Bruce Thornton. B. Obama buvo V. Putinui naudingesnis, nei kol kas yra D. Trumpas

www.lrt.lt, Vilija Andrulevičiūtė

Ginklų siuntimo patriotiškiems ukrainiečiams vadinimas Rusijos „erzinimu“ buvo tik Baracko Obamos nenoro įsitraukti į užsienio konfliktus pateisinimas. Taip LRT.lt sako Hooverio instituto (JAV) mokslinis bendradarbis, karo istorijos ekspertas prof. Bruce`as Thorntonas, komentuodamas JAV sprendimą Ukrainai parduoti prieštankinių raketų „Javelin“.

Praėjusią savaitę JAV Valstybės departamentas pranešė patvirtinęs leidimą parduoti Ukrainai prieštankinių raketų „Javelin“. Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra nurodė, kad Ukraina prašė JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos leidimo įsigyti 210 raketų ir 37 jų leidimo įrenginius už maždaug 47 mln. JAV dolerių.

Jei pardavimo neblokuos Kongresas, valstybės gynybos užsakymus vykdančios kompanijos „Raytheon“ ir „Lockheed Martin“ per du mėnesius šiuos ginklus galės pradėti tiekti Ukrainai. Pranešama, kad JAV vyriausybės darbuotojai ir kontraktininkai padės šiuos ginklus nugabenti ir apmokyti Ukrainos pajėgas jais naudotis.

Nenoru „erzinti“ Rusiją pridengė baimę įsitraukti į konfliktą

B. Obamos kadencijos metu buvo sakoma, kad ginkluotės tiekimas ukrainiečiams būtų Vladimiro Putino „erzinimas“, vedantis į konflikto eskalaciją bei bloginantis ir taip įtemptus santykius su Maskva. Pasak B. Thorntono, aplinkybės nepasiteikė ir ginklų siuntimas staiga netapo Maskvos „nebeerzinančiu“ faktoriumi, tačiau Donaldas Trumpas demonstruoja kitokį požiūrį.

„Kas pasikeitė – tai politinis konfliktas JAV. D. Trumpas buvo apkaltintas proputiniškumu, jo atžvilgiu pradėtas tariamas tyrimas. Kaip sankcijų išplėtimas, taip ir raketų pardavimas Ukrainai signalizuoja, kad D. Trumpas nėra V. Putino marionetė ir imsis veiksmų prieš jį.

„Erzinimo“ retorika yra politinė, o B. Obama buvo V. Putinui naudingesnis, nei kol kas yra D. Trumpas. Prisimename žymųjį „perkrovimą“ ir „lankstumo“ pažadą. Taigi, ginklų siuntimo patriotiškiems ukrainiečiams vadinimas „erzinimu“ – B. Obamos nenoro įsitraukti į užsienio konfliktus ir jo Amerikos „traukos“ politikos pateisinimas. Kai šalis neturi karinių veiksmų planų, ji siekia prisidengti „diplomatinio įsitraukimo“ kamufliažu arba perdėta reakcija, įsitraukimo baimę pateisindama nepageidaujamu „erzinimu“ , – kalba B. Thorntonas.

Karo istorijos ekspertas primena, kad 1935-aisiais Britanija, susidūrusi su Benito Mussolini invazija į Etiopiją, atsisakė panaudoti savo laivyną Sueco kanalui blokuoti, nes toks veiksmas būtų „erzinimas“, vedantis į konflikto eskalavimą. Tačiau, kaip paaiškėjo karui prasidėjus, Italijos laivynas buvo „popierinis tigras“, kurį Anglija greitai sunaikino.

DELFI gynybos temų apžvalgininkas Vaidas Saldžiūnas, paklaustas, kas pasikeitė, kad ginklų tiekimas Ukrainai nustojo būti V. Putino „erzinimu“, taip pat duria pirštu į B. Obamą.

„B. Obama ir keli jo administracijos žmonės buvo vieni pagrindinių kliuvinių, siekusių papildomai „neerzinti Rusijos“. Iš demokratų pozicijų žiūrint, viskas dėsninga ir logiška, baiminantis, kad rusai atsakys asimetrinėmis priemonėmis kur nors kitur – Afganistane rems talibus, trukdys Sirijos, Irano susitarimams ir panašiai.

Kita vertus, B. Obamos administracija siekė „išlaikyti veidą“, kritikuoti Rusiją ir nors kažkuo pagelbėti ukrainiečiams, tad davė instruktorių, artilerijos radarų ir kitų priemonių, kurios negali sukelti tiesioginės žalos rusams okupuotame Donbase. Beje, rusai dėl to vis tiek kritikavo ir peikė B. Obamą, vis tiek ginklavo talibus, iraniečius ir „išdūrė“ amerikiečius Sirijoje – tiek [naudos] iš to „geriau papildomai neerzinkime Rusijos“, – komentuoja V. Saldžiūnas.

Tuo metu buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas sako, kad JAV nebegalėjo ignoruoti realybės.

„Įvykiai kalba patys už save. Turiu mintyje agresiją, kurią V. Putinas sėja Ukrainoje, Sirijoje ir kitur pasaulyje. Praėjusios savaitės V. Putino metinė kalba buvo labai militaristinė, jis teigė, kad Rusija investuos didžiules lėšas į naujos karinės įrangos įsigijimą.

Manau, kad daugelio valstybių atstovai, veikiantys Vašingtone, sugebėjo įtikinti JAV valdžios institucijas, kad toks žingsnis yra būtinas – Ukraina turi teisę apsiginti“, – kalba P. Vaitiekūnas.

Kur dingo D. Trumpo prorusiškumas?

Pasak B. Thorntono, D. Trumpas buvo politiškai pažeistas nuolatinių gandų apie tariamą sąmokslą su Rusija bei „vyrišką romaną“ su V. Putinu, todėl pakeitė savo poziciją, be to, reikiama kryptimi JAV užsienio politiką kreipia kiti atsakingi pareigūnai.

„Simbolinė konfrontacija veiksmais ir retorika su V. Putinu prieštarauja anksčiau nupieštam jo paveikslui. Jo patarėjai kariniais klausimais, ypač gynybos sekretorius Jimas Mattisas, geriau supranta poreikį aktyviai reaguoti į provokaciją tam, kad būtų išlaikytas atgrasymo prestižas.

Manau, kad D. Trumpas patikėjo Amerikos užsienio politikos planavimą J. Mattisui, Herbertui McMasteriui ir kitiems. Dabar, man atrodo, Vakarai bando išlaikyti status quo ir išvengti eskalacijos, o tai reiškia nedaryti nieko, kas atneštų V. Putinui naudos“, – sako B. Thorntonas.

Pasak V. Saldžiūno, D. Trumpui tapus JAV prezidentu ir pademonstravus prorusišką poziciją, daug kas manė, kad bus tik blogiau – JAV pamirš Ukrainą, ją išduos, tačiau D. Trumpas norėjo pasirodyti „kietesnis“ už B. Obamą.

„Kartu su D. Trumpu atėjo ir „suaugusieji“, kurie įtikino jį imtis kietų veiksmų. D. Trumpui, atrodo, tai patiko, nes jam reikėjo parodyti, kad jis – kitoks nei B. Obama, jis – ryžtingesnis vaikinas, kuris „Tomahawk`ais“ duos į snukį Basharui al-Assadui, o ne braižys kokias nors raudonas linijas, kaip B. Obama 2013-aisiais. Ukraina tėra viena diplomatinio žaidimo fronto linijų, kur nauja administracija supranta Rusijos vaidmenį ir siekia jį pažaboti“, – teigia V. Saldžiūnas.

Pusiausvyrai fronte pakeisti prieštankinių raketų nepakaks

Pasak P. Vaitiekūno, ginklų Ukrainos gynybai reikėtų tiekti daugiau ir įvairesnių: „Eskalaciją ir V. Putino agresiją kaip tik paskatino visiška Ukrainos bejėgystė po prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo. Jis situaciją išnaudojo „atsiimdamas“ Krymą ir pradėdamas agresiją Donbase. Ukrainos stiprinimas gynybinėmis priemonėmis neskatina V. Putino agresijos, atvirkščiai – ją slopina.“

Pasak V. Saldžiūno, prieštankinių raketų „Javelin“ pardavimas – labiau simbolinis žingsnis, neturintis strateginio vaidmens, nes keliasdešimties „Javelin“, kurias valdyti dar reikės išmokti, nepakaks strateginei pusiausvyrai fronte pakeisti.

„Kur kas svarbesnė yra artilerija, o ne prieštankinė ginkluotė. Artilerinės ginkluotės ukrainiečiai turi, gaminasi patys, tiesiog jų aprūpinimo logistinė sistema yra prasta. Todėl didelė dalis ginklų, nors ir moderniausių, atsarginių dalių arba tiesiog reikalingų papildymų dūla sandėliuose.

Kas užtikrins, kad „Javelin“ raketos nedūlės sandėliuose? Ką jos pakeis apkasų linijose, išskyrus vieną kitą iššautą itin brangią raketą, nutaikytą į kokį nors įtvirtintą separatistų tašką? Tankai fronto linijoje šaudo tik kartais, dažniausiai vyksta lengvųjų ginklų, minosvaidžių ir artilerijos dvikovos“, – svarsto V. Saldžiūnas.

Tačiau, pasak gynybos apžvalgininko, simboliškai Rubikonas yra peržengtas: suteikiama moderniausia ginkluotė – ir ne NATO valstybei, bet šaliai, kuri, švelniai tariant, ginklų priežiūros, saugojimo ir apskaitos srityse pastaruosius keliasdešimt metų nebuvo gerasis pavyzdys.

„O ką rusai? Kaip jie atsakys? Gal atsakys, o gal ir ne, nes praktika rodo, kad smagiai gavę į dantis („Vagnerio grupės“ atvejis Sirijoje), jie piktai sukanda tuos dantis ir kenčia. Tik jau nereikia kalbėti apie „asimetrinį rusų atsaką“, nes rusai ir taip aktyviai kaišioja amerikiečiams pagalius į ratus ir atvirai visaip kaip grasina. To pavyzdys – V. Putino metinė kalba“, – kalba V. Saldžiūnas.