Seimas Adolfą Ramanauską-Vanagą pripažino Lietuvos valstybės vadovu

Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmąjį pavaduotoją Adolfą Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Už šią Seimo deklaraciją balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 7 parlamentarai.

„Pasipriešinimo okupacijai istorija yra verta didesnio istorikų ir visuomenės dėmesio. Tokie asmenys, kaip kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojas ir vėliau faktinio vadovo pareigas likęs eiti Adolfas Ramanauskas-Vanagas, išlaikė savo ir valstybės orumą, priešinosi okupacijai ir kovojo dėl savo tėvynės ateities. Atitinkamai, turime įvertinti ir Adolfo Ramanausko-Vanago statusą po to, kai Jonas Žemaitis-Vytautas žuvo, nes po J. Žemaičio-Vytauto mirties jo pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausiu Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio pareigūnu. Kito vadovo mūsų valstybė, tuo metu okupuota Sovietų Sąjungos, neturėjo“, – sakė šį projektą iniciavęs LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Priimtoje Deklaracijoje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublika, kaip tarptautinės teisės subjektas, nebuvo sunaikinta visą 1940–1990 metų okupacijų laikotarpį ir išlaikė valstybės tęstinumą. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija – pamatinis konstitucinio lygmens okupuotos Lietuvos dokumentas, kuris kartu su kitais 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pamatą, įteisino Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį – visuotinio ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją.

Būtent Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje, ir buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai pasipriešinimo kovai.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui mirus, buvo kovojančių Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas ir tuo metu (nuo 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d.) buvo aukščiausias gyvas likęs už nepriklausomybę kovojančios valstybės pareigūnas, taigi, ir faktinis okupantui besipriešinančios valstybės vadovas.

Seimas pažymėjo, kad LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo pareigas atliko garbingai, o patekęs į okupanto nelaisvę nuo 1956 m. spalio 12 d. iki pat didvyriškos žūties 1957 m. lapkričio 29 d. liko ištikimas Lietuvos valstybei duotai priesaikai.