Mykolas Krupavičius. Socialinio išlaisvinimo moralinės sąlygos (I)

1945 m. Prancūzijos „Socialinė savaitė” Tulūzoj, kaip paprastai, pagrindinai krikščioniškoj šviesoj išnagrinėjo visai žmonijai labai aktu...

1945 m. Prancūzijos „Socialinė savaitė” Tulūzoj, kaip paprastai, pagrindinai krikščioniškoj šviesoj išnagrinėjo visai žmonijai labai aktualią problemą: socialinis perreformavimas ir asmens išlaisvinimas. Visų skaitytų toj „savaitėj” kalbamu klausimu paskaitų tikslią sintezę davė Paryžiaus universiteto teisių fakulteto prof. Andre Rousast. Jo paskaitos paduodame beveik ištisą vertimą, nes iš jos pirmiausia matysime, kaip visi tie aktualūs klausimai katalikų yra sprendžiami, antra, kokia yra krikščioniškoji socialinių reformų linkmė ir, pagaliau, trečia, paskaitoj paliesti klausimai pateikia redakcijai planą, kuriuo ji pasistengs parengti tais klausimais išsamesnių studijų.

I

Pagrindinis mano uždavinys — mėginti iškelti esmines mintis, kurios buvo šios „savaitės” studijų vaisius.

Nagrinėjome įvairias ir sudėtingas problemas. Stengėmės prie jų eiti realiai, nepriklausydami nuo apriorinių nusistatymų, o viską grįsti tiksliu faktų pažinimu ir galimybių kryptimi.

Ekonominė konjunktūra

Pirmiausia reikėjo precizuoti svarstomųjų problemų duomenis, t.y. susidaryti vidaus ir tarptautinės ekonominės konjunktūros vaizdą. Jis yra gana niūrus. Europa karo ir jo išdavų apgriauta, jos pinigų vertė kritusi, gamybinis pajėgumas sumažėjęs. Panašios situacijos akivaizdoj ūkis stato griežtus reikalavimus: dirbti daugiau, vartoti mažiau. Dirbti daugiau reiškia mesti bet kurią mintį padidinti darbininkų laisvalaikį, o vartoti mažiau — tai atsisakyti nuo jų gyvenimo lygio pakėlimo. Tai kieti reikalavimai, išskirią bet kuriuos socialinius samprotavimus ir atmetą bet kurią viltį išvaduoti darbininką. Tai receptai, dėl kurių mums tenka paabejoti, ar jie slepia savy tikro ūkinio atsigavimo laidą, jei jie būtų brutaliai pritaikomi, nes yra beprotybė norėti padaryti ekonomijas, nekreipiant dėmesio į socialinį aspektą. Jei norima, kad darbininkas dirbtų, tai negalima jo traktuoti kaip darbinio gyvulio, nes jis — protinga būtybė, kuriai turi būti suprantamas jo pastangų būtinumas. Jei norima, kad darbininkas sutiktų pratęsti ir taip jau ilgus pergyventus nepriteklių metus, tai reikia padaryti jo vargą pakeliamą, jį progresyviai švelninant. Antra vertus, visa tai liečia darbininko likimo materialinio pagerinimo klausimus. Mes norime, kad ne tik jo stalas turėtų geresnių patiekalų, bet ir kad darbininkas išsivaduotų iš pasyvaus pavaldinio padėties ir pakiltų į protingo bendradarbio aukštį. Šia kryptimi gali būti imamasi reformų net ūkinių trūkumų metu. Dar daugiau pasakytina: šia prasme reformos, jei jos gerai apgalvotos, gali būti raktas, kuris įgalintų surasti išeitį iš visų vargų, nes jos suinteresuotų visus darbininkus. Tuo būdu ekonominės konjunktūros analizė neturi mūsų įvaryti į pesimizmą, o tik padrąsinti. Ji tiktai pasilieka įspėjimu, kad ne viskas galima ir prie reformų tenka eiti su reikiamu apdairumu.

Kokios reformos privalo būti? Mes stengiamės metodingai sugretinti socialinės moralės duomenis su dabartiniais faktais.

Nuosavybės ir įmonės konfliktas

Pirmoji iškylanti problema yra nuosavybės teisės ir įmonės konfliktas. Tai neišvengiamas konfliktas: nuosavybės teisė yra nepaprastai padidėjusi nuo jos kilmės laikų. Ji buvo praplėsta nuo vartojimo gėrybių, dėl kurių negali būti jokio ginčo, iki gamybos priemonių. Ji palaipsniui prarado bet kokį ryšį su darbu, kurio rezultatas ji buvo. Devynioliktajame amžiuje susidarė kapitalistinė nuosavybė, kuri iškėlė tą anomaliją, jog galutinai nebežinoma, kur yra savininkai. Teisininkai prilygino nekūniškas gėrybes prie natūralinių daiktų ir laiko nuosavybės objektais pramonines versloves. Lygiagreta su šita evoliucija verslovė pergyveno ir kitokią raidą. Iš pradžių ji buvo patriarchalinė šeimos institucija, paskui tapo savos rūšies absoliutine monarchija, o šiandie ji pereina į naują konstitucinės monarchijos tarpsnį: užuot ją traktavus grynu įmonės šefo daiktu, imama pripažinti, kad ji iš esmės yra darbo bendruomenė, kurios tik šefas, o ne absoliutus viešpats yra verslovininkas. Kaip suderinti šitą naują verslovės pobūdį su nuosavybės teise to, kurs ją sukūrė ir į ją investavo kapitalų? Tai keblus klausimas, reikalaująs atliktinų reformų.

Mums atrodo, kad jis gali būti išspręstas tik nuosavybės teisės aprėžimu. Įmonės šefas yra savininkas jai pavestų kapitalų, bet jis nėra pačios įmonės savininkas, nes pastaroji nėra nuosavybės objektas. Jis nėra savininkas, o tik šefas, t.y. pirmasis šitoj darbo bendruomenėj, kuriai jis vadovauja.

Pelno problema

Vieno žodžio pakeitimas kitu — tai reikalingas dalykas! Jis reikalauja pelno problemos išsprendimo. Pelnas yra darbo vaisius, talkininkaujant kapitalui, pavestam jo dispozicijai. Pelnas iš esmės privalo būti priskiriamas dirbantiesiems. Įmonės šefas turi teisės į jį, kaip jos šefas, o ne kaip kapitalistas. Kaip kapitalistas, jis turi teisės gauti atlyginimą už patarnavimą, kokį jis įmonei padarė, parūpindamas darbo priemonių. Be to, reikia atsižiūrėti ir rizikos, kurios jis ėmėsi, pavesdamas įmonei savo kapitalą. Bet tai ir viskas. Nėra reikalo, kad įsiamžintų režimas, kurs užtikrina pinigo pirmenybę prieš žmogaus darbą. Tai režimas, kuris, be kitko, leidžia kapitalui iškreipti ūkinį verslovių tikslą ir tematyti jose finansines operacijas, vedančias į didžiulių trestų sukūrimą. Mes norime darbą išvaduoti iš tos pinigo vergijos, norime žmogaus asmenį išvaduoti iš kapitalistinio materializmo priespaudos.

Kaip tai pasiekti? Išnagrinėta šie klausimai: darbininkų dalyvavimas pelne, įmonės vadovybėje ir, pagaliau, bendrovėms juridinių normų išleidimas, ir prieita prie šių išvadų:

Dalyvavimas pelne

Dirbančiųjų dalyvavimas įmonių pelne yra tiesioginė minėtų principų išdava. Ją jau seniai mums rekomendavo šv. Tėvas Leonas XIII ir Pijus XI, patardami įdėti į darbo sutartį elementų, paimtų iš bendrovės sutarties.

Tai nėra lengva realizuoti, nes darbininkui negalima uždėti už įmonės nuostolius atsakomybės, kurią neša jos šefas. Tad čia nebūtų tikros bendrovės, o tik savo rūšies sutartys. Be to, reiktų atsižvelgti ir į labai įvairią įmonių prigimtį. Todėl siūloma įvairių sprendimų, kuriuos tenka rinktis pagal kiekvieną atsitikimą atskirai. Šitoj srity nenorime nustatyti griežtos ir uniforminės įstatymleidybos, nes norime, kad mūsų principai būtų priderinti kiek galint lanksčiau prie ekonominio gyvenimo reikalavimų. Esminis dalykas yra tas, kad kiekvienu atveju šita permaina įgautų sutarties pobūdį ir nebūtų darbininkų akyse, kaip paprasta dosnumo dovana, kuri neturėtų tos pat vertės jų žmogiško didingumo pakėlime. Be to, numatyti būdai turi būti papildyti formomis, kurios leistų pelno gavėjams pasinaudoti ir įmonių antverte, kai ši tuojau nepaskirstoma. Antvertės bent dalis vėliau turi tekti tiems, kurie dalyvavo jos sukūrime savo darbu.

Bendras valdymas

Dalyvavimas įmonės pelne logiškai iškelia ir dalyvavimą jos valdyme. Tačiau šiuo atžvilgiu dirva dar naujesnė, ir tik daliniai projektai tėra realizuoti. Iš jų pats svarbiausias — tai įmonių komitetai. Tokių komitetų jau esama kai kuriuose kraštuose. Bet šitų komitetų vaidmuo dažniausiai tesireiškia informacijos ir kontrolės srity; valdyme šie komitetai tegali užsiimti pridėtiniais įmonių darbais. įstatymai apie darbo akcijas galėtų būti priemone realizuoti tikrą bendrą valdymą. Tad reikia drąsiai numatyti įmonių struktūrinę reformą, bent mažiausia tų, kurios nustojo šeiminio pobūdžio ir tapo kapitalistinėmis įmonėmis. Reikia, kad kapitalas nebebūtų absoliutus šeimininkas, įtraukiant darbo veiksnį į valdymą tolygiai, kaip tai yra gamybos procese. Šitoji reforma neprivalo pažeisti įmonės šefo autoriteto, kurs turi pasireikšti su tolygiu tvirtumu, kaip ir praeity. Bet reikia, kad vadovybės ekipa, nuo kurios priklauso šito šefo parinkimas, apimtų tiek kapitalo, tiek darbo atstovus, paliekant reikiamą vietą ir steigėjams, nes jie buvo įmonės iniciatoriai. Tai trejybinė formulė, kuri, padedant auklėjimo pastangoms ir tarpusavio susipratimui, turi garantuoti reikiamą pusiausvyrą.

Bendrovių reforma

Akcinių bendrovių reforma — tai bus šito principo realizavimo išdava. Tai reikalinga reforma, nes įstatymleidyba, paskelbta devynioliktojo amžiaus vidury gimstančioms bendrovėms, nebetinka dabartinėms socialinio gyvenimo permainoms. Reforma sunki, nes nėra lengva rasti teisinę formulę kapitalo ir darbo bendradarbiavimui. Tuo būdu ta reforma turi būti pravesta apdairiai, turint galvoj bendrovių objekto sudėtingumą. Reikės lankstaus teksto, pritaikyto įvairiems bendrovių tipams viešosios administracijos taisyklėmis. Bet jau dabar galima nurodyti, kokios turi būti šitos reformos didžiosios linijos. Iš esmės ji remiasi mintimi, kurią nurodžiau, — tai trejybinės bazės administracijos taryba. Darbininkai joje turės savo atstovus, skiriamus įmonės tarybos, kurios rinkikai yra jie patys. Šitoji administracijos taryba pasiduos priežiūros komisijos kontrolei. Reforma turės būti pasiūlyta pirmiausia grynai pasirinktiniu (fakultatyviniu) titulu, kad praktiškai būtų galima ištirti, kokių patobulinimų jai galima duoti. Ją turi lydėti tarpusavio bendradarbiavimo dvasia, būtina jos pasisekimui.

Nacionalizacijos

Taip būtų realizuoti pertvarkymai, kurie garantuotų darbininko išlaisvinimą iš kapitalizmo. Ar tų reformų užtektų? Daugelis darbininkų į jas žiūri, kaip į nepakankamas, ir nori pašalinti patį kapitalizmą, arba daugiau bei mažiau jį pertvarkyti, įstatant jį į krašto tarnybą nacionalizacijų būdu. Štai čia yra trečioji serija problemų, kurios iškyla, ir jų išsprendimo turime ieškoti.

a) Bendrasis nacionalizacijų klausimas yra dienos klausimas. Vieni į jį žiūri iš politinio aspekto; kiti, kilniau inspiruoti, samprotauja, kad jį iškėlė reikalas garantuoti discipliną įmonių, gyvybinių visai tautai. Kai kas jau yra įgyvendinta įvairių formų pavidalu — pradedant mišriųjų bendrovių sudarymu, baigiant visiškai suvalstybintomis įmonėmis. Atrodo, geriausias išsprendimas yra mišrinė įmonė, pritraukiant į bendrojo intereso įmonės vadovavimą kapitalistus, ją įsteigusius, valstybę — bendrosios gerovės saugotoją, personalo ir net vartotojų atstovus.

Nacionalizuoti siūloma pagrindines pramonės įmones. Labai yra svarbu tai atlikti su reikiamu apdairumu, kad būtų palikta plati sritis ir privatinei iniciatyvai. Galiausiai nacionalizacija tėra techninė priemonė garantuoti esminės pramonės geresnį pritaikymą tautos reikalams. Ji neturi tapti ideologiniu mitu. Reikia prisiminti, kad valstybinio kapitalizmo sukūrimas gali būti pavojingas ir neigiamai paveiktų darbininkų išlaisvinimo pastangas.

Pagaliau, nacionalizacijos tepriimtinos, kai už imamus turtus teisingai atlyginama. Norint būti jų atžvilgiu teisingam, reikia prisiminti riziką, kurią jie prisėmė ir dažnai daugelį metų jos naštą nešė: būtų neteisinga juos traktuoti, kaip paprastus obligacininkus (paskolos lakštų turėtojus).

b) Kredito nacionalizacija. — Kredito nacionalizacijos klausimas atsistoja į ypatingą padėtį. Kreditas vis labiau identifikuojasi su pinigais, ir kiekvienas pripažįsta, kad tik valstybė turi teisę leisti pinigus. Tad jo nacionalizacija jau iš pradžių atsistoja principinėj plotmėj. Jos nemažiau reikalauja patys faktai mūsų pokarinėse sąlygose, kur valstybė yra slegiama deficito naštos ir kada iškyla griežtos disciplinos reikalas, norint atstatyti krašto ūkį. „Piniginis” ir „finansinis” veiksniai privalo būti glaudžiai subordinuoti „ūkiniam” veiksniui. Tad aišku, kad šiomis sąlygomis yra būtinybė sudaryti kredito vadovavimo centrinį organą.

Kuo būdu pasireikš šito organo veikimas? Sprendimai duodasi sunkiai precizuojami, nes kredito operacijos yra įvairios, bankinė technika subtili, ir kiekvienos operacijos įvertinimą geriau gali atlikti laisvi, o ne valstybės organai. Tad atrodo, kad, išskyrus valstybės banką, koks buvo Lietuvos Bankas, kurio piniginė funkcija pateisina gana griežtą priklausomybę nuo valstybės, kiti bankai privalo išlaikyti tam tikrą autonomiją. Reiktų pasirinkti tarp visiško jų absorbavimo ir kontrolės, kuri gal būtų nepakankama, tarpinį režimą, būtent, mišrinę įmonę, kur valstybė skirtų dalį administratorių, bet jie pasilaikytų privatinio pobūdžio vadovybės autonomiją.

Žemės ūkio išlaisvinimas

Tai tokios yra struktūrinės reformos, kurias iškelia darbininko išlaisvinimas. Bet iki šiol tekalbėjome apie pramonės darbininką ar tarnautoją, o mes žinome, kad lygiagrečių problemų, truputį skirtingomis sąlygomis, kyla ir dėl kaimų darbininkų. Šiuo tarpu tas klausimas detaliau negalėjo būti paliestas. Reikia išspręsti visus materialinio pobūdžio klausimus, kurie žemdirbių gyvenimą padaro per sunkų, darbo priemones, gyvenamas patalpas, pardavimo kainas mažai apsimokančias. Reikia išspręsti socialinius ir moralinius klausimus, kurie sukuria ūkininkų tarpe žemesnybės kompleksą; pritaikyti prie jų gyvenimo sąlygų socialinę įstatymleidybą ir skatinti jų profesinių organizacijų laisvus užsimojimus.

Darbininko šeima

Šeimos padėtis naujoj socialinėj santvarkoj čia mažai teiškeliama. Ir vis dėlto kyla klausimas, ar šeima neturi atlikti principinio vaidmens darbininko išlaisvinimo akcijoj? Kad darbininkas tikrai galėtų gyventi savo šeiminiu gyvenimu, reikia pašalinti mūsų socialinio draudimo sistemos trūkumus. Reikia, kad šeimų organizacijos jas atstovautų ir kontroliuotų šeiminių pašalpų skirstymą; būtina, kad butų politika leistų šeimai susikurti ir jai vystytis; reikia, kad mokymo tvarka grąžintų tėvams visą jų, kaip auklėtojų, atsakomybę.

Profesija

Reikia tolygiai pasakyti, kad moderninio sindikalizmo ir tarptautinės darbo organizacijos problemos čia tik labai bendrai iškeliamos. Darbininko išlaisvinimą atbaigia jo profesinė organizacija, kurios laisvė turi būti išlaikyta. Čia palaikome mūsų tradicinę doktriną: „laisvas sindikatas organizuotoj profesijoj”, o tai neišskiria glaudžių ryšių palaikymo su kitais organais. Norime, kad profesinės organizacijos suvaidintų konstruktyvų vaidmenį naujojoj valstybėj, efektingai bendradarbiautų prie atstatymo plano ir ūkio išvystymo, kurs yra būtinas, jei norima sėkmingai eiti prie krašto prisikėlimo. Taip pat profesinės darbininkų organizacijos pasireikš, kaip tarptautinės darbo organizacijos, atkurtinos po karo, nauji inspiratoriai.

Šalia šitų darbininko pokarinio išlaisvinimo studijų reikia papildomai panagrinėti to išlaisvinimo moralines sąlygas. Tai mano uždavinio antroji dalis.

Susiję

Socialinis mokymas 772479303022857624
item