Marcusas Robertsas. Panašūs skirtingų ekonominių galybių iššūkiai

y-news.lt

Vokietija ir Kinija, didžiausios ekonomikos savuose žemynuose – Europoje ir Azijoje – turi stebėtinai panašias demografines ir ekonomines perspektyvas. Darbininkų skaičiaus nuosmukis būsimosiose kartose ir atitinkamai ūgtelsiantis jų išlaikomų pensininkų skaičius, tai problemos, kurios, panašu, kad sukels didelius ekonominius sunkumus abiems ekonomikos galiūnams.

Kinija – šalis artėjanti prie demografinio posūkio. Nuošimtis žmonių, kuriems daugiau negu 60 m. amžiaus sparčiai kyla – pasak žurnalo The Economist šis rodiklis 2020 metais pakils iki 20%, o iki 2030-ųjų, absoliutus skaičius žmonių, kuriems bus sukakę 60, sieks 356 milijonus. Kitame gyvybės spektro gale, į pradinę mokyklą įstojusių skaičius nukrito nuo 25,3 milijono 1995-ais metais iki 16,7 milijono 2008-aisiais. Tai reiškia, kad Kinijos „demografinis dividendas“ (jaunųjų darbininkų atsarga) pradeda nykti. Ateityje, tik vieną vaiką turėsiančioms poroms gali tekti rūpintis keturiais tėvais (4-2-1 fenomenas). Ne itin tolimoje ateityje Kinija gali būti priversta permąstyti kai kurias savo strategijas, netgi pakelti pensinio amžiaus ribą. Oficialus pasitraukimo į pensiją amžius nepakito nuo 1951 metų (60 metų vyrams, 50 metų moterims, 55 metai valstybės tarnautojams), kai tuo tarpu vidutinė gyvenimo trukmė pakilo nuo 46 iki 73 metų. Tačiau tai pakeisti gali būti nelengva.  Kaip praneša The Economist:

„[k]ai praėjusiais metais Prancūzijos darbininkai paskelbė streiką prieš pensinio amžiaus didinimą, Kinijos valdžios pareigūnai skubiai paneigė pranešimus apie tai, kad jie taip pat planavo daryti kažką panašaus.“

Svarbus pokytis, galintis pakeisti Kinijos demografinę trajektoriją galėtų būti vieno vaiko politikos atsisakymas. Tačiau vien tik vieno vaiko politikos atšaukimo gali neužtekti. Wang Feng’as iš Brooking’o Instituto teigia, kad poros pasirenka kurti nedideles šeimas, kadangi vaikus auginti brangu. Valstybinio draudimo turėti dideles šeimas pašalinimas tikriausiai nedaug tepakeis tėvų nuostatą. Pasaulyje rasime daug pavyzdžių šalių, kuriose gimstamumas labai žemas (žemiau lygio, galinčio užtikrinti demografinę pusiausvyrą), nors valstybės kišimosi nesama.

Pavyzdžiui Vokietijoje nėra vieno vaiko politikai prilyginamos strategijos. Tačiau gimstamumas joje yra vienas iš žemiausių Europos Sąjungoje. To pasekmė yra sparčiai senstanti visuomenė, neįstengianti išlaikyti stabilios demografinės padėties. Pasak Wall Street Journal laikraščio:

„[Vokietijos] darbingo amžiaus populiacija mažėja daugiau negu 100,000 žmonių per metus, kas verčia baimintis, kad ilgainiui atsiras per daug pensininkų ir pritrūks juos galėsiančių išlaikyti žmonių. Kaimo sritys tai patiria jau dabar, kadangi darbininkų poreikis pritraukia jaunimą į didesnius miestus, kur įmonės konkuruoja dėl kvalifikuotos darbo jėgos.“

Vokietijos vyriausybė prognozuoja, kad iki 2060 metų šalies populiacija sumažės 20% iki 64,7 milijonų žmonių. Pasak prognozės, darbingo amžiaus gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį sumažės dar daugiau – 27%, iki 36 milijonų.

Problema aiški, tačiau ar yra sprendimų? Imigracija – vienas iš galimų atsakymų, tačiau susijęs su (ne)integravimosi ir socialinės sanglaudos problemomis.  O kaip dėl galimybės turėti daugiau vaikų? […]

Versta iš mercatornet.com