Kun. Robertas Urbonavičius. Išminčių pamokos

Salų ir Tarsio valdovai jam mokės duoklę,

dovanas neš jam Arabijos, Sabos valdovai! 

Visi valdovai parpuolę jį garbins, 

tarnaus visi jam pagonys.

(Atliepiamoji psalmė)

Trijų Karalių šventė, galima sakyti, užbaigia kalėdinį laikotarpį ir uždaro prakartėlę iki kitų metų. Kaip dažniausiai būna, didžiosios krikščioniškosios šventės, įsiliejančios į tautų papročius ir folklorą, apauga daugybe gražių papročių, tradicijų, savitų biblinės-teologinės žinios interpretacijų. Esame pripratę prie Trijų karalių, jų vardų, žinome, kad vienas jų yra jaunas, kitas – subrendęs, trečias – senyvas. Vienas – iš Indijos, kitas – iš Arabijos, trečias – iš Persijos. Tačiau kuris nors išsimokslinęs Biblijos tyrinėtojas mums pasakytų: jie nebuvo karaliai, jų buvo ne trys, ir apskritai neaišku, ar tokios asmenybės egzistavo. Tačiau pasiduodami tradicijos jaukumui ar modernizmo cinizmui, mes galime neatrasti šios šventės prasmės mums. O juk Motina Bažnyčia visas savo šventes mini trokšdama, kad Jos vaikai pasimokytų iš kilnių pavyzdžių. Tad ką mums teikia ši Magų iš Rytų šalies istorija? Sugrįžkime ad fontes – prie Evangelijos šaltinio:

„štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti,“ – pagonių tautos atstovai, išvydę naują dangaus ženklą bei perskaitę jo turinį, išsiruošia į ilgą bei pavojingą kelionę, vedini vien pranašystės, astronominių sugebėjimų bei širdies ilgesio. Juk jie buvo pagonys – garbinantys savus dievus, jie neprivalėjo keliauti pagarbinti žydų Mesijo. Ir vis dėlto. Jie pasiryžo. Jie keliavo. Sekė paskui žvaigždę į nežinomybę. O tu ir aš? Ar turime ryžto kažką padaryti dėl Dievo, dėl Jo Bažnyčios, dėl sielų? Gal ir mums reikės sekti tik paskui žvaigždę, gal ir mums bus daug neaiškumų, nes Dievas visų atsakymų bei garantijų nepateikia. Bet AR išdrįsime palikti savo saugias erdves, patogaus tikėjimo celes ir leistis į kelią?

„Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje“. Nuo Jeruzalės iki Betliejaus – tik apie 8 kilometrus kelio. Tai labai nedaug dabar, bet ir anais laikais. Išminčiai sukorė ilgą kelią iki Jeruzalės, kad praneštų šią žinią. Argi ne ironiška – tie, kurie turėjo pirmieji pradžiugti, kad išsipildė pranašystė, liko nebylus ir nesusidomėję jie neužsidegė troškimu vykti kartu su Išminčiais ir pagarbinti lauktąjį Mesiją. Jie ir toliau gyveno savo patogų ir religiškai teisingą gyvenimą! Vietos Mesijui jų suplanuotame gyvenime nebuvo numatyta. Ar ir mums nėra kartais sunku pakilti nuo sofos ir nueiti į Mišias dažniau nei sekmadienį, nekalbant apie didžiąsias šventes. Ar apsiribodami, tik to, kas būtina, išpildymu, mes netampame vyresniaisiais sūnumis, kurie į tėvą žiūri kaip samdinys į šeimininką? Padarykime dėl Jo visada daugiau. Troškime daugiau Jam atsiduoti, labiau pažinti, labiau pamilti.

„Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant ¬žemės, jį pagarbino,“ – kaip aš elgiuos, kuomet įžengiu į Jo namus – Bažnyčią? Ar žinau, kad Jis čia yra – tabernakulyje. Ateinantis per Mišių Auką? Ar dar moku atsiklaupti ir pagarbinti. Kaip priimu jį į savo širdį šventojoje Komunijoje? O Marija – ar ji man svarbi? Juk Ji toji, kuri parodo Kristų. Ji Jo Sostas, kelrodė Žvaigždė. Prašykime Jos pagalbos savo tikėjimo kelionėje.

Dieve, tu šiandien kelrode žvaigžde tautoms apreiškei savo vienatinį Sūnų; teikis mus, tave tikėjimu jau pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime visą tavo didybę. (Kolekta)