Kun. Robertas Urbonavičius. Kur atramos taškas?

Aš – pasaulio šviesa, – sako Viešpats. – 

Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse.

(Evangelijos antifona)

Turbūt sunkiausia patikėti, kad Šventojo Rašto skaitiniai per Mišias, o ypač Evangelijos pamokymai, yra skirti man tiesiogiai. Ne to meto žmonėms, ne kunigams ir vyskupams, ne kaimynui sėdinčiam greta, galiausiai net ne tiems, kurie neina į bažnyčią, bet man, eiliniam, paprastam, statistiniam katalikui. Ir šiandien, kuomet Viešpats sako: „jūs žemės druska, jūs pasaulio šviesa“, – tą jis sako man. Labai skambūs, daug kartų girdėti ir, deja, nieko nebesakantys žodžiai. Net ir pirmos Komunijos pasirengimo pamokėles lankantys vaikai atsakytų, kad be druskos maistas prėskas, o be šviesos skendėtume tamsybėse. Tačiau, ką reiškia būti druska ir šviesa? Pirmiausia šie du dalykai buvo ypatingai svarbūs Jėzaus laikais – druska saugojo maistą nuo sugedimo, o šviečiantis žibintuvas buvo kiekvieno vakaro būtinybė, o ne romantikos akcentas. Vadinasi, pasauliui krikščionys yra būtini, kad apsaugotų jį nuo visiško moralinio sugedimo bei nušviestų nuodėmių naktį. Būti druska – vadinasi neiti ten, kur eina pasaulis, jo filosofijos, moraliniai papročiai. Būti druska – tai turėti drąsos būti kitokiam nei mano netikintys bendradarbiai, kaimynai ar net šeimos nariai. Išlikti tiesoje, kuri nekinta ir nepriklauso nuo laikmečio madų. Būti šviesa – tai gyventi taip, kad mano darbai liudytų Kristų. 

Per daug krikščionių, kurie išmano visas dvasingumo formas, kurie atlikę begales rekolekcijų, perskaitę dvasingumo ekspertų vadovėlius, tačiau taip ir neišmoko nusišypsoti sutiktam žmogui, be teisuolio kaukės pakalbėti su klystančiuoju, pagelbėti vargšui (net jei tai ir įkyrus kaimynas). Pranašas Izaijas nedviprasmiškai sako: „Dalykis su alkstančiu duona, priglobk pastogės neturintį vargšą, aprenk, pamatęs ką nuogą, ir nenusigręžk nuo savo tautiečio <...> Kai tu savo tarpe pašalinsi priespaudą, skriaudos nedarysi, ko blogo nekalbėsi, paduosi alkstančiam duonos, pasotinsi vargetą, tai tavo šviesa užtekės tamsoje, tavoji naktis bus šviesi kaip diena.“ Apaštalas Paulius, kurį mes laikome didžiuoju Teologu ir Mokytoju, irgi sako, kad reikia remtis ne savimi, bet Jėzaus išmintimi, tik Jis yra viso mūsų gyvenimo atramos ir atskaitos taškas: „Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Netgi buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.“

Prašykime Mergelės Marijos Skaisčiosios Aušros, kad vestų mus kasdieninės tarnystės takais: pavyzdžiu, žodžiu, darbais, kančiomis ir aukomis.

Laimingas, kas kito gailis, paskolą duoda, 

kas reikalus tvarko teisingai… – 

Jam niekad netenka drebėti,

minimas teisuolio vardas per amžius.

(atliepiamoji psalmė)