Saulius Jurkevičius. Švietimo sistema kelia grėsmę valstybei

Respublika.lt nuotrauka

Dabartinę švietimo sistemą būtina keisti ir siekti aukštesnės kokybės, nes priešingu atveju po kelerių metų nebeturėsime kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų gerai valdyti valstybę ir dirbti įvairiose institucijose. Tai akcentuoja Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.

- Jau paskelbti visų valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Kaip juos vertinate? Ar nestebina, kad, pavyzdžiui, lietuvių kalbos egzamino neišlaikė daugiau nei 10 proc. abiturientų?

- Turbūt visi suprantame, kad keistai atrodo, kai žmonės, mokęsi 12 metų, neišlaiko egzamino. Tačiau dėl lietuvių kalbos egzamino - kita kalba. O dėl kitų egzaminų, kurių irgi nemažai abiturientų neišlaikė... Tai rodo prastą mokymo lygį. Dabar iš esmės yra visuotinis vidurinis mokymas. Akivaizdu, kad didžioji dauguma negali mokytis prideramu lygmeniu, nes viduriniam mokymui nėra deramai pasiruošę.

- Kas dėl to kaltas? Ar tik dalies moksleivių nenoras mokytis?

- Vienos priežasties nėra. Pati sistema iš esmės yra nereikli, nekelia didelių reikalavimų. Geriausia būtų, jei dalis moksleivių anksčiau išeitų mokytis į profesines mokyklas. Tada nauda būtų visiems - ir jiems patiems, ir valstybei, ir pačioms mokykloms. Deja, sistema yra labai išklibinta, ji nėra aiškiai fokusuota, palikta savieigai, dėl to taip ir yra.

- Švietimo politiką formuojantys veikėjai nežino, ko nori išmokyti vaikus?

- Galima ir taip pasakyti. Jie veikiausiai nelabai ir domisi tuo, kas vyksta. Turbūt yra įdomesnių temų nei švietimas, o švietimas yra pašaly, niekas juo kaip sistema nesirūpina. Kaip minėjau, viskas palikta savieigai.

- Bent jau rodoma, kad kažkas daroma. Štai bus ilginami mokslo metai...

- Bet tai nieko nepakeis. Ilgesni mokslo metai tik sudarys sąlygas žmonėms šiek tiek ilgiau pabūti mokykloje ir neatrodysime apgailėtinai, palyginti su kitomis šalimis, nes trys mėnesiai nesimokymo ir trys mėnesiai nedarbo mokytojams iš šalies išties keistai atrodo. Kokybės tai nepakeis, tiesiog formuojamas teisingesnis požiūris į darbą. Be to, lygiuojamės į kitas šalis, nes, pavyzdžiui, lenkai mokosi iki liepos 1 dienos.

- Ką reikia keisti, kad mokymo ir mokymosi lygis būtų aukštesnis?

- Pirmiausia reikėtų kelti reikalavimus, reikalauti iš visų grandžių, kad būtų siekiama aukštesnio tiek mokymo, tiek mokymosi lygio. O kaip to pasieksi, kai nėra reikalavimų? Mažiausiai, ką reikia padaryti, - gerokai pakelti stojamuosius balus į aukštąsias mokyklas, kad atsirastų suinteresuotumas siekti geresnių rezultatų. Manau, kad stojamojo dalyko galima reikalauti surinkti 85 balus, kitų - ne mažiau kaip 70. O ir mokyklinių egzaminų užduotis reikėtų rimčiau parengti, nes dabar jos akivaizdžiai per lengvos, išskyrus lietuvių kalbos. Jei mūsų brandos egzaminų užduotis palygintume su kitų šalių užduotimis, tai mums būtų gėda ir tektų raudonuoti, kokio žemo lygio jos yra. Ne toje lygoje žaidžiame. Jei palygintume su futbolu ar krepšiniu, tai mes - trečioje lygoje. Lygiai taip pat būtų, jei kokie nors Vilniaus „Sakalai“ bandytų sužaisti su Los Angeles „Lakers“ - toks akivaizdus skirtumas. Atsiliekame stipriai, o tai neveda prie gero ir kelia grėsmę valstybei.

Tai yra kenkimas valstybei. Šiaip jau sistema turėtų reikalauti pasitempti gerąja prasme. Aišku, nekalbu apie genialius proveržius, tačiau reikalavimai turėtų būti gerokai didesni. Tačiau pasitempti niekas nenori, jau ir taip visi kalba, kad sunku mokytis.

- Bet prieš du dešimtmečius privalomi būdavo 6-7 brandos egzaminai, ir niekas nedejuodavo.

- O dabar brandos atestatas išduodamas už vos du egzaminus. Ir tai yra didžiulė problema. Sistema tapo nereikli, atsainiai žiūrinti į visą procesą, o tai veda į rimtas problemas, kurios bus matomos ne tik ateityje, bet yra matomos jau ir dabar.

Jis turėtų laikyti kompleksą privalomų egzaminų, kokius 5. O jei nenori jų laikyti, yra įvairių kitų pasiūlų - profesinis ugdymas, kitos mokyklos. Juk mums trūksta specialistų.

- Tada aukštosios mokyklos susidurtų su problemomis, nes trūktų studentų ir nebebūtų galima pasipinigauti.

- O kam mums tiek universitetų? Jie tik gamina nereikalingus, prasto lygio specialistus. Geriau, kad tiek tų universitetų nedirbtų. Kokia problema? Tiesiog daug žmonių galėtų išeiti į užtarnautą poilsį. Reikia apsispręsti, ką mes norime išlaikyti - sistemą ar lygį. Jei būtų pakeltas stojamasis balas, tiesiog daugelis universitetų automatiškai turėtų užsidaryti. Žmonėms reikėtų išsiskirstyti. Vieni išeitų į pensiją, kiti pasiieškotų darbo kitose švietimo įstaigose. Ir viskas. Problema labai paprastai išsispręstų ir jokių pertvarkų, reformų, universitetų jungimų nereikėtų. Balo pakėlimas duotų tokį nerealų rezultatą ir automatiškai priverstų užsidaryti dalį švietimo įstaigų. Juk jos negalėtų dirbti be studentų.

Tačiau tai yra politinės valios klausimas, o politinė valia... Kaip aš vadinu, mes pasirinkome vegetavimo, reanimacinį kelią, sistemą laikome vegetacinę apsimesdami, kad vykdome procesus, neva kažkas kažką moko, kažkas kažką daro. Nikolajaus Gogolio „Mirusių sielų“ pagrindinis veikėjas Čičikovas supirkinėjo mirusius valstiečius. Mes panašiu keliu einame, tik tiek, kad ta problematika iš karto akivaizdžiai nesimato, tas lygis leidžiasi po truputį. Juk kai žmogus po truputį priauga svorio, jei tu jį matai kiekvieną dieną, tu to nepastebi, tačiau pastebi, jei pamatai jį po ilgesnio laiko. Lygiai taip pat yra, kai žmogus ima prarasti intelektinius sugebėjimus, nors aš kalbu plačiąja prasme ir turiu mintyje šalį. Dabar to akivaizdžiai nesimato, tačiau žinome, kas bus po kokių 10 metų.

Kad užtikrintume aukštos kokybės valstybės valdymą, visų struktūrų tinkamą funkcionavimą, reikalinga kvalifikacija. O ta kvalifikacija neatsiranda iš niekur. Ji atsiranda iš rimto aukštųjų mokyklų darbo ir visos švietimo grandies darbo, pradedant pradine mokykla. Visa grandinė turi būti aukštos kokybės, bet mes tos kokybės neužtikriname.

- Vilniaus licėjus - viena geriausių, o gal net ir geriausia iš šalies mokyklų, nes ir atsirenka geriausius. Ar joje šiemet buvo neišlaikiusių brandos egzaminų?

- Vienas mokinys neišlaikė lietuvių kalbos egzamino, o iš visų kitų gavo šimtukus. Paskui per pakartotinę sesiją iš lietuvių kalbos gavo dešimtuką. Pakartotinėje sesijoje tu jau patenki į mokyklinį egzaminą, kur yra dešimtbalė sistema.

- Ir tai abiturientui užkirto kelią į universitetą?

- Užkirto. Na taip, jis galės stoti, bet už mokslą reikės mokėti. Keistenybės. Kaip gali tas pats moksleivis puikiai išlaikyti visus egzaminus, o vieno iš viso neišlaikyti? O per perlaikymą jį išlaikyti puikiai? Tačiau nėra kam spręsti visų šitų dalykų. Sistema palikta savieigai.

- O kaip minėtam moksleiviui lietuvių kalba sekėsi iki egzamino per pamokas?

- Turėjo devynetą. Ir neišlaikė egzamino. Absurdas. Juk mūsų mokykla ne tokia, kuri gerus pažymius rašo už ačiū. Per egzaminą paprastai mokinys gauna panašų įvertinimą, kaip prieš tai per pamokas. Tačiau, kaip minėjau, dėl lietuvių kalbos egzamino yra atskira problema, nes neišeina adekvačiai įvertinti mokinių žinių, o kiti egzaminai gana objektyviai patikrina moksleivių žinias. Lietuvių kalbos egzaminas yra labai netikslus, sunkiai prognozuojamas. Tai lemia ir labai abejotinas temų formulavimas, ir procedūriniai egzamino vykdymai, ir pačios programos, į kurias, pavyzdžiui, prikišta literatūros ne pagal moksleivių amžių. Ir tai tęsiasi metai iš metų. Jei kam nors tai rūpėtų, turėtų mąstyti, ką padaryti, kad taip nebūtų. O sprendimo būdų yra įvairių. Štai Lenkijoje gimtosios kalbos egzaminas irgi yra, tačiau kitoks. Be to, jis neatlieka tokio lemiamo vaidmens stojimo kontekste. Sprendimo būdų yra įvairių, tačiau mūsų krašte tai niekam nerūpi.

Dar viena problema yra vadinamieji krepšeliai. Mokyklose jie gal ir pasiteisino: kiek tu turi mokinių, toks ir yra tavo biudžetas. O aukštosiose mokyklose jis nepasiteisino, nes jos pradėjo vaikytis studentus: kuo daugiau jų turėsi, tuo didesnis finansavimas nepriklausomai nuo to, ką jie daro, kaip mokosi. Jei tu blogą studentą pašalini, netenki krepšelio, todėl laikai visus. Mokyklose yra kita problema. Tos mokyklos, kurios surenka mokinių, krepšeliai yra pasiteisinantis faktas. O tos, kurios nesurenka, todėl ir kalba apie perėjimą nuo mokinių krepšelių prie klasės krepšelių. Nors, paprastai kalbant, daugelį tokių mokyklų reikėtų uždaryti. Sistema funkcionuoja neoptimaliai, neracionaliai. Savaime suprantama, kad reikia ieškoti būdų ją pakeisti.

- Dabartinės Vyriausybės planuose - bakalauro studijų trumpinimas iki trejų metų. Ar tai dar labiau nepakenks studijų kokybei? Ar įmanoma per trejus metus išdėstyti tiek, kiek dabar per ketverius?

- Čia yra techninis dalykas, lygiai toks pat, kaip mokslo metų pailginimas. Juk ar mes mokslo metus sutrumpinsime, ar pailginsime, nieko tuo nepasieksime. Mes pasiekėme tokią stadiją, kai kad ir ką bedarai, niekas nesikeičia. Tokie pakeitimai tėra žaidimas, nieko nekeičiantys. Nei kokybės, nei lygio nepakelsime. Gali studijuoti 5, o gali 3 metus, bet skirtumo jokio nebus, jei sistema liks tokia, kokia yra.