Davidas Thunderis. Demokratija. Ne tokia nuostabi kaip, ko gero, tikitės

Manuel Castells nuotr.

Pažymėdama kai kurių autoriaus įžvalgų vertę, redakcija pasilieka teisę nesutikti su kuriais teiginiais ir vartojamų sąvokų pagrįstumu.

y-news.lt

Europą, Jungtines Valstijas ir Lotynų Ameriką krečiant vis didėjančioms populistinio nepasitenkinimo bangoms, ir sparčiai plintant įsitikinimui, kad demokratija „mus pavedė“, verta pasitraukti per žingsnį nuo šurmulio ir paklausti: „ko mes tikimės iš mūsų demokratijos ir ar tai iš viso įmanoma?“

Paprastai, bent jau Europoje ir JAV, demokratija yra laikoma „žmonių valdžia žmonių labui“ (government of the people, by the people, and for the people, angl.). Veikdama žmonių vardu demokratija – tikimasi – teikia tris vertingas „paslaugas“: pirma, ji suteikia balsą paprastiems žmonėms valstybės valdyme; antra, ji suteikia taisykles, teisingai reguliuojančias viešąjį gyvenimą; ir, trečia, ji teikia daugybę viešųjų gėrybių (public goods, angl.), įskaitant saugumą, ekonominį stabilumą, sveikatos priežiūrą ir visuomeninio transliuotojo paslaugas.

Jei demokratija iš tikrųjų veiktų taip, ar bent kažkiek panašiai, aš abejoju, kad Vakarų pasaulyje matytume populizmo bangą. Taigi, ar demokratija tikrai taip veikia? Ar galime pageidauti šio kalėdinių dovanėlių sąrašo iš šiuolaikinės demokratijos, ar, taip darydami, tiktai pasmerkiame save pasikartojančiam nusivylimui ir populistiniam maištui? […]

* ES minimumas, ** ES maksimumas. Šaltinis: „Eurobarometro“ apklausa

Pradėkime nuo paprastos minties, kad demokratija turėtų kiekvienam suteikti prasmingą balsą lemiant savo šalies ateitį. Abejoju, ar tokį norą galėtų patenkinti netgi labai kūrybinga fėja krikštamotė.  Tai tiesiog neįmanoma – nebent kalbame apie mažą parapiją ar kaimelį. Vienintelis būdas demokratijai veikti yra deleguoti žmones į valdžią tam, kad jie priimtų tam tikrus sprendimus, ir tikėtis, kad jie nuspręs tai, kas yra naudinga viešajam interesui.

Galbūt jie taip ir nuspręs. Ir galbūt žmonės bus patenkinti ir atlygins savo delegatams kituose rinkimuose. Tačiau pasakymas, kad paprasti žmonės patys „turi galimybę spręsti“ savo šalies ateitį, yra mažų mažiausiai „stiprus pritempimas“. Eiliniai žmonės demokratijoje turi šiokią tokią įtaką paskiriant elito grupę, kuri iš tikrųjų vadovauja šaliai. Elitizmas, su lengvu demokratijos prieskoniu, yra modernios demokratijos turinys. […]

Be lūkesčio, visiems turėti prasmingą balsą valstybės valdyme, dažnai tikimės, kad demokratija parūpins platų viešųjų gėrybių asortimentą.  Augant valstybės skolai, senstant Vakarų – ir didžiumos pasaulio – populiacijoms, ekonomikos reguliavimo galiai vis labiau slystant iš valstybės rankų, užduotis teikti gerovę, pensijas, saugumą ir visapusišką viešosios tvarkos reguliavimą demokratijai atrodo sunkiai pakeliama.

Taigi – jei šiuolaikinės demokratijos negarantuoja piliečiams trokštamo prasmingo balso viešuosiuose reikaluose ir nesuteikia pageidaujamų viešųjų gėrybių, ar mūsų politinės sistemos pasmerktos sugriūti po nerealių pageidavimų našta?

Kad taip neatsitiktų, piliečiams teks iš esmės pakoreguoti savo lūkesčius, o taip pat rasti nevalstybinių erdvių savo balsui įprasminti bei išspręsti problemas, kurių valstybė nebegali išspręsti. Gera vieta pradėti – pilietinė visuomenė ir jos didžiulis neišnaudojamas socialinio kapitalo tinklas.

Profesorius Davidas Thunderis yra Navarros universiteto Kultūros ir visuomenės instituto Pamplonoje (Ispanija) tyrėjas ir dėstytojas. Jis yra knygos „Pilietybė ir vertingo gyvenimo siekis“ (Cambridge University Press, 2014) autorius.

Versta iš 'Democracy isn’t All it’s Cracked Up to Be'.