Sam Kriss. Mokslo autoritetu maskuojamas pasaulėžiūrinis skurdas

Egzistuoja populiarioji tariamų mokslo mylėtojų kultūra, formuojama net pačių mokslininkų, kurie prisidengdami mokslo populiarinimu bru...

Egzistuoja populiarioji tariamų mokslo mylėtojų kultūra, formuojama net pačių mokslininkų, kurie prisidengdami mokslo populiarinimu bruka įvairiausias su mokslu nesusijusias idėjas, visuomenei darančias pasaulėžiūrinę įtaką. Britų autorius Samas Krissas analizuoja, kaip stabmeldiškas santykis su mokslu iškreipia tikrovės supratimą, kaip stumia į visa nuprasminančią ir tiesą bei tikrumą nusavinančią „logiką“, pasireiškiančią kultūriniu scientizmu, tariamai moksliniu ateizmu, išpūstu mokslininko autoritetu, prilygstančiu gentiniams šamanams. Diegiamas įsitikinimas, kad tiesmukai įsisavintos žinios kompensuoja mąstymo spragas ar net apskritai jo nebuvimą. Literatūriniu stiliumi parašytos tokios kultūros analizės simboliniu objektu pasirenkamas realybėje ir virtualybėje aktyviai ją plėtojantis garsus ir įtakingas amerikiečių astrofizikas. Ją skaityti verta dar ir dėl to, kad geriau suprastume ir Lietuvoje vis labiau įsigalinčią visuotinę tendenciją, kai po ekspertinių ar net mokslinių išvadų uždanga brukamos milžinišką įtaką darančios nemokslinės idėjos, dažniau susijusios su asmeniniais politiniais bei kitokiais įsitikinimais, prietarais ar interesais, kurių kvestionuoti negalima dėl absoliučiu laikomo mokslo autoriteto, kuris su juo pridengiamais įsitikinimais iš tiesų neturi nieko bendro.

* * *

Kai kas baisaus tau nutiko už Žemės atmosferos ribų. Gali prisiminti tik kelias paskutines akimirkas, į dėmelę susitraukiančią Saulę tau ir tavo įgulai ištrūkstant iš Saulės sistemos, staiga išsijungiančias laivo sistemas, paniką ir tamsą viduje, rėkimą ir raudojimą, išorėje fosforescuojančius kirmgraužos kraštus jai atsiveriant priešais tave – ir tuomet nubundi išpiltas prakaito savo lovoje, tekant saulei, paukščiams čiulbant lauke, kitoje visatoje. Esi įstrigęs populiaraus televizijos astrofiziko Neilo deGrasse‘o Tysono pasaulyje ir tu tą žinai, nes čia saulėtekis išvis nėra saulėtekis. Tiesą sakant, Žemė yra aplink Saulę skriejanti sfera, tad iš tiesų apie Saulę jokia prasme negali sakyti, kad ji „teka“ – tiesiog taip nutiko, kad tu užimi padėtį tiesiai ant judančios linijos, žinomos kaip „terminatorius“, kuri atskiria apšviestą planetos dalį nuo jos tamsiosios pusės. O paukščių čiulbėjimas iš tikrųjų nėra čiulbėjimas – viso labo jie tik išleidžia seriją garsų be jokių toninių tembrų, kurie skiria giedojimą nuo kitų balsinių garsų išspinduliavimo. Ir lova nėra tavo, nes mokslininkai taip ir nesugebėjo surasti būdo, leidžiančio išskirti „nuosavybę“ kokio nors objekto fizinėje struktūroje. Iššokęs iš lovos pradedi pašėlusiai trankyti sienas. Argi nėra jokio išėjimo? Kur tavo įgula? Nuskubėjęs prie lango veik susmunki iš siaubo. Visa čia išsikeroję priešais tave visai kaip namie: viskas yra visiškai taip pat, bet šioje nesveikoje visatos parodijoje visa yra susukta į kažką tuščio, beprasmio ir negailestingai niūraus.

Nuo horizonto sužaižaruoja rausvi debesų pluoštai, bet tu žinai, kad horizontas tėra žemės išlinkimas, o debesyse, kuriuose seniau tikėta gyvenus angelus, apskritai niekas negyvena. Gatvėje žemiau tavęs keli žmonės bėgioja, keliauja į darbą, bet tai nėra tikri žmonės. Iš tiesų jie yra tik Hominidų šeimos beždžionės, artimiausiai susijusios su genu Pan, lemiančiu beždžionių reikalus, kurie pirmiausia skatinami beždžioniško maisto, priedangos ir sekso poreikiu. Nėra nieko, kas akimirksniu nenusibostų. To jau per daug. Tu skubi į virtuvę, tarškėdamas po stalčių visiškoje panikoje (iš tiesų tai tik dusulys, tachikardija ir išsiplėtę vyzdžiai dėl epinefrinų antplūdžio tavo kūne) išsitraukti peilį (viso labo tik metalo gabalą, pritvirtintą prie medžio gabalo) ir atveri savo riešus. Pasikliuksėdamas pasirodo kraujas (kuris kadaise laikytas vienu iš keturių asmenybės savybes lemiančių skysčių, nors jis visų pirma skirtas perduoti deguonį), tamsesnis ir lėtesnis, nei tikėjaisi. Dabar viskas baigsis, – pagalvoji. Bet iš tikrųjų tu nemiršti: tu tik atomų rinkinys, iš kurio kiekvienas atomas išliks ir toliau. Ne tik tu esi šioje visatoje, – ši visata yra tavyje.

Neilas deGrasse‘as Tysonas, kaip manoma, yra pedagogas ir mokslo populiarintojas; jo darbas – sužadinti susidomėjimą visatos slėpiniais, komunikuoti informaciją ir taisyti populiarius neteisingus įsitikinimus. Tai kilnus, sunkus ir nedėkingas darbas – matyt, dėl to jis jo ir nedirba. Ką jis iš tikrųjų dirba, tai tik verčia visatą nuobodžia, pasakoja žmonėms dalykus, kuriuos šie jau žino, ir išsklaido neteisingus įsitikinimus, kurių niekas iš tikrųjų neturi. Jo televiziniuose pasirodymuose, apstatytuose nematoma scenaristų armija, ši tendencija jau vos suvaldoma, tačiau jo paskaitose ar internete ji dar smarkesnė; tekantis niūrių sentimentalybių srautas, apipjaustantis pasaulį iki jo labiausiai perdžiūvusių, atbukintų, blankiausių elementų. Jis mėgsta žiūrėti mokslinės fantastikos filmus ir parodyti visus netikslumus. Iš tikrųjų lazeriai kosmose nesukeltų jokio garso; iš tikrųjų šviesmetis yra veikiau erdvės, o ne laiko matų vienetas; iš tikrųjų visa tai netikra, tai tik nejudančių atvaizdų, projektuojamų taip greitai, kad įteiktų judėjimo iliuziją, rinkinys, o visi veikėjai yra tik aktoriai, kurie niekada nėra buvę už Žemės atmosferos ribų. Kai reperis B.o.B. pradėjo garsiai skelbti, jog vyksta milžiniškas sąmokslas slepiant faktą, kad pasaulis iš tiesų yra plokščias, Neilas deGrasse‘as Tysonas tučtuojau įsiterpė siekdamas paneigti tokį įsitikinimą, jis net pasirodė akis badančiai bjaurioje repo dainoje tvirtindamas, jog „B.o.B. turi žinot, kad planeta yra sfera“ (B.o.B. gotta know that the planet is a sphere, G’) – aistringas, niekam tikęs ir gėdingas akinamai akivaizdaus dalyko gynimas. Pasaulyje, kuris tiesiog duotas kaip brutalus faktas, bet koks mėginimas įsivaizduoti jį visai kitokios formos turi būti užgniaužtas. Kodėl? Tyrimo objektas yra kosminis ir transcendentinis, objekto priežastis – nereikšminga ir kvaila. Neilas deGrasse‘as Tysonas žengia į sceną tam, kad pasakytų, jog Žemė iš tikrųjų skrieja aplink Saulę, kad tikrai gyvenančios būtybės įgyja savo savybes per evoliucijos procesus, kad tavo ranka iš tikrųjų turi penkis pirštus, kad iš tikrųjų karvės mūkia, kad iš tikrųjų kaka išeina pro tavo užpakalį – ir tu turėtum tuomet pagalvoti taip, aš tai žinojau, ir įsivaizduoti ką nors kitą, ką nors, kas to dar nežinojo, kokį nors idiotą, ir pagalvoti: aš geresnis už tą žmogų, aš už visus kitus daug protingesnis.

Tinkamas pavadinimas šiai tendencijai, žvaigždžių ir erdvėlaivių perdirbimui į nelinksmą ir pedantišką aukščiausios klasės pagiežos instrumentą, yra I Fucking Love Science (Aš su*istai myliu mokslą). „Mokslas“ čia turi mažai ką bendro su pačiu moksliniu metodu; jis reiškia ontologinį fizikalizmą, netikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi, neapykantą vaiduokliškai kvailiems žmonėms ir, labiausiai iš visko, gražius ūkų ir medvarlių paveikslėlius. „Mokslas“ metonimiškai ima nurodyti į gamtinį pasaulį, mokslo objektą; tai tas pat lyg nusikaltimą apibūdinti kaip „policiją“ ar vandenyną kaip „gėrimą“. „I Fucking Love Science“ iš tiesų reiškia „I Fucking Love Existing Conditions“ (Aš su*istai myliu egzistavimo sąlygas). Tačiau kadangi žodis „mokslas“ vis dar dzingteli apie buvimą nuo papildomų pažinimo būdų pašalinimo priklausančio diskurso ribose, gamtinis I Fucking Love Science pasaulis iš esmės pristatomas kaip serija faktinių pareiškimų. Nėra daiktų, yra tik tiesos. Faktas, kad Žemė yra sfera, yra milžiniškas ir svarus: tu stovi ant jo sunkaus paviršiaus, o tas faktas neša tave sunkiai kiūtindamas aplink arčiausią mūsų žvaigždę. Faktas, kad organinė gyvybė susidaro per darvinistinę evoliuciją, yra fraktališkas ir skirstosi taip, kad maži to fakto fragmentai gatvėje tave aplos arba čiulbėdami pralėks tau virš galvos. Faktas, kad nėra Dievo, būdamas negatyviu pareiškimu, yra nematomas, bet tu užtikrintai žinai, kad tas faktas kažkur yra.

Ir jau nė nereikia sakyti, kad esama kokio nors reikalavimo, jog tie faktai būtų teisingi. Visa tai netikra. Tie įvairiaspalviai ūkai nėra tikri dalykai, jie egzistuoja tik egzotiškuose paveikslėliuose, pridengtuose Neilo deGrasse‘o Tysono veidu ir keliais miglotais sentimentais apie tai, kokia nuostabi yra labai toli nuo žmogaus gyvybės esanti visata. Paveikslėliai skaitmeniškai susiūti kartu, spalvos dirbtinai sukurtos, formos nė iš tolo nepanašios į tai, ką iš tiesų galima pamatyti pro tavo erdvėlaivio langą, tikrovėje ūkas įdomus ne daugiau, nei nuo drėgmės susidaręs rūkas. Jei tau tikrai patinka gamtinis pasaulis, iš tikrųjų su*istai myli jį, tuomet tau geriausia apie jį žinoti kaip įmanoma mažiau arba jis pradės atrodyti ne toks mielas. Panašiai kaip Neilas deGrasse‘as Tysonas pajuokavo, kad „jeigu kada nors ir buvo rūšis, kuriai seksas keldavo skausmą, neabejotinai ji seniausiai išnyko“. Tai tobulas Tysono faktas, teisingas, nes iš esmės tautologinis, jo mokslinė kokybė susijusi tik su idėja, kad tikri fenomenai yra vien abstrakčių dėsnių instanciacijos, ir visiškai nesusijusi su jokiu moksliniu stebėjimu, kaip, pavyzdžiui, su naktį besiporuojančių kačių unkštimo ar moterų klausymusi. Arba kai jo televizinė laida Cosmos XVI a. astrologą Giordano Bruno pavaizdavo kaip mokslo kankinį, kuriam už heliocentrinės Saulės sistemos pasiūlymą Katalikų bažnyčia įvykdė egzekuciją. Matote, kaip idiotai mus, racionalius, persekioja, su savo prietarais ir savo priešiškumu objektyviam mąstymui! Tikrovė – kad Bruno tikėjo magija, garbino senovės egiptiečių dievą Totą, o mirties bausmė jam įvykdyta ne už heliocentrizmą, bet dėl to, kad neigė Kristaus dieviškumą – ignoruojama, nes tai nėra Su*ista mokslo meilė. Arba kai jis nusprendė, kad „Italija vertino katedras, o Ispanija vertino atradėjus. Todėl pasauliniu mastu ispaniškai kalba penkis kartus daugiau žmonių, nei itališkai“. Melaginga praeities rekonstrukcija iš dabartinės būklės, arba Aš su*istai myliu istorijos mokslinę teoriją: sėkmingos gentys buvo apgyvendintos mažų atavistinių karlų seiganų; jei italai neišskerdė daugybės Naujajame pasaulyje, tai ne todėl, kad pusiasalis buvo suskilęs į daugybinius miestus-valstybes (iš kurių dalis buvo užimta Ispanijos), kurie veikiau aprūpino didžiuliais turtais, nei kolonistai, bet todėl, kad jų nedomino erdvėlaiviai.

Tačiau visa tai yra pedantiškumas, iškreiptai ir primygtinai tvirtinantis apie pasaulį, koks jis yra, visiškai apatiškas tam, kaip pasikeisti jis galėtų. Pedantiškumas galėtų būti plačiai apibrėžtas kaip priešiškumas metaforai, reikalavimas, kad kiekvienas objektas reikštų tik save ir nieko daugiau, kad žodžiai funkcionuotų tokiu pačiu būdu, kaip ir skaičiai. Kaip tik dėl to beprasmiška kritikuoti Neilą deGrasse‘ą Tysoną ar Aš su*istai myliu mokslininkus už buvimą pasipūtusiais, išpuikusiais ir absoliučiai silpnaprotiškais pedantais, kokie jie ir yra: ir vėl grįžtama į jų niūrią, nuobodžią logiką, primygtinai tvirtinant, kad daiktas verčiau yra tas, kas yra, o ne kas nors kita. Tai nepadės tau, apsvaigusiam gulint ant linoleumo, iš tavo rankų springsint pusiau sustingusiems kraujo lašams, įstrižai sutekantiems į kambario kampą, kuriame katė baikščiai pradeda lakti mažais staigiais liežuvio judesiais. Guli ir bandai prisiminti, ar kada nors iš tiesų keliavai už Žemės atmosferos ribų. Pameni, kaip tamsu ten buvo. O visos žvaigždės buvo taip toli viena nuo kitos.

Versta iš samkriss.com

Susiję

Skaitiniai 2442313144768580491
item