas ir kategorijas. Jie leidžia mums padaryti daugiau dalykų, ne tik daryti dalykus greičiau ar pasitelkus kažką kitą. Jie sukuria naujas augimo galimybes kompanijoms, kurios gali statyti ant šių išradimų pamato. Ir daugeliu atveju būtent negailestingas, nepaliaujamas efektyvumo siekimas kainuoja mums tokius produktyvumo ir kūrybingumo proveržius kaip šie.

Šiandien ekonomistai raukydamiesi ieško produktyvumo sulėtėjimo priežasčių. Manau, kad atsakymas yra prieš akis. Be galo sunku atsirasti gyvenimą keičiantiems išradimams, kai žmonės 25 valandas per parą įkalinti už minimalią algą dirbdami iškviečiamais liokajais, šunų vedžiotojais ar vairuotojais. Ir visos šios paslaugos yra paklausios, nes žmonės, kurie jomis naudojasi, taip pat dirba 25 valandas per parą kompanijoms, gaminančioms išmaniuosius telefonus, dronais pristatinėjančioms tualetinį popierių ir koordinuojančioms vairuotojų pagal iškvietimą paslaugas.

Tuo nesiekiu demonizuoti vartotojų ar efektyvumą garantuojančių programėlių naudotojų. Siekiu mąstyti apie jas išmintingiau bei parodyti, kad Silicio slėnio susikoncentravimas vien į jas neatneš didelių ekonominių laimėjimų bei kad šių programėlių nereikėtų laikyti pasaulį ir gyvenimo standartus keičiančiomis inovacijomis.

Taip mes įkalinami ekonomikoje, kurioje mąstoma vien apie efektyvumą - dauguma mūsų žodžius efektyvumas ir produktyvumas naudojame taip, tarsi jie būtų sinonimai. Produktyvumas yra ne tik tikrų, materialių dalykų kūrimas, bet ir realūs, didelę vertę sukuriantys proveržiai. Tuo tarpu „efektyviausia“ kompanija yra tokia, kurioje įrenginiai valdo kitus įrenginius. „Efektyviausia“ ekonomika yra tokia, kurioje 99 procentai kaip tarnai dirba likusiam 1 procentui.

Civilizuotos visuomenės neturėtų norėti naujųjų vergų klasės. Ne tik dėl moralinių priežasčių, nors jų ir yra daugybė. Bet taip pat ir dėl ekonominių priežasčių. Produktyvi ekonomika grindžiama proveržiais, kurie gerina gyvenimo standartus ir taip sukuria teisingumą atitinkantį nelygybės lygį, aukštesnius atlyginimus bei klestinčią, o ne merdėjančią viduriniąją klasę. Už produktyvumo slypi socialinis progresas. Bet negalėsime sukurti tikrų proveržių, jei būsime per daug užsiėmę vergaudami.

Todėl tikrasis iššūkis mums - lyderiams, išradėjams, svajotojams ir kūrėjams - yra ne apsistoti prie programėlių, kurios truputį palengvina mūsų gyvenimus, bet sukurti žemę sudrebinančius proveržius, iš tikrųjų keičiančius gyvenimus, bei suteikti ir kitiems galimybę padaryti tą patį.

Versta iš Harvard Business Review