Timo Lochocki. Vokietijos kairiųjų politinė savižudybė per tapatybės politiką

foreignpolicy.com

Vokietijos Socialdemokratai nusprendė leistis į koalicijos derybas su Angela Merkel. Toks sprendimas demaskavo didžiausią Vokietijos socialdemokratų silpnybę.

Sekmadienį, Vokietijos Socialdemokratų Partijos (SPD) delegatai įvykdė lemtingą posūkį, nubalsuodami už sprendimą pradėti oficialias derybas su Angelos Merkel konservatorių (CDU/CSU) bloku dėl vyriausybės suformavimo. Kol kas sprendimas nėra galutinis – SPD nariai dar turės patvirtinti galutines koalicijos sutarties nuostatas referendume, kuris, tikėtina, bus surengtas Vasario antroje pusėje. Bet jeigu jie sutiks suformuoti naują didžiąją koaliciją – kuri, stulbinamai, būtų trečioji koalicija šalyje tarp didžiųjų partijų nuo 2005 m. - tai gali reikšti, jog SPD neišvengiamai taps mažiau populiari jėga nei kraštutinė dešinioji partija Alternatyva Vokietijai (AfD). Jau dabar, pagal apklausas, SPD yra istorinėje 20 proc. populiarumo žemumoje. Pagal tendencijas partijos populiarumas toliau judės neigiama linkme.

Matthew Karnitschnigas iš „Politico Europe“ nubrėžė labai tinkamą analogiją su situacija JAV politikoje: nauja didžioji koalicija būtų savotiška Vokietijos Hillary Clinton – populiariosios (mainstream) partijos taptų izoliuotos, jos turėtų daug galios, bet tuo pat metu būtų neišvengiamai trapios. Jau šiandien Vokietijos elitas susiduria su panašia kritika – visų pirma, kad jis yra izoliuotas nuo kritikos ir praradęs ryšį su rinkėjų rūpesčiais. Tačiau jau dabar aišku, kad socialdemokratai, susiedami save su konservatoriais, nukentėtų žymiai stipriau, negu pastarieji nuo atitinkamo susisiejimo su SPD. Taip yra būtent dėl pastaruoju metu Vokietijos politikoje akcentuojamų imigracijos ir identiteto problemų, kurios yra struktūriškai nepalankios Vokietijos kairei. 

SPD politinės viltys visuomet buvo susijusios su dviejų sąlygų išpildymu ir koalicija su Merkel apsunkina abiejų jų išpildymą. Pirma, SPD privalo įtikinti savo rinkėją, jog ji yra alternatyva konservatoriams. Savaime aišku, kodėl koalicija su Merkel trukdo šiam tikslui. Tačiau be to SPD privalo akcentuoti ir įtikinti rinkėją savo ekonomine programa, kuri remiasi socialiniu teisingumu ir gerove.

Pastaroji sąlyga iš dalies nebuvo įvykdyta, nes Vokietijoje tęsiasi jau dešimt metų trunkantis ekonominis bumas, su atitinkamomis mokesčių įplaukomis. Dėl to SPD negali gauti papildomų rinkiminių bonusų už vykdomą viešojo sektoriaus investicijų skatinimą, kadangi visi konkurentai sutinka, jog turėtų būti išleista bent dalis vyriausybės perviršio. Merkel sprendimas neuždaryti sienų 2015-ųjų rudenį taip pat apsunkino SPD padėtį. Kaip koalicijos partnerė, centro kairioji SPD buvo įpareigota palaikyti tokį sprendimą. Tai SPD ir padarė, nepaisant to, kad toks sprendimas išryškino pagrindinę partijos silpnąją vietą.

Tuometinis sprendimas dėl pabėgėlių supriešino ne tik konservatorių rinkėjus, sudarančius Merkel populiarumo bazę, bet taip pat ir darbininkų sluoksnį, kurio reikšminga dalis yra SPD rinkėjai. Tačiau susidariusiame politiniame klimate, kuriame dominavo tapatybės politika, konservatoriai turėjo du struktūrinius pranašumus. Pirma, jų parama tradicinėms vertybėms ir atitinkamiems įstatymams kultūriniais klausimais (teisė ir tvarka, ribojama imigracija) vidutinių vokiečių tarpe turėjo žymiai didesnį populiarumą negu kitų partijų politika tais pačiais klausimais (išskyrus kraštutinės dešinės AfD). Antra, nors CDU/CSU blokas paskutiniais metais prarado daugiau balsų negu socialdemokratai, lyginant su prieš tai buvusiais rinkimais (CDU/CSU 2017 m. prarado ketvirtadalį parlamento vietų), tačiau bendras konservatorių palaikymas 2017 m. žymiai didesnis negu socdemų. 

Tuo tarpu SPD jau 2015 m., kai prasidėjo pabėgėlių problema, pagal apklausas atrodė žymiai prasčiau nei CDU/CSU. Būtent su imigracija susiję klausimai atvėrė gilią skirtį SPD rėmėjų stovykloje, kuri beveik tolygiai yra pasidalinusi į darbininkus ir kairiuosius progresyvistus. Šios dvi grupės atitinkamai palaiko skirtingas – konservatyvias ir liberalias – pozicijas tapatybės politikos klausimais. Neįmanoma, jog partija išlaikytų ištikimybę vienai rinkėjų grupei, nerizikuodama prarasti kitos grupės rinkėjų lojalumą. Juo labiau, kad abiejų grupių atvejais SPD susiduria su politiniais konkurentais, kuriems gali nutekėti reikšminga dalis rinkėjų. Progresyvūs kairieji gali rinktis balsuoti už Žaliuosius arba kraštutinę kairiąją partiją „Die Linke“. Tuo tarpu darbo klasė gali rinktis balsuoti už Merkel konservatorius (kurios ekonominė politika pastaraisiais metai tapo labai panaši į SPD) arba net AfD, kuri pagrinde ir taikosi į darbo klasę. 

Deramas sprendimas šiai SPD dilemai išspręsti būtų surasti būdą, kaip sumažinti tapatybės politikos reikšmę ir vietoj to koncentruotis ties ekonominėmis bei gerovės valstybės reformomis. Būtent šie klausimai ir buvo patys reikšmingiausia politinėje arenoje paskutinius du kartus, kai socialdemokratai valdė Vokietiją: 1974 – 1982, pirmosios pokario recesijos ir naftos krizės metu, valdant Helmuto Schmidto vyriausybei; bei ankstyvaisiais 2000-iais, kai Vokietija buvo laikoma Europos „valstybe – ligone“, valdoma Gerhardo Schroderio, kuris mėgino įgyvendinti labai prieštaringas gerovės valstybės reformas Vokietijoje. 

Vis dėlto, dabartinė Vokietijos ekonomikos sėkmė apsunkina šios strategijos pritaikymą. Tai galbūt paaiškina, kodėl po pastarųjų rinkimų buvęs SPD lyderis Sigmaras Gabrielis žurnale Der Spiegel paskelbė straipsnį, kuriame atvirai sukritikavo partijos tapatybės politikos dilemą, vietoj to, kad nutylėtų ją. Jis rekomendavo partijai labiau koncentruotis ties konservatyvių rinkėjų kultūrinėmis problemomis, akcentuojant „Vokiškos tapatybės“ svarbą ir „tėvynės“ idėją, kai kalbama apie imigracija ir Europos Sąjungą. Gabrielis teigė, jog SPD būtina užtikrinti vadinamųjų „lokalinių“ rinkėjų, kuriems rūpi vietinės tradicijos ir ekonominė struktūra, palaikymą, vietoj to, kad būtų telkiamasi ties „mobiliaisiais“ rinkėjais, kurių gyvenamoji ir darbo vieta nuolat kinta, kurie yra atvirai multikultūriški ir palaiko gilesnę eurointegraciją. 

Gabrieliui pavyko išžiebti gyvą diskusiją. Reikšmingi SPD federalinio lygmens politikai, kurie sieja save su „mobiliaisiais“ rinkėjais oponavo jo patarimui koncentruotis ties „lokaliais“ rinkėjais. Vis dėlto, neaišku, ar regioninio lygmens politikai ir jų rinkėjai laikosi tokio pat požiūrio. Bet kokiu atveju, arši reakcija į Gabrielio straipsnį labiausiai pasitarnavo identifikuojant partijos skirčių problemą, o ne išsprendžiant ją.

Bet žiūrint į šį atvejį plačiau, turėtų nestebinti, kad ši skirtis vėl tapo reikšminga prasidėjus deryboms dėl imigracijos politikos būsimoje didžiojoje koalicijoje: dauguma SPD merų bei politikų, turinčių pareigas vyriausybėje, sutiko su apribojimais, taikomais šeimų sujungimo atvejais prieglobsčio prašytojams, kurių reikalavo CDU/CSU. Taigi, didžiosios koalicijos sutarties juodraštis ir buvo parašytas šiuo pagrindu. Tačiau sekmadienio konferencijoje partijos funkcionieriai paprašė atviresnės pabėgėlių politikos ir aistringai reikalavo derėtis su konservatoriais. 

Analogiškas konfliktas dėl „lokalinių“ ir „mobiliųjų“ rinkėjų yra labai būdingas ir kitoms Vokietijos centro – kairės partijoms. Sahra Wagenknecht, radikaliosios „Die Linke“ lyderė, pasiūlė imigracijos politiką, kuri būtų labai artima kraštutinių dešiniųjų nacionalistų nuotaikoms. Jos partiečių reakcija į tai buvo ant tiek arši, jog jai netgi kilo idėją kurti naują kairiųjų populistų judėjimą, įkvėptą kairiojo prancūzų radikalo Jean-Luc Mélenchono judėjimo „La France Insoumise“. Tuo Vokietijos Žaliųjų tarpe, konservatyvusis Roberto Habecko sparnas mėgina išstumti partijos lyderių pozicijas užimančius kairiuosius.

Šios nesutaikomos skirtys tapatybės politikos klausimais Vokietijos centro kairės partijose veda jų kultūrinę politiką į aklavietę, kurioje nieko išlošti negali nei SPD, nei kitos centro kairės partijos. Ir apklausų skaičiai tą tik patvirtina. Vienintelis įmanomas būdas SPD susigrąžinti prarastus rinkėjus yra pristatyti savo partiją kaip alternatyvą konservatoriams ekonominiu ir gerovės valstybės aspektais.

Galimybė tai padaryti atsiras tuomet, kai besitęsiantis Vokietijos ekonominis augimas patirs recesiją. Tačiau kad išnaudoti šią galimybę SPD dar iki tol privalės atgauti savo, kaip patikimos ir reikšmingos CDU/CSU oponentės, įvaizdį. Jungdamasi į didžiąją koaliciją su CDU/CSU, kai Vokietijos ekonomika auga tokiu dideliu greičiu, SPD daro būtent tai, ko neturėtų daryti. Dėl to jeigu SPD nariai nuspręs jungtis į koaliciją, tai gali būti artimiausioje ateityje paskutinis kartas, kai SPD yra pakankamai stipri, kad būtų Vokietijos vyriausybės dalimi, jau nekalbant apie buvimą jos lydere.

versta iš foreignpolicy.com