Popiežius Pijus XII. Apie naują socialinę santvarką (III)
Pirmoji dalis – ČIA , antroji – ČIA . Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d. Meilės mintys Raginda...
https://www.propatria.lt/2019/04/popiezius-pijus-xii-apie-nauja_12.html?m=0
Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA.
Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.
Meilės mintys
Kalba, pasakyti pradedant šeštuosius karo metus, 1944 m. rugsėjo 1 d.
Meilės mintys
Ragindami visus krikščionis budėti ir būti pasiruošusius, kaip iš visko matyti, artimos ateities didžiuliams uždaviniams, Mes negalime prarasti iš akių dabarties tiesiog šaukiančio vargo. Ir niekas nesistebės, jeigu Mes — nors visas žemės tautas apimdami vienoda meile — šiuo momentu ir šioje srityje Mūsų susirūpinimą ypatingu būdu nukreipiame į Italiją ir Romą.
Savotiški karo veiksmai, kurie nuniokojo didelę dalį Italijos teritorijos, dabar jau yra toli nuo Amžinojo miesto. Tačiau tos kovos tiesioginės ir netiesioginės pasekmės toli gražu dar nėra praėjusios. Roma, kurią Marija, Salus populi romuni, romėnų Išgelbėtoja ir dieviškosios meilės Motina, apglobė pavojaus valandą, daugiau nebeaidi kautynių triukšmu (3). Tačiau kova prieš badą, skurdą, nedarbą, ūkiniai trūkumai daugelyje Italijos sričių pasiekė tokį mastą, kad tai, ypač artėjančios žiemos akivaizdoje, reikalauja greitos ir veiklios pagalbos.
Kiekvienas žino, kad dideliuose karuose karinio pobūdžio kieti būtinumai paprastai nustelbia visokius kitus reikalavimus. Iš kitos pusės tačiau nereiktų pasiduoti visai vienašališkai pažiūrai, bet tektų taip apsispręsti, kad lygiagretis rūpestingumas būtinaisiais civilinio gyvenimo reikalais virstų taip pat kategoriška būtinybe. Ir kiekvienas supras bei pritars, kad sistemingas nusavinimas, atėmimas, brangių transporto priemonių naikinimas — nepaprastai žalingai atsiliepė į aprūpinimą maisto reikmenimis, kurių tuo tarpu yra pakankamas kiekis ir prieinamomis kainomis. Kiekvienas taip pat supranta ir tai, kad ši nenormali būklė, ryšium su nemažiau plačiais krašto išgriovimais, rekvizavimais ir didžiuliais kiekiais maisto gaminių išvežimu, sukėlė ūkinio gyvenimo sustingimą, kurio medžiaginės ir dvasinės pasekmės verčia visuomenę atkreipti į tai akis ir kasdien darosi vis grėsmingesnės.
Tokį didelį vargą padės iškęsti ne bevaisiai nusiskundimai, o nuoširdus ir didžiadvasiškas bendradarbiavimas visų tų, kurių valdžioje ir galioje yra tarnauti krašto interesams. Arba argi nėra pageidautina, kad žmonėms, kurie yra be priekaištų, garbingi, prityrę ir visai laisvi nuo bet kokio nešvaraus nusikaltimo, ar nuo tikros klaidos, būtų leista bendradarbiauti bendram gėriui, nors anksčiau jie būtų buvę ir kitoje politinėje stovykloje? Tai atidarytų kelią dvasių vienybei.
Jokia tauta, kuri sugriuvo po fiziniais ir moraliniais likimo smūgiais, viena pati ir tik savo jėgomis negali atsikelti iš savo puolimo. Tačiau taip pat jokia tauta, kurios garbė teisingai yra paliesta, neturėtų tikėtis ir laukti savo atsikėlimo tik su svetima pagalba, tuo pačiu metu neįtempdama savo valios ir savo energijos.
Todėl Mes — žinodami tą gilų vargą, kuris palietė plačias Italijos sritis — pirmoje eilėje tuos, kurie savam krašte turi didelius išteklius maisto gaminių, šaukiame prisiminti savo rimtą pareigą: tik pelno sumetimais, kurio gali duoti tos gėrybės ilgiau palaikytos, nė vienas ilgiau teneslepia nuo tų, kurie dabar kenčia alkį. Kiekvienas teprisimena tą baisią bausmę, kuria Amžinasis Teisėjas grasino tiems, kurie neturi gailestingumo kenčiančiam savo broliui! Tai padarę, kreipkimės į tautas, kurių ūkinis pajėgumas nuo karo žymiai nenukentėjo, su prašymu, kad kiek beįstengdami ir nenutraukdami to, kas priklauso kitoms lygiai vargstančioms tautoms — Italijos žmonėms suteiktų tą pagalbą, kurios ji yra reikalinga savo atgimimui ypač pradiniame periode.
Širdingai įvertiname, kas šioje srityje yra padaryta santarvininkų kariuomenių — ir Mes žinome, kad norima dar daugiau padaryti. Taip pat labai branginame sėkmingas italų įstaigų pastangas. Niekas nėra giliau ir nuoširdžiau dėkingas už Mus — kadangi Mums per Mūsų apaštališkųjų pareigų rūpesčius daugiau patikima negu kitiems beturčių ir prispaustųjų kančios — vyriausybėms, vyskupams, klerui ir pasauliečiams, kurie Italijoje ar svetur bendradarbiavo ir bendradarbiauja šiam kilniam tikslui. Deja, iki šiol mums nepavyko gauti prekinių ar kitokių laivų ir juos panaudoti maisto reikmenų transportui ir pabėgėliams grąžinti į jų kraštus. Tačiau Mes turime vilties, kad labai greitai galėsime naudotis kitomis priemonėmis, kad gausingiems nelaimingiesiems būtų suteiktas palengvinimas. Ir kaip praeityje, taip ir ateityje Mes jausime gilų dėkingumą visiems tiems, kurie Mums suteikė progą nors apgailėtinai mažais mūsų pagalbos šaltiniais sušvelninti neišmatuojamą daugybę skubiausių reikalų.
Mes sveikiname šioje tautų tautoms pagalboje, kuri buvo pradėta dar karui tebeinant, kad ir siaurais rėmais, kuriuos leido karas, pabudimą, parodantį didžiadvasišką nuotaiką, kuri yra lygiai ir žmogiškai kilni, ir politiškai išmintinga. Ši nuotaika kovos įkarštyje ir aistringame šio momento interesų gynime gali gerokai susilpnėti: tačiau visiškai išblėsti ji negali niekuomet. Jos šaknys yra pačioje prigimtyje ir krikščioniškoje pažiūroje į gyvenimą, todėl turi vėl pasireikšti pilna garbe, kai tik kardas bus baigęs savo žiaurų darbą.
Taikos mintys
Be abejo, nieko labiau netrokštame, kaip to, kad kiek galint greičiau sulauktume dienos, kurią nutiltų ginklų triukšmas ir būtų vėl grąžinta ramybė, saugumas ir gerovė tokiai didelei žmonijos daliai, kuri dabar yra kankinama ir privesta beveik prie visiško fizinių ir moralinių jėgų išsekimo.
Nesuskaitomos širdys trokšta šios dienos, kaip paklydę jūrininkai aušrinės patekėjimo. Tačiau daugelis jau dabar atkreipia į tai dėmesį, kad perėjimas iš audros siautėjimo į didžiąją taikos ramybę gali būti dar labai vargingas ir kartus. Jie spėja, kad kelio tarpai nuo karo pabaigos iki normalaus gyvenimo atstatymo savyje gali slėpti didesnių sunkumų, negu paprastai manoma. Todėl juo yra būtiniau, kad gimtų naujas, stiprus tautų tarpusavio priklausomumo jausmas, kad tokiu būdu pasaulio gydymas sparčiau vyktų ir būtų pastovesnis.
Jau 1939 metų Mūsų Kalėdinėje kalboje esame pareiškę, kad yra pageidautina sukurti tokių tarptautinių organizacijų, kurios, nusikračiusios praeities trūkumais ir klaidomis tikrai sugebėtų išlaikyti taiką ir kad ateityje pagal teisingumo ir lygybės dėsnius galėtų apsaugoti nuo visokių grėsmių. Po tiek daug baisių patyrimų šiandien jau matyti pastangų tokiai visuotinės taikos institucijai sukurti. Ta mintis žadina valstybių ir tautų vairuotojų vis didesnį susidomėjimą ir susirūpinimą. Šiam planui Mes noromis reiškiame Mūsų pritarimą ir drauge pageidavimą, kad jo konkretus įgyvendinimas plačiausiu mastu atitiktų aukštą tikslą, kuris yra — visų labui išlaikyti pasaulyje ramybę ir saugumą.
Tačiau niekas taip karštai netrokšta karo pabaigos ir tautų tarpusavio santykių atnaujinimo, kaip milijonai karo ir civilinių belaisvių, kuriuos karas verčia svetimame krašte valgyti karo belaisvio ar prievarta darbams paimtojo duoną. Jie žūva iš skausmo dėl taip ilgai trunkančio toli buvimo nuo savo motinų, žmonų ir kūdikių, dėl tokio ilgo atsiskyrimo nuo brangių asmenų ir daiktų. Juose kyla slegiantis kančios ir apleidimo jausmas, kurį gali suprasti tik tas, kuris pajėgia atjausti gilų jų širdžių skausmą. Šis karas ir tai, ar tai neišvengiamai, ar dėl žmonių žiaurumo su juo siejasi, privedė prie nežmoniško ir tragiško tautų išsklaidymo, kokio iki šiol istorija nežino. Tai bus aukšto žmoniškumo, toli pramatančio teisingumo ir tvarkančios išminties darbas su šių nelaimingųjų išlaisvinimu, kuris jau per ilgai užtruko, nelaukti ilgiau, negu kad yra būtina. Atitinkamas šiuo reikalu nutarimas, kuris, suprantama, neturi išskirti būtinųjų atsargumo priemonių, daugeliui nelaimingųjų būtų pirmasis saulės spindulys tokioje tamsioje jų naktyje. Tai būtų simbolinis naujų laikų pranašas, laikų, kuriais vis didėjąs nuotaikų įtempimo atslūgimas visas taiką mylinčias tautas, dideles ir mažas, galingas ir silpnas, nugalėtojas ir nugalėtas, įgalintų būti dalininkėmis ne tik teisių bei pareigų, bet ir tikros kultūros laimėjimų.
Deja, kartais kardas gali ir turi atidaryti kelią į taiką. Kardo šešėlis dar gali būti pereinamuoju metu tarp karo paliaubų ir galutinių taikos sutarčių.
Grasinimas kardu gali atrodyti galutinai neišvengiamas ir po taikos sutarčių sudarymo, kad priverstų tesėti teisingus įsipareigojimus ir užbėgtų už akių bandymams kurti naujus konfliktus.
Tačiau taikos dvasia, kuri yra verta šito vardo ir ją gaivinanti dvasia gali būti tik viena: tai teisingumas, kuris nešališku saiku visiems atiduoda tai, kas kuriam priklauso, ir iš visų reikalauja to, ką kiekvienas privalo, teisingumas, kuris ne visiems viską reikalauja to, ką kiekvienas privalo, teisingumas, kuris ne visiems viską duoda, kurs tačiau visiems duoda meilę ir niekam nedaro neteisybės, teisingumas, kurs yra tiesos sūnus ir sveikos laisvės bei tikro saugumo tėvas.
(3) „Madre del Divino Amore“ – Dieviškosios Meilės Motinos titulu yra kelių valandų kelio į pietus nuo Romos Šv. Marijos šventovė, kurią romėnai labai mėgsta lankyti. Kritiškomis savaitėmis, kai fronto operacijos artėjo prie Romos, iš tos šventovės stebuklingas Marijos paveikslas buvo pergabentas į vieną Romos miesto centre esančią bažnyčią. Didžiulės minios be paliovos plaukė prie paveikslo, prašydamos apsaugos Romą. Marija tikinčiųjų prašymo išklausė. Roma išliko be didesnių nuostolių. Šiuo apsakymu Popiežius pats Miesto išgelbėjimą priskiria Dieviškosios Meilės Motinai.
(Pabaiga)
Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.
4 komentarai
Rūpestingas ganytojas. Dalintis,vadinasi mylėti ir gyventi taikoje, kad tai suvirpintų kiekvieno širdį ...
Jis buvo per daug atsargus. Nesuprantu, (ir ne tik as) kodel tiesiogiai nekonfrontavo su hitleriu ir naciais savo kalbose.
Ne tik nekonfrontavo, bet, kai kuriais šaltiniais, ir bendradarbiavo. Kodėl? Todėl kad komunistai buvo bendras jų priešas.
Ne, bendradarbiavimu jo neapkaltinsi - panagrinek 1940-tuju audiencija su Ribentropovu. Hitleris buvo nemazesnis priesas.
Rašyti komentarą