Mantas Šimkūnas. Kalbos subtilybės: „Kas jums yra laisvė?“

Skamba nekaltai, bet klausimo gelmėse slypi kabliukas - sudaromas įspūdis, jog laisvė kiekvienam iš mūsų yra vis kažkas kita, kažkas, kas atsieta nuo tikrovės, nuo politikos ir apskritai nuo visko, kas *yra* nepriklausomai nuo mūsų norų, pomėgių ar užgaidų. Jau pačioje formuluotėje įspraustas galingas užtaisas, kuris mažiau nuovokų respondentą užprogramuoja tinkamam atsakymui: juk nepulsi aiškintis, kas laisvė yra iš esmės (kas turi tokiems dalykams laiko?) - gi klausia, kas ji yra *man*, tad kaipgi nebūsi originalus? Ir išties, ar pritrūks mums kada nors fantazijos atsakinėjant į panašius klausimus?

Argi ne paradoksalu, kad toks fundamentalus dalykas kaip laisvė tapo visiškai privatizuotas ir viešai deklaruojamas, bet vidujai paniekinamas? Taip, paniekinamas, nes kas gi šiuolaikiniam žmogui gali būti blogiau, nei universali diskusijų, moralės, religijos, meno ar kultūros arena, kuri „supančioja individą“ ir neva apriboja jo laisvę? Šiandienos žmogus, be abejo, pats to nesuprasdamas, siekia išsilaisvinti nuo laisvės - tai antikultūrinis judesys, bet ne kontrakultūrine prasme, o žmogaus prigimties požiūriu: paneigęs viską, kas jį daro žmogumi, jis mano išsikovojęs laisvę nuo savo engėjų, į kurių tarpą patenka net protas.

Sunku nematyti, jog panašiai pasielgta ne tik su laisve, bet ir su tiesa, teisingumu, gėriu, meile, draugyste ir kt. Dabartinėmis sąlygomis viskas, apie ką galima kalbėti, tėra gandai apie tikrovę, todėl net tokie dalykai kaip tiesa ar laisvė įgyja mitinį atspalvį ir yra ištremiami už priimtino diskurso ribų. Išdrįskite, jei turite drąsos, kokiam nors šmaikštuoliui pasakyti, jog tai, ką jis laiko laisve, su ja neturi nieko bendro. Arba dar stipriau: kaskart kam nors bandant nepatogų pokalbį neutralizuoti teiginiu „kiekvienas turim savo nuomonę“, meskite jam iššūkį ir paprieštaraukite iš esmės, apeliuodami į vieną tiesą, o ne žvairuojantį jų daugį, reikalaudami konsensuso ne primesdami savo valią, bet atgręždami pašnekovą į tikrovę. Tai tolygu sukritikuoti to žmogaus išvaizdą ar būdo savybes, nes tokią kritiką jis iškart priima asmeniškai, visiškai susitapatindamas su kritikos objektu. Taip gali nutikti tik tada, kai laisvė, tiesa ir kiti panašūs dalykai yra išlaisvinti nuo tikrovės ir pažeminti iki nuomonių sferos.

Kalba yra normatyvaus pobūdžio daiktas, todėl iš pažiūros nekaltai skambantis klausimas iš tiesų gali slėpti intenciją nukreipti pašnekovo mintis šalin nuo aptariamo dalyko, idant šis apie jį nebekalbėtų. Taip suformuojamas įprotis vapėti apie minėtus dalykus taip, tarsi jie nebūtų įleidę šaknų į tikrovę, tarsi jie patys fundamentalia prasme nebūtų ir mums tik sapnuotųsi. Toks nuomonių įvairovės pašlovinimas kalbant apie mums visiems svarbius dalykus kelia nerimą: jei laisvė yra vis kažkas kita man, tau ar tam kitam žmogui, tuomet kalbėjimas apie mūsų visų laisvę yra tolygus kalboms apie mūsų visų kolektyvinį sapną. Ar tik negyvename jame?