Ramūnas Trimakas. Ar lauksime, kol islamistai suorganizuos Vakarams branduolinį holokaustą?

Išpuolis Miunchene Jau atidavus šį straipsnį redakcijai ir tebesitęsiant islamistų puolimui, Vakarų tolerizmas nusinešė eilinę gyvybę. ...

Išpuolis Miunchene
Jau atidavus šį straipsnį redakcijai ir tebesitęsiant islamistų puolimui, Vakarų tolerizmas nusinešė eilinę gyvybę. Aštuoniasdešimt šešerių metų kunigui Jacques'ui Hameliui perrėžta gerklė. Vėl ir vėl užduodami beprasmiški klausimai, „kur buvo policija“ ir kaip asmuo, kuriam skirtas namų areštas, dėvėdamas elektroninę apyrankę sugebėjo su bendrininku įsiveržęs į bažnyčią paimti įkaitus.

„Progresyvioji“ Vakarų žiniasklaida be perstojo kartoja apie pavienius asmenis (dažnas neva turįs psichikos sutrikimų), kurie dėl individualių nuoskaudų, vedini ribotos ideologijos, ryžtasi išlieti susikaupusį pyktį ir neviltį. Ir anei žodžio apie „taikos religiją“ ir tikruosius motyvus.

Šiuo požiūriu gerbtinas Recepo Tayyipo Erdogano tiesmukumas: dar 2007 metais, būdamas Turkijos ministru pirmininku, jis pasipiktinto „Vakarų partnerių“ advokatavimu po eilinių islamistų išpuolių, skirstant islamą į „nuoseklų“ ir „radikalų“. R. T. Erdoğanas pareiškė, kad toks skirstymas yra šlykštus ir įžeidžiantis, jog nėra nuosaikaus ar nenuosaikaus islamo – yra tiesiog islamas.

Vykstant žudynėms Miunchene, ruseno naivi viltis, jog nėra taip, kaip privalo būti, ir stebuklai pasitaiko. Tačiau netrukus buvo pranešta: „[...] Miuncheno mieste penktadienį surengtas šaudynes tiriantys Vokietijos pareigūnai teigia nustatę „akivaizdų ryšį“ tarp incidento prekybos centre ir ultradešiniųjų pažiūrų žudiko Anderso Behringo Breiviko, lygiai prieš penkerius metus surengusio kruviną ataką Norvegijoje“.

„Ryšys yra akivaizdus“, – sakė Miuncheno policijos vadas Hubertus Andra, kuris apibūdino šaulį kaip pamišusį dėl masinių žudynių. Viešai aidint informacijai apie galimą „dešiniųjų ekstremistų teroristinį išpuolį“, tapo aišku: ir vėl „taikos religija“ pražydo vešliais „meilės netikėliams“ žiedlapiais, o Vakarų melasklaida, platinanti tokias „naujienas", kelia kuo geriausius tikslus – užkirsti kelią islamofobinėms nuotaikoms, neleisti kilti priešiškumui ir įtampai. Klausimai apie Vokietijos piliečių saugumą, už kurių sumokėtus mokesčius yra išlaikomi šalyje priglaustieji, yra politiškai nekorektiški ir kurstantys neapykantą. „Progresyvi“ žiniasklaida, vienbalsiai linksniuodama „dešiniuosius radikalus“ ir Breiviką, buvo nelinkusi prisiminti Miuncheno žudynių 1972 m. vasaros olimpinių žaidynių metu ar visą pasaulį apstulbinusios tuometinės Vakarų Vokietijos policijos nekompetencijos.

Nobelio taikos premijos laureatas Barackas Obama, Baltuosiuose Rūmuose kreipdamasis į teisėsaugos pareigūnus, trumpai pranešė apie išpuolį (tą akimirką dar nedaug žinota apie tai, kas vyksta): „Kai kurie jūsų informuoti apie šaudymą Vokietijoje. Ir mes vis dar tiksliai nežinome, kas ten vyksta, tačiau akivaizdu, kad mūsų širdys yra kartu su tais, kurie galbūt sužeisti“ (Some of you are aware there were shootings in Germany. And we don't yet know exactly what's happening there, but obviously our hearts go out to those who may have been injured). Trumpai užsimindamas apie tai, kas ką tik įvyko, JAV prezidentas pradėjo juokauti apie vyriausiąją dukrą Malią, kuri palieka namus ir iškeliauja į koledžą. Auditorija šmaikštavimus pasitiko draugišku juoku.

Devyni žuvusieji (neskaitant paties žmogžudžio) ir mažiausiai dvidešimt septyni sužeistieji. Šaukdamas „Allahu akbar“ aštuoniolikmetis Ali Davidas Sonboly s šaudė į vaikus ir paauglius. Labai juokinga.

Tuo tarpu naujienos lenkė viena kitą – į Vokietiją iš Sirijos atvykęs mirtininkas liepos 24 dieną susisprogdino Ansbacho mieste. Kaip jau įprasta, „nusikaltimo motyvai kol kas nežinomi“, taip pat pranešta, jog „[...] asmuo jau du kartus bandė nusižudyti, tačiau neaišku, ar šįkart nusikaltimas buvo planuotas ir ar siras norėjo pakenkti ir kitiems, ne tik sau. Vis dėlto pažymima, kad savižudžio kuprinėje buvusi bomba būtų pakankamai galinga padaryti žalos ir daugiau žmonių.“ Įvykdytas nusikaltimas sukėlęs pernelyg didelį atgarsį. Dėl to griebiamasi įprastinės taktikos: diagnozuojama psichinė negalia, mirtininkas paskelbtas nepakaltinamu. Tuo tarpu apie daugybę nusikaltimų, kasdien vykdomų Vakarų Europos gatvėse vidury baltos dienos, paprasčiausiai linkstama viešai patylėti.

Į Vakarų „progresyvios žiniasklaidos“ kontroliuojamą informacinį lauką sunkiai praslysta pranešimai apie tai, kad pabėgėlis iš Sirijos, ginkluotas mačete, Vokietijos Roitlingeno mieste prie kebabinės sukapojo nėščią moterį ir dar du praeivius sužeidė. Be abejo, teisėsauga neturi jokių duomenų apie jo ryšius su teroristinėmis organizacijomis. Šis pabėgelis iš Sirijos taip pat pavadintas „išsikrausčiusiu iš proto“, o tai, kad jau anksčiau priglaustas Vokietijoje jis puldinėjo ir žalojo žmones, tėra beprasmių klausimų apie policijos ir saugumo kompetenciją uždavimas.

Paauglys iš Afganistano, ginkluotas kirviu ir peiliu, užpuolė Vokietijos traukinyje keleivius, tris kurių sunkiai sužalojo. Nors kaip suformulavo pats užpuolikas: „Dabar melskitės už mane, kad man pasisektų kerštas netikėliams ir aš nukeliaučiau į rojų“, jautrumu ir užuojauta alsuojanti Vakarų žiniasklaida rado tinkamų žodžių septyniolikmečiui užpuolikui užtarti: jis pavadintas „pametusiu galvą“, nuliūdintu žinių apie „draugų mirtį“ (kokie draugai ir kodėl jie numirė – nepatikslinta), taip pat išsakytas rūpestis dėl psichiškai nestabilių asmenimų, kurie gali būti išprovokuoti prievartai (suprask – jie nekalti, kalta nepakankamai kultūriškai jautri aplinka, t. y. Vakarų visuomenė).

Tokių įvykių ataskaitą būtų galima tęsti ir tęsti. Tuo tarpu politiškai nekorektiška pasakoti apie sužalotų ar nužudytų žmonių kančias, jų artimųjų patirtą skausmą. Viešas naratyvas nedviprasmiškai nurodo, jog privaloma „atleisti ir suprasti“. Antai „Reuters“ paskelbtas Tomo Heneghano straipsnis pažodžiui kartoja islamistų propagandą: dėl įvykdytų eilinių masinių žudynių kaltinama šalis, kurioje islamistai įvykdė nusikaltimus, raginama atsižvelgti į musulmonų patirtas „nuoskaudas“.

Pilietiškai susirūpinę asmenys paklaus: nejaugi nieko nedaroma? Taip, daroma ir labai aktyviai. Pavyzdžiui, du neapykantos kurstytojus neišvengiamo teisingumo ranka užklupo pelnytai: Kevinui Crehanui atseikėti vieneri metai kalėjimo, Markui Bennettui – devyni mėnesiai. Teisėjas Julianas Lambertas apkaltino juos „išpuoliu prieš Angliją“ (attack on England). Kokia įvykdyto nusikaltimo esmė? Nusikaltėliai padėjo kiaulienos prie vienos iš Bristolio mečečių durų ir riktelėjo įžeidimus musulmonų atžvilgiu.

Neklauskite, kur dingsta teisėjų budrumas, kuomet minios „taikos religijos“ nešėjų, mosikuodami Anglijos gatvėse transparantais „Nukirskite galvas tų, kurie įžeidžia Pranašą“ šaukia „Jungtine Karalyste, keliaukite į pragarą!“. O tokiems mokslininkams kaip Richardas Dawkinsas geriau nekelti nereikalingų klausimų, kaip antai „Nukirskite galvas tiems, kurie įžeidžia Jėzų? Nukirskite galvas tiems, kurie įžeidžia Krišną? Budą? Jahvę?“ O jau musulmoniuko nuotraukos paviešinimas, Sidnėjaus Haid Parke laikančio plakatą „Nukirskite galvas tų, kurie įžeidžia Pranašą“, yra nedovanotinas islamofobijos aktas. Kas darosi suaugusiųjų, į vaikiuko rankas įbrukusio tokį užrašą, galvose, teirautis nebūtina. Užduotinas klausimas, kas verda dalies Vakarų isteblišmento, nenorinčio pripažinti tikrovės, kaukolėse. Kadangi šie žmonės nėra kvaili, belieka kolaboravimo motyvai.

Du vyrai, vienas kurių buvo ginkluotas peiliu, liepos 20 dieną Norfolke (Jungtinė Karalystė) pabandė pagrobti karališkų oro pajėgų kariškį – vyrukas pasirodė multikultūriškai nejautrus ir ginkluotus užpuolikus sumušė vietoje to, kad parodytų jiems empatiją. Kaip išaiškino bylą tiriantis detektyvas: „Išpuolio motyvai išlieka nežinomi“ (prisiminti kareivio Lee Rigby nužudymą, kuomet žioplių miniai spoksant ir televizijai transliuojant jis buvo išmėsinėtas, žudikams autoritetingai dėstant atitinkamo tikėjimo tiesas, nenorima).

Priešais Niujorko Bruklino mečetę du šešiolikos ir septyniolikos metų musulmonai liepos 2 dieną užpuolė moterį. Vyras, gynęs savo draugę nuo paauglių ir savanoriškai atėjęs pasiduoti policijai, apkaltintas nusikaltimu, įvykdytu neapykantos pagrindu (angl. hate crime). Tiesa, „islamofobinių“ kaltinimų vėliau atsisakyta, tačiau žiniasklaidininkams nejautru viešai užduoti klausimą, vis dėlto kodėl paaugliai veržėsi pas moterį, sėdinčią automobilyje.

Vakarų leftistų tebevykdoma mąstymo ir kalbos vivisekcija „progresyvių idėjų vardan“, kuriai paklūsta tenykštė žiniasklaida, pagimdo propagandinių manipuliacijų ubagystę. Daugumos informacinių kanalų Vakaruose repertuaras nekinta daugelį metų. Be jokių išimčių, kiekvienu islamistų surengtų skerdynių atveju kartojami proislamiški salatai (t. y. kairiųjų ir išvien su jais veikiančiųjų ritualinės maldos, o tai reiškia, jog labai svarbus informacinis pasirengimas, atlikimo tikslumas ir tinkamai sudėliotos politiškai korektiškos sąvokos):

1) šokas ir drebulys, nusikaltimo vietoje pranešant apie augantį aukų skaičių. Melasklaidininkai, vadinantys save „žurnalistais“, neretai skuba pranešti apie „dešiniuosius radikalus“, neva įvykdžiusius išpuolį. Agonijoje merdinčių žudomųjų riksmus harmoningai lydi kudakavimas aukščiausiose politikos laktose apie „susirūpinimą“, „nerimą“ ir „deramą atkirtį terorizmui“;

2) Vakarų kairieji politikai, neregimojo politinio korektiškumo fronto kovotojai ir jiems prijaučiantieji eilinį kartą praneša, jog „terorizmas neturi religijos“. Bet kuris, multikultūriškumo ir progresyvizmo fundamentalistų požiūriu netinkamai prasižiojęs apie įvykusią tragediją, akimirksniu užmėtomas demagogijos fekalijų gniūžtėmis („fašistas“, „dešinysis radikalas“, „ksenofobas“, „islamofobas“, „rasistas“ – ritualinių prakeiksmų žodynas itin ribotas ir skurdus, dėl to žinomas iš anksto). Pagal kairuoliško šariato taisykles su konstatuojančiais akivaizdžius faktus būtina susidoroti kuo greičiau. Leftistinės taqiyya, kitmano, tawriya ir muruna dogmos nenumato „netikėlių“ (t. y. nepriklausančiųjų kairuoliškoms sektoms ar su jomis besikooperuojančiųjų) atžvilgiu nieko daugiau, tik apgaulę, sąmoningą klaidinimą ir melą.

3) Vakarų viešoji erdvė užliejama susirūpinimo dėl musulmonų saugumo. Vėl ir vėl kartojama apie „marginalizuotą jaunimą“, kuris kenčia dėl „vilties stygiaus“ bei „prarastos ateities“. Keikiama Vakarų užsienio politika, taip pat užsipuolama per mažai labdaringa socialinės paramos bei dalinamų išmokų sistema, kuri finansuojama tų pačių žudomų Vakarų mokesčių mokėtojų sąskaita. Teroristai vaizduojami aukomis, raginama juos suprasti ir atjausti.

Jų nužudytų žmonių nenorima prisiminti, nes tai gali įžeisti musulmonų jausmus (Pilypas iš kanapių, išlindęs ir pasidomėjęs, kodėl musulmonai turi jaustis įsižeidę, juk jie „taikos religijos“ atstovai, kaip mat susilauks ir teisėsaugos pareigūnų, ir islamiškųjų smogikų dėmesio. Vakarų policijos bei specialiųjų tarnybų pareigūnai turi ir laiko, ir išteklių susekti, sudrausminti, nukenksminti „islamofobus“. Laiko ir išteklių jiems trūksta užkirsti kelią dar vienoms žudynėms, kadangi jų darbas griežtai reglamentuotas politinio korektiškumo dogmomis. Jie privalo išlikti itin atsargūs ir apdairūs, kadangi islamofobijos šmėkla klaidžioja po Europą).

„Taikos religijos“ atstovų veiksmai absoliučiai vienodi visame planetos paviršiuje, nuo Centrinės Afrikos Respublikos iki Brazilijos, nuo Mianmaro iki Filipinų, o ne vien tik Vakarų Europoje: a) viešas praeivių badymas/pjaustymas peiliu arba kapojimas mačete gausiai žmonių lankomose vietose; b) minios taranavimas transporto priemone; c) atsitiktinių praeivių iššaudymas masinio susibūrimo vietoje; d) užtaiso sprogdinimas. Kadangi niekas nepasikeitė, ilgai laukti neteks – greitai ant bendro multikultūriškumo, tolerancijos ir islamizmo aukuro mirties kulto tarnai surengs naują ritualinį žmogienos išmėsinėjimą.

Prisiminkime visai neseną tragediją – žudynes Briuselyje. Islamo valstybės atstovai jų valdomose Sirijos teritorijose švęsdami dalino saldainius ir saldumynus berniukams bei vyrams. Laime spinduliuojančių veidų ir pergalę švenčiančiųjų asmenų nuotraukos platintos internete. Nors minimaliai besidomintiems islamo pasaulio specifika tai yra puikiai žinoma. Vakarų žiniasklaida dažnai apėjo tokias naujienas, jų nepaminėdama, kadangi jos įvertintos kaip „neaktualios“ ir „neatitinkančios redakcijos X politikos“. Apie tai pranešti sau leido tik reta kuri „neprogresyvi“ ar „konservatyvi“ redakcija.

Socialiniuose tinkluose džiugesio aidu pasklido eilinių sėkmingų žudynių, tąsyk Briuselyje, šventimas. Pavyzdžiui, tviterio paskyrose pagerbiami savižudžiai sprogdintojai ir keikiamas Vakarų pasaulis, o žodžio ir saviraiškos laisvės vardan tviterio cenzoriai nelietė #BrusselsOnFire. Lygiai taip pat Paryžiuje surengtų skerdynių šlovintojai nevaržomai reiškėsi #ParisOnFire, kadangi tviterio vadovybė, kaip jau buvo minėta, pabrėžtinai gerbia žodžio laisvę.

Tačiau to paties tviterio administracija žaibiškai ėmėsi veiksmų prieš #StopIslam, kuris buvo sukurtas tam, kad būtų atkreiptas dėmesys į islamistų išpuolius. Kūrėjai operatyviai nutildyti – apie jokią „žodžio laisvę“ net kalbos negali būti, išcenzūruoti visi kritiški atsiliepimai apie islamistų išpuolius. Pats #StopIslam paliktas tik tam, kad būtų transliuojami vien tik proislamiški pareiškimai, tuo pačiu budriai saugant nuo bet kokių tviterio cenzūros netoleruojamų nepalankių atsiliepimų apie žudikus. Politinio korektiškumo dienotvarkė numato praleisti tik tokius pasisakymus: „Nustokite kaltinti musulmonus dėl terorizmo“, „Šioje planetoje yra daugiau nei milijardas musulmonų, jeigu islamas reikštų prievartą, jūs jau būtumėte mirę. Islame nėra vietos terorizmui“, o taip pat „Ne kiekvienas musulmonas yra teroristas. Atkreipkite dėmesį į krikščionis“.

Įžūliu ir akivaizdžiu melu alsuojantiems pareiškimams nebus leista atsakyti faktais ir sveiko proto argumentais. Todėl, kad demokratiškų vakariečių sukurti socialiniai tinklai, lygiai taip pat kaip ir Rusijos Dūma, yra ne vieta diskusijoms. Akivaizdaus fakto konstatavimas, kad kiekvienas toks išpuolis lydimas citatomis ne iš Konficijaus raštų ar Bhagavad Gita'os, nedelsiant susilauks puolimo kaltinant „rasizmu“ ir „islamofobija“, palydimų grasinimais susidoroti. Tuo tarpu nuolatos svaidomi kaltinimai krikščionims verčia užduoti paprastą klausimą – kas tuo norima pasakyti? Krikščionys ne mažiau linkę į terorizmą?

O dabar įsivaizduokite ką tik pacituoto politinio korektiškumo chunveibinų šūkį, kuriame truputį pakeisti žodžiai: „Šioje planetoje yra daugiau nei du milijardai krikščionių, jeigu krikščionybė reikštų prievartą, jūs jau būtumėte mirę.“ Nors krikščionys žudomi, vykdomas jų genocidas islamo triumfo vardan, vakarietiškų „žmogaus teisių gynimo“ kontorų ir jas aptarnaujančios teisėsaugos reakcija būtų žaibiška: nusprendus, kad musulmonai pasijuto nesaugūs ir jų jausmai užgauti, tokių žinučių skelbėjai akimirksniu susilauktų juridinių sankcijų.

Tik vienas pavyzdys: tame pačiame tviteryje Ivaras Molis 2016 metų kovo 22 dieną, 12:11 val. vietos laiku konstatavo, jog Nyderlandų mokyklose musulmonų vaikai švenčia žudynes kaimyninėje Belgijoje. Tuo pačiu jis pasiteiravo mokytojų, kaip jiems sekasi dirbti džiūgaujančių musulmonų vaikų akivaizdoje. Tos pačios dienos 16:14 val. vietos laiku Ivaras Molis pranešė, jog jį aplankė 3 (trys) policijos agentai ir liepė daugiau tokio pobūdžio žinučių nebeskelbti.

Neklauskite, ar bent vienas policijos agentas aplankė kurį nors Islamo valstybės sėkmingos kovinės operacijos Briuselio centre šlovintoją ir islamo triumfo prieš Vakarų civilizaciją propaguotoją. Pagal vakarietiškus politinio korektiškumo standartus toks klausimas yra „islamofobiškas“ ir „rasistiškas“.

Pateiktas tviterio atvejis yra simptomas, o ne deviacija, savo konkrečiais pavyzdžiais atspindintis Vakarų socialinių tinklų ir žiniasklaidos būklę.

Grįžtant į šiandieną: jaunuolio, Irano paso savininko, surengtos skerdynės Miunchene yra savotiškai simboliškos. Vakarų kolaborantams aktyviai talkininkaujant Irano ajatoloms, apokaliptinio šiizmo kultivuotojai skuba susikurti nuosavą branduolinį ginklą. Jų įsitikinimu, Pranašo atėjimo sulaukti ir „tikratikių“ galutinę pergalę Žemėje galima pasiekti surengiant termobranduolinę „paskutiniojo teismo dieną“.

Beje, Rusijos vaidmuo, aprūpinant reikiama įranga ir komponentais, Vakarų kolaborantų, vadinamų „elito“ dalimi, ignoruojamas. Kremliaus minjonai šteinmajeriai gins savo šeimininkų interesus, svajodami apie „didžiąją sąjungą“ nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Racionalaus bendradarbiavimo bei progreso vardan, žinoma. O vokiečių žurnalisto Jürgeno Todenhöfero, rizikavusio savo gyvybę ir gyvenusio taip vadinamoje „Islamo valstybėje“, 2015 metais paskelbtas tyrimas apie tai, jog islamistai nuosekliai planuoja ir siekia įgyvendinti branduolinį holokaustą, paprasčiausiai ignoruojamas. Perspėjimas apie tai, kad islamistai siekia nušluoti jų nekenčiamus Vakarus ir išnaikinti dešimtis milijonų žmonių, geriausiu atveju pelnė apibūdinimą „kontroversiškas“.

Jeigu įvykiai ir toliau taip rutuliosis, tik laiko klausimas, kada pirmas užtaisas bus detonuotas Vakarų Europoje, nors ne vien tik žurnalistai, bet ir specialistai jau nebe pirmi metai prašo atkreipti dėmesį į tai, ką būtina padaryti, siekiant išvengti tragedijos. Tėra techninė smulkmena, kuri mirties kulto grupuotė tai įvykdys, kieno rankomis ir kokiu būdu sugebės pasiekti užsibrėžtų tikslų, eilinį kartą stebintis Vakarų isteblišmento patologiniu tikrovės neigimu ir specialiųjų tarnybų negebėjimu užkirsti tam kelią.

Jeigu šis scenarijus, neduok Dieve, taps tikrove, neabejokite, kad jaukioje branduolinio grybo paunksmėje prisiglaudę tie patys Vakarų „elito“ atstovai toliau vynios savo lanksčią ir dar Sovietų Sąjungos laikais finansuotų, visokio plauko internacionalų įtvirtintą „partinę liniją“. Klausimas, kokie šeichai ir kokie fondai šiandien ramsto dar nuo Šaltojo karo laikų žinomų „revoliucinių 1968-ųjų Vakaruose“ kartos veikėjų nepalaužiamą poziciją, nesvarbu, kas beįvyktų, yra nekorektiškas.

Naujienų srautas, sukrečiantis vis augančia aukų statistika, nenutrūks. Siaubą dėsningai pakeis nuovargis ir nuobodulys. Tai, kas šiandien atrodo protu nesuvokiama, jau tampa „nauja norma“.

Leftistine naujakalbe tai vadinama „naująja darbotvarke“ ir „didžiąja transformacija“.

Klausimas, kada bus peržengta paskutinė riba ir kuo visa tai baigsis, nėra grynai hipotetitnis. Istorija vis dėlto nieko neišmoko.

Susiję

Ramūnas Trimakas 4967177491442621956
item