Algimantas Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (I)

alkas.lt Neseniai knygynuose pasirodė dr. Algimanto Liekio 6-tomio veikalo, skirto pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams ir gyvenimui n...

alkas.lt

Neseniai knygynuose pasirodė dr. Algimanto Liekio 6-tomio veikalo, skirto pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams ir gyvenimui nušviesti, ryšium su artėjančiu jo 145 – toju gimtadieniu, 100 – mečiu prezidentavimo ir 75 – mečiu žūties, pirmasis tomas – „Tautos prisikėlimas“ (II tomas – „Tautos vienybė“, III – „Nepriklausomybės pamatai“, IV  Tautinė Lietuva, V – Lietuvos šviesa, VI – „Tautos valia“). Tai gražus paminklas pirmojo Prezidento ir nepriklausomos Lietuvos 100-mečiui! Skaitytojų dėmesiui pateikiame šių knygų autoriaus pamąstymus, remiantis pirmojo Prezidento darbais ir raštais, dėl mūsų Tautos praeities. Autorius iško atsakymo į klausimą – kas trukdo mūsų laikų lietuviams semtis „stiprybės“ iš tos „garbingosios“ mūsų praeities, kiek ją pažįstame ir atsižvelgiame į ją spręsdami ir dabarties iššūkius bei numatydami kelius ateičiai? 

1. Šiandiena be pagarbos savo žodžiui ir atminčiai

Ir Popiežius, neseniai lankydamasis Vilniuje ir Kaune, ragino prisiminti ir puoselėti savo Tautos praeitį, mokytis iš jos. Tik žinantys savo šaknis, gerbiantys tų, kurie gyveno prieš mus atminimą, gali daugiausiai nuveikti dabartinio pasaulio pažangai ir būti tolerantiškais kitiems, kitokiems, žinoma, neatsisakydami savųjų vertybių.

Mums, lietuviams, tos tolerancijos, atrodo, daug kartų būta net per daug. Dėl to, kad per mažai rūpinomės savomis vertybėmis, savo, lietuvių Tautos vertybių gynimu, dėl to iš dalies …žlugo ir galingoji viduramžių Lietuvos valstybė. Sakoma, kad jau senaisiais laikais daug kas iš atvykėlių Lietuvon stebėdavosi lietuvių dideliu tolerantiškumu jiems, atėjūnams, jų kalboms ir religijoms, stebėdavosi, jog lietuviai džiaugiasi, kad žydai net Vilnių skelbia Šiaurės Jeruzale. O ir šiandien džiūgaujame dėl Vilniaus senamiestyje ir kitur žydų sinagogų statybų, prisiimame sau buvusių okupantų nusikaltimus ar skubame atsilyginti už juos. Darome nepagrįstas nuolaidas lenkams, kurie reikalauja pakeisti lietuviškąjį raidyną į lenkišką, mokytis ne valstybine – lietuvių kalba ir t.t.

Politinis elitas šiandien stengiasi ne tiek dėl savo Tautos, Nepriklausomybės stiprinimo, o dėl svetimšalių interesų. Savigarbą turintys lietuviai visa tai aiškindavo ir beaiškina, kad taip elgiamasi dėl šimtmečiais trukusių okupacijų, vergavimo atėjūnams. Kitaip sakant, tas keliapluščiavimas prieš galingesnius ir turtingesnius yra ir tos baudžiauniškosios, okupacinių metų dvasios atšvaitas.

Apie šią mūsų, lietuvių, savybę dar būsimais Prezidentas Antanas Smetona Pirmojo pasaulinio karo metais rašė: „Mes (lietuviai) linkę į ekspansiją ir į kosmopolitizmą, į tolima erdvę ir į laimės ieškojimą svetur. Tas palinkimas senovėje nuvedė mus ligi Juodųjų jūrų. Lietuvį masina kas svetima; jam atsibosta kas sava; nenori atsilikti mados, gėdisi kitiems pasirodyti, koks yra; nori būti panašus į prašmatniuosius, į juos prisitaikinti. Pavyzdys ėjo iš nutautusių bajorų: didžiavosi jie esą svetimos kilmės, iš italų, totorių ar iš kitų tautų. Už savo kalbą, kitų niekinamą, jie nestodavo, lengvai pakeisdavo ją vokiškąja, rusiškąja, o paskum jau lenkiškąja. Ir šiandien, kai mūsų kalbininkai, sekdami kitų tautų pavyzdžiu, nori atitaisyti nutautintas pavardes, tai kai kurie mūsų rašytojai šaiposi ir pyksta, kam tat reikią. Sudarkyta pavardė jiems kaip kokia neliečiama nuosavybė. Neretai atsitinka ir dabar (…), kad susiėjus kur keliems lietuviams, ir tai inteligentams, ir atsiradus jų tarpe kokiam nelietuviui, tuojau visi derinasi į jį ir ima kalbėti jo kalba. O koks mūsų šviesuolių pamėgimas daryti mišrias šeimas! Iš jų sun­ku juk laukti tautiškai susipratusios pri­augančios kartos (1917 m. „Lietuvos aido“ Nr.12)

A. Smetona lietuvių padlaižiškumo priežastimis dar nurodė: „Užaugę Rusijos nelaisvėje, nesijautė laisvais ir bendraudami su kitomis tautomis, pasidavė netikriems demokratizmo obalsiams: būdami beteisiai, nekęsdami šovinizmo, bijojo būti patys apšaukti šovinistais ir nejučiomis pasitarnauja svetimųjų šovinizmui. Nenori, girdi, svetima kalba kad ir Lietuvoje šnekėti, tai esi šovinistas. Daugumas išsigąsta tokių žodžių ir nulenkia galvas svetimtaučiams šovinistams. Taip jau yra pas mus, kad tarp lietuvių papuolus vienam svetimtaučiui, visi stengiasi tik jo kalba šnekėti, tuo lyg parodydami ir savo baudžiauninkišką prigimtį. Tad rūpindamiesi atkurti savo valstybę, turime pasiekti, kad lietuvių kalba būtų visos mūsų valstybės kalba, vartojama visose srityse…“.

Lyg ir nieko nepasikeitė ir šiandieninėje Lietuvoje. Nuolat skelbiama tinklalapiuose kaip „15 min.“, „Delfi“, kitoje žiniasklaidoje lietuvių tautą niekinantys straipsniai, kalbos tų, kurie pasisako prieš tautiškumą, prieš reikalavimus atėjūnmams lenkams ir kitiems mokytis lietuviškai, laikytis Lietuvos valstybės suvereno – lietuvių Tautos suvereno Konstitucijos. Tarp tokių yra ir „Delfi“ net ketverius metus „įtakingiausiu visuomeninku“ skelbiamas, visų „Už nuopelnus Lenkijai“ laipsnių ordinų kavalierius prof. Afredas Bumblauskas, jo mokinys, bet , atrodo, dar tik Lenkijos vadų padėkas pelnęs prof. Alvydas Nikžentaitis ir kai kurie kiti.

Tai tas, pirmasis, „įtakingiausiais Lietuvoje“ Vilniaus lenkų kultūros namuose socialdemokratų partijos (2018 09 16) surengtoje konferencijoje „Tarpetninių įtampų prevencija ir valstybės formuojamos bei vykdomos tautybių politikos optimizavimas“, iš tribūnos „ūsuotais bebrais“ vadino visus, kas už lietuvybės puoselėjimą, tautiškumą, kas už reikalavimą, kad atėjūnai lenkai ir kiti mokytųsi lietuviškai ir greičiau integruotųsi į lietuvių Tautos sukurtąją Lietuvos valstybę. Įdomu, kad tokioms „įtakingiausiojo“ lenkų ordinų kavalieriaus kalboms nė vienas nepaprieštaravo, nors dalyvavo žinomi veikėjai – „internacionalistai‘: Antanas Smetona, Imantas Melianas, G. Kiaulakis, V. Karakorskis, A. Radčenko (A. Radczenko), K. Dambrauskas ir kiti – jie nepaprieštaravo, nors prof. A. Bumblauskas, matyti, ir juos tik kokiais žvėreliais įsivaizdavo: zoologai yra įrodę, kad bebrai, kaip ir kiti žvėreliai tik savo gentainių kalbą tesupranta. O gal prof. A. Bumblauskas ir teisus, kad bebriška mąstysena vyravo ir vyrauja ne tik tarp konferencijos rengėjų ir kalbėtojų, bet ir mūsų pačių maitinamoje aukščiausioje valdžioje. Į kurią jau parenkami ne tie kurie yra patriotiški, pajėgūs dirbti lietuvių Tautos ir jos valstybės labui, žino Suvereno – lietuvių Tautos ir jos Lietuvos valstybės istoriją, bet tie kurie žino anglų, vokiečių ir kitas kalbas ir į svetimtaučius Lietuvoje žiūri ne kaip piliečius, kuriems privalomas Konstitucijos laikymasis, o kaip į svetimos valstybės atstovus.

Socialdemokratai minėtoje konferencijoje piktinosi, kad Lietuvoje neskubama pakeisti savojo, lietuviškojo, raidyno pagal atėjūnų reikalavimus ir pan. Lietuva yra nepriklausoma ir jos kūrėja buvo ir tebėra tik lietuvių Tauta. 2018 m. rugsėjo 15 d. tinklaraštyje „15 min.“ kito žymaus lenkų mylėtojo, nuolat Lenkijos vadų padėkomis apdovanuojamojo prof. A. Nikžentaičio straipsnyje „Ar lietuvių kalba yra vienintelė tautines bendrijas integruojantis faktorius“ rašoma, kad – ne, tad ir nereikią ja rūpintis ir net prikišama Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai rūpinasi lenkinimu, o tai esą įrodo tas dalykas, kad Lietuvoje nėra „profesionalaus lenkų teatro“ ir, kad užsieniuose Lietuva „pristato beveik išimtinai etninių lietuvių kūrybinius pasiekimus…“.

Padlaižiaujama lenkų šovinistams – buvusiems okupantams ir lietuvių žudikams ir dėl jų „istorinės atminties“ demonstravimo. Štai nuo liepos 21 d. „Delfyje“ ilgai puikavosi didelis pasakojimas su nuotraukomis apie Vilniuje įsikūrusią lenkų „Naujosios Vilniaus įgulą“, tariamai istorijos atminčiai ugdyti, bet tos „įgulos“ nariai dabartiniai Lietuvos piliečiai paradus rengia tik su lietuvių budelio Juzefo Pilsudskio ir Armijos krajovos (AK) banditų gaujų uniformomis, lyg tebebūtų J. Pilsudskio okupantais, kolonizatoriais. Tačiau dėl tokio jų elgesio „tolerantiškieji“ lietuviai, partijos ir organizacijos tyli, kaip tylėjo ir už valstybės saugumą atsakingos mūsų valdžios įstaigos taip pat. Nemažai kam susidaro nuomonė, kad net ir mūsų didžiosiomis patriotinėmis vaidinančioms partijoms „kenksmingi“ vien tik tie, kurie jų neklauso, tie dažniausiai „rusų šnipais“ įvardijami. Bet kadangi J. Pilsudskio palikuonys Vilniuje ir jo krašte ne raudonai dažosi, tad, matyti, net ir mūsų vadams jų veikla neatrodo smerktina, nors jie savo žodžiais ir darbais pateisina visas blogybes, kurias padarė lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvai lenkintojai, Lenkijos viršininkas J. Pilsudskis ir AK banditai. Jų palikuonys meluoja toliau, kad Vilnius ir jo kraštas tik Lenkijai priklausęs, bet nekalba apie tai, kad žemės šiauriau Vyslos (beveik visa Palenkės vaivadija) yra lietuvių, o lenkų tik kolonizuotos.

Manau, kad naujajai J.Pilsudskio ir AK idėjų skleidėjai – „Naujosios Vilniaus įgulai“, geriausia vieta būtų Lukiškių kalėjimas. Jame tie Lenkijos viršininko – J. Pilsudskio palikuonys galėtų pajusti kaip kentėjo lietuviai nuo jų tėvų ir protėvių – lenkų okupantų ir kolonizatorių. Gal tada imtų gerbti Lietuvos valstybę, kurios piliečiais yra. Tad reikėtų, kad mūsų įstatymai baustų ne tik sovietų, nacių, bet ir kitų okupacijų garbintojus, tame tarpe J. Pilsudskio ir jo ordų šlovintojus. Tam būtina sugrąžinti ir 1934 m. vasario 8 d. Prezidento A. Smetono pasirašytą įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, kuriame nustatytas: „3. Kas slopina ar silpnina Lietuvos piliečių valstybinę ištikimybę, jų valstybinį vieningumą ar atsparumą arba lietuvių tautinę sąmonę, tas yra baudžiamas kalėjimu (…). 22.Kas dėvi, nešioja, išstato ar kitaip kaip vartoja arba platina, arba laiko užsienio valstybinius, tautinius ar organizacijų vėliavą, uniforminį apdarą ar pažymimąjį ženklą arba tokį daiktą, kuris juos vaizduoja, jei jų vartojimas, platinimas arba laikymas gali kenkti Lietuvos valstybės interesams arba įžeisti lietuvių tautinius jausmus, tas yra baudžiamas …“.

Įstatyme numatyta bausmė iki 5 metų kalėjimo. Tokios „studijos“ Lukiškėse praverstų toms J. Pilsudskio davatkoms, kurios vis negali susitaikyti, kad dabar turi būti nepriklausomos Lietuvos piliečiais, kad suprastų, kad jei nori jog juos Lietuva savo piliečiais pripažintų, privalo įsijungti į lietuvišką Lietuvą, mokytis, o ne siekti išstumti valstybinę lietuvių kalbą. Bet taip nėra, nes neturime nė vienos tikrai patriotinės partijos, neturime politikų – tikrų lietuvių Tautos, jos valstybės sūnų, o ir mūsų valdžioje atrodo vyrauja tik medūzos, padlaižiaujančios buvusių lietuvybės smaugikų pasekėjams – naujajai lenkų šovinistų kartai.

Nors formaliai Lietuva dar nepriklausoma valstybė ir lietuvių kalba – valstybinė, žiūrėk, mūsų aukščiausieji valdininkai stengiasi su kokiu anglu, amerikiečiu, vokiečiu ar kitais kalbėtis tik jų kalba, svetimomis kalbomis rengti atvykėliams renginius ir studijas… Neteko girdėti, kad koks Anglijos, Vokietijos ar kitos šalies universitetas į jį įstojusiems lietuviams, studijas būtų surengęs lietuviškai.

„Nulietuvinimą“ skatina ir toks aukštųjų mokyklų rodiklis, kaip „tarptautiškumas“ – kuo daugiau svetimšalių dirba ir studijuoja, svetimomis kalbomis skelbdami savo darbus, tuo tas rodiklis didesnis, tuo ir aukštoji mokykla geresnius reitingus pelno. TSRS okupacijos metais tai turėjo skatinti socialistinis lenktyniavimas, kuriame tarp svarbiausiu rodiklių buvo rusiškai dėstančių ir studijuojančių, rusiškai skelbiamų darbus gausėjimas. Bet anais laikais dar tam sugebėta priešintis, o šiandien tas „suanglinimas“, „sugermaninimas“ skelbiamas kaip būtinas Lietuvos pažangai, ES „vienybės“ stiprinimui… Ar neprimena tai kadainykščio noro perimti lenkų kalbą „einant“ prie altoriaus ir „į Europą“.

Anų laikų lenkiškojo ir rusiškojo „internacionalizmo“ dvasia išliko gyva pirmiausia pas daugelį dabartinių valdžion iškopusiųjų. Tai atspindi ir jų pastangos, kad visoje Lietuvoje būtų pažymimos lietuvių Tautą ir jos valstybingumą pražudžiusios, o lenkams buvusios naudingos unijos ir kiti susitarimai. Tai atspindi ir nepriklausomos Lietuvos Seimas, tarp iškilmingai minėtinų Lietuvoje atmintinų dienų nurodęs ir 1791 m. gegužės 3 d., vadinamosios Lenkijos konstitucijos, o taip pat tų pačių metų spalio 20-osios „Abiejų Tautų (Lietuvos ir Lenkijos) tarpusavio įžado“ paskelbimo dienas. Siūlyta minėti ir Krėvos, Horodlės bei Liublino unijų pasirašymo datas…

Atmintina diena – tai reikšminga diena, susijusi su lemiamais valstybės kūrimo įtvirtinimo faktais ar įvykiais, visuotinų vertybių propagavimu ir visų pripažintų vertybių išsaugojimu. Pirmą kartą Lietuvos Respublikos Seimas iškilmingai Gegužės 3 d. paminėjo 2007 m. O seimūnas Andrius Kubilius net įkūrė Gegužės 3-iosios tarpparlamentinę grupę, esą skirtą spręsti Ukrainos ir problemoms, vėliau pasivadinusia Laikinąja Gegužės 3- iosios grupe. Jai priklauso šie veikėjai: Gabrielius Landsbergis, Emanuelis Zingeris, Mantas Adomėnas, Arūnas Gelūnas, Kęstutis Masiulis, Žygimantas Pavilionis ir kiti.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius

Bus daugiau

Susiję

Įžvalgos 1009437876030763086
item