Thomas Storck. Kapitalizmo dvasia

Kapitalizmą skirtingi žmonės dažnai apibrėžia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, jog kapitalizmo skiriamasis ženklas yra pr...

Kapitalizmą skirtingi žmonės dažnai apibrėžia skirtingai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, jog kapitalizmo skiriamasis ženklas yra privati nuosavybė, kiti - kad konkurencijos laisvė ar minimalus valdžios kišimasis į ekonomiką. Bet privati nuosavybė egzistuoja ne tik kapitalizme, ir nors laisva konkurencija bei laissez-faire ekonominė politika paprastai yra kapitalizmo pasekmė, vis dėlto tai nėra jo skiriamieji ženklai. Ilgą laiką maniau, kad popiežiaus Pijaus XI 1931 metų enciklikoje Quadragesimo Anno (nr. 100) suformuluotas apibrėžimas yra tiksliausias, kokį esu matęs. Iš tikrųjų, jame atsispindi būtent tai, kas kapitalizmą skiria nuo visų kitų ekonominės veiklos organizavimo būdų. Šioje enciklikoje Pijus kapitalizmą vadina „ekonominę santvarka, kuri pirma visa ko iškelia kapitalo ir darbo bendradarbiavimą, kaip būtiną ekonominės pažangos faktorių“. Kitaip tariant, kapitalistinėje ekonomikoje didžioji dalis ekonominės veiklos gali būti apibrėžiama per nuosavybės valdytojo ir darbo atskyrimą. Atskiriami tie, kurie valdo gamybos priemones, ir tie, kurie įdarbinami atlikti patį darbą. Tai skiriasi nuo distributyviosios ekonomikos, kurioje, kiek tai įmanoma, valdytojai ir darbininkai yra tie patys žmonės, ar nuo kai kurių socializmo formų, kuriose valdžia yra didžiosios dalies gamybinės nuosavybės valdytoja ir jos prižiūrėtojai samdo kitus, kad šie atliktų darbą. 

Nors pats esu distributistas, pripažįstu, kad, kaip teigė Pijus XI, kapitalistinė ekonomikos organizacija savo esme nėra neteisinga. Nėra neteisinga valdyti nuosavybę ir samdyti kažką kitą, kad jis dirbtų su šia nuosavybe, jei jam sumokamas teisingas atlyginimas. Bet nors toks susitarimas pats savaime nėra neteisingas, jis nebūtinai išmintingas, kai yra pasirenkamas kaip priemonė organizuoti visai ekonomikai. Katalikai turi priimti, jog kapitalistinė sistema gali būti teisinga, tačiau iš jų nereikalaujama manyti, kad kapitalizmas yra geriausia ekonominė sistema. Kaip enciklikoje Centesimus Annus (nr. 35) rašė Jonas Paulius II, „nepriimtina sakyti, kad taip vadinamo "tikrojo socializmo" griūtis kapitalizmą palieka vieninteliu ekonominės organizacijos modeliu“. Net jei teoriškai kapitalizmas gali būti teisingas, tikrovėje galima surasti vos kelis teisingo kapitalizmo atvejus. Minėtoje enciklikoje Jonas Paulius gyrė tai, ką iliustruoja Vakarų Vokietijos socialinės rinkos ekonomika. Jis pastebi, kad po Antrojo pasaulinio karo:

„[K]ai kuriose šalyse ir srityse stengtasi konstruktyviai atkurti demokratinę visuomenę, kuri vadovautųsi visuomeniniu teisingumu, kurio nesilaiko revoliucinis komunizmas, išnaudojantis ir engiantis daugybę žmonių. Tie mėginimai dažniausiai būna pastangos išlaikyti laisvosios rinkos mechanizmus – pinigų stabilumą ir tvirtus visuomeninius santykius – garantuoti natūralią ūkio plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios šalys rūpinasi, kad rinkos mechanizmai nebūtų vienintelis visuomenės gyvenimo pagrindas, ir siekia, kad jais užsiimtų visuomeninė kontrolė, kuri turi realizuoti žemės gėrybių visuotinės paskirties principą. Palyginti didelės darbo galimybės, solidi visuomeninio aprūpinimo sistema ir profesinis pasirengimas, laisvė jungtis į draugijas, veiksminga profesinių sąjungų veikla, aprūpinimas nedarbo atveju, priemonės, kurios garantuoja teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nulemia, kad darbas nustoja būti „preke“, ir garantuoja, kad jis bus gerai atliktas.“

Bet tai tikrai nėra įprastas būdas, kuriuo kapitalizmas veikia.

Kapitalizmas, kai jam trūksta socialinių ir politinių saugiklių, kuriuos apibrėžia Jonas Paulius, ir kai jis per daug stengiasi būti pirmiausia varikliu materialinei produkcijai, dažniausiai atneša:

„[...] gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes. Iš tikrųjų, nors ir tiesa, kad šis visuomenės modelis išryškina marksizmo nesėkmes sukurti naują ir geresnę visuomenę, bet tuo pačiu metu nepripažindamas moralės, teisės, kultūros ir religijos vertės bei autonomiškos egzistencijos, jis sutinka su marksizmu, nes taip pat kaip ir marksizmas visiškai sumenkina žmogų į ekonominę plotmę ir vien materialių poreikių tenkinimą.“

Tai jau įprastesnis kapitalizmo veiklos būdas ir priežastis, kodėl jam oponuoja daugybė mąstytojų ir rašytojų, kurių neįmanoma priskirti kairiajam sparnui.

Jono Pauliaus pastebėjimai apie „gerovės visuomenę arba vartotojų visuomenę“ veda į pagrindinę mano temą, kuri yra kapitalizmo dvasia. Tai kas gi yra kapitalizmo dvasia? Prieš bandant ją apibrėžti, būtina suprasti psichologinį mechanizmą, pagal kurį veikia kapitalizmas, t.y. gamybos priemonių valdymo ir darbo atskyrimas. Hillaire'as Bellocas pateikia trumpą, bet taiklų šio mechanizmo apibrėžimą:

„Turtas, gautas netiesiogiai kaip pelnas, atsiradęs dėl kito žmogaus darbo, ar mainų proceso metu, virsta dalyku, atsietu nuo gamybos proceso. Kai žmogaus susidomėjimas daiktais pranyksta, išauga jo susidomėjimas abstrakčiu turtu - pinigais. Staliui ar javus auginančiam ūkininkui jo veiklos sėkmę parodo stalo ar javų kokybė. Tarpininkas, perkantis ir perparduodantis javus ar stalus, nėra susirūpinęs stalo ar javų kokybe, o pelnu, kurį gauna brangiau pardavęs tai, ką nusipirko. Gamybos visuomenėje sėkmės rodiklis yra pagaminamų daiktų kokybė. Komercinėje visuomenėje sėkmės rodiklis yra prekiautojo sukauptas turto kiekis.“

Žinoma, gamybos priemones valdantis amatininkas taip pat nori savo darbu užsidirbti pinigų tam, kad išmaitintų šeimą, bet jam taip pat rūpės ir teiks pasididžiavimą jo sugebėjimai ir pagamintas produktas. Jis pirmiausia save matys ne kaip verslininką, bet kaip aludarį ar batsiuvį, ir didele dalimi bus susidomėjęs savo produkto kokybe nepaisant to, už kiek jį galės parduoti. Nors šis susidomėjimas skirsis tarp skirtingų žmonių, dažniausiai galios apibrėžimas, kad „staliui ar javus auginančiam ūkininkui jo veiklos sėkmę parodo stalo ar javų kokybė“. Bet žmogus, samdantis kitą tam, kad pagamintų stalą ar augintų javus, paprastai neturės tokio susidomėjimo. Jis nebus amatininkas ir mažai tikėtina, kad turės didžiavimosi savo rankų darbu savybę, kurią gali turėti tik amatininkas. Jo susidomėjimas geriausiu atveju kryps į vadybą ir marketingą, o blogiausiu - į finansus ar, akcininko atveju, į pasyvų korporacijos valdymą, dividendų ir kapitalo naudą, mažai rūpinantis ar net žinant apie tai, ką korporacija iš tikrųjų daro.

Žinau, jog kapitalizmo gynėjai sakys, kad kapitalo valdytojas turės domėtis produkto kokybe, nes kitaip negalės parduoti produkto. Taip, tai tiesa. Kapitalistas turi interesą paversti produktą parduodamu, ir kartais į tai net gali įeiti kokybiško produkto pagaminimas. Bet nebūtinai. Jei poreikis parduoti produktą galėtų pats užtikrinti kokybę, tai nesaugių ar prastai pagamintų produktų būtų tiek, kiek sniego vasarą. Be to, egzistuoja ir reklama, kuri yra galinga priemonė parduoti produktams, net jei jie nėra kokybiški. Neteigiu, jog visi kapitalistai visiškai ignoruoja produkto kokybės klausimą, nors kai kurie ir yra arti to, bet paprasčiausiai, kad, Belloco žodžiais, kapitalistinės visuomenės „sėkmės rodiklis yra prekiautojo sukauptas turto kiekis“.

Dabar jau galime įvardinti kapitalizmo dvasios kaip mąstymo ir veikimo būdo, kurį kapitalizmas ir kapitalistiniai motyvai yra linkę visuomenėje sukurti, grubų apibrėžimą. Tai būdas žiūrėti į visus dalykus sub specie pecuniae, kaip į paprasčiausias priemones siekti pelno. Pavyzdžiui, išsilavinimas yra vertinamas kaip priemonė gauti didesnį uždarbį, fizinė aplinka kaip neturinti jokios vertės, išskyrus tada, jei ji gali duoti pinigų, net jei to pasekmė yra nepataisoma žala mūsų bendriems Dievo duotiems namams.

Ekonomikos studijos nuo Adamo Smitho daugiausia yra intelektualinis konstruktas, sugalvotas aiškinti ir pateisinti kapitalistinės ekonomikos idealui. Net patys konceptualiniai įrankiai, kuriuos šios studijos pasitelkia, yra palankūs kapitalizmui. Pavyzdžiui, ekonominio efektyvumo sąvoka nereiškia išteklių švaistymo nebuvimo, o didžiausio įmanomo kiekio pagaminimą su turimais resursais. Praktikoje tai reiškia, kad rinkos pasiūlos ir paklausos mechanizmas diktuoja resursų panaudojimą, ir laikoma, jog eikvoti išteklius yra ekonomiškai efektyvu, jei šiuo metu jiems nėra rinkos. Todėl gamtinės dujos gali būti paprasčiausiai sudegintos, jei nėra greito ir pigaus būdo jas laikyti ar transportuoti, kad būtų išgauta po jomis slypinti nafta.

Kapitalistinės ekonomikos efektyvumas perauga į tam tikro tipo redukcionizmą. Nors visi pripažįstame esant skirtumą tarp supakuoto maisto, pašildyto mikrobangų krosnelėje maisto bei gero patiekalo, paruošto su rūpesčiu iš natūralių ingredientų, kapitalizmo dvasia stengiasi sunaikinti žinojimą, kad tarp šių dalykų egzistuoja skirtumas. Kadangi bet kokio tipo patiekalas gali numarinti mūsų alkį, kapitalizmui būdinga logika linksta juos lyginti tik pagal jų kainą, ir dėl to nuostolį patiria patiekalas, paruoštas su rūpesčiu, nes jis pažeidžia beveik šventą ekonominio efektyvumo reikalavimą.

Jei galime numalšinti alkį pigiu maistu, ar tai nėra ekonomiškai efektyviau nei ilgas ir daugiau kainuojantis maisto ruošimas pačiam? Tokiu būdu ignoruojame, kokias sveikatos pasekmes gali turėti greito maisto valgymas, bei kaip jis naikina vietines kulinarijos tradicijas ir įgūdžius. Maistas, pagamintas iš tikrų ingredientų, matomas kaip prabanga ar pinigų švaistymas, kaip kažkas leistino, jei turi pakankamai pinigų, bet šiaip nebūtino. Būtent taip mąstydami leidžiame sau pasidžiaugti, koks JAV pigus maistas. O faktas, kad mūsų maistas yra denatūruotas, pripildytas pesticidų ir dirbtinių ingredientų, mums rūpi mažai arba nerūpi iš viso, jei tik šis maistas sugeba numalšinti alkį. Jei turtuoliai ar protestuotojai prieš vyraujančią kultūrą nori geresnio maisto, leiskime jiems už tai susimokėti. O mes (bent taip mums netiesiogiai sakoma) turėtume būti dėkingi galėdami pasirinkti iš pigių valgomų dalykų gausos ir nekreipti dėmesio į ilgalaikes tokio valgymo pasekmes sveikatai, vietinių kultūrinių tradicijų naikinimą ar aplinkos nuodijimą pesticidais ir kitokiais prastais ūkininkavimo būdais.

Anksčiau minėjau, kad viena iš kapitalizmo dvasios pasekmių yra ta, jog į išsilavinimą mes imame žiūrėti tik kaip į būdą gauti gerai apmokamą darbą. Bet redukcionistinė kapitalizmo logika eina dar toliau ir jau pradėjo kištis į patį švietimo mechanizmą. Tikras universitetas su tikrais kabinetais ir diskusijomis gali būti gražu, bet kodėl nesuteikti žmonėms įrašytų paskaitų ir internetu bendraujančių diskusijų grupių? Jei turtuoliai nori mokėti už fizinį universitetą, tegul tai daro, bet daugumai žmonių tai nėra reikalinga ar pageidaujama. (Žinoma, faktas, kad aukštasis išsilavinimas yra per brangus, suteikia lengvą pateisinimą siekiantiems sumenkinti tikras fiziškai egzistuojančias institucijas, bet kapitalistinė efektyvumo logika to paties siektų nei jei kainos būtų nedidelės.) Kadangi skirtumas tarp aukštos ir žemos kokybės produktų ar paslaugų ne visada yra lengvai apčiuopiamas, mūsų ekonominio efektyvumo idėja yra nenaudinga pirmiesiems. Jei galime aprūpinti žmones laipsniais per masinius internetinius kursus, tai kodėl valstybė turėtų švaistyti nereikalingus pinigus, kad išlaikytų brangius fiziškai egzistuojančius universitetus, tūkstančius fakultetų darbuotojų? Juk galime pasiekti tą patį su keliais profesoriais, kuriems tikriausiai net nereikėtų dirbti visą darbo dieną.

Kaip sakiau anksčiau, būtent sunkumas atrasti skirtumą tarp tikro maisto ir greito maisto, tarp išsilavinimo, suteikiamo šimtmečių patikrintais metodais, ir nufilmuotų, masėms skirtų paskaitų paverčia kapitalistinę logiką tokia patrauklia. Patys vertinamieji įrankiai, kuriuos kapitalistinė visuomenė sukuria tam, kad įvertintų pasiekimus, šališkai neatpažįsta jokių svarbių skirtumų, jei tik efektyviai patenkinamas koks nors poreikis. Faktas, kad išsilavinimo nauda ne visada gali būti išmatuota skaičiais, kad standartinė analizė nėra pajėgi įvertinti daugybės svarbių maisto ingredientų, - visa tai padeda plisti manymui, kad reikia naudoti pigiausias priemones, kad patenkintume lengvai atpažįstamus būtinus poreikius.

Jei mus domina ne „pagaminamų daiktų kokybė“, bet tik ar daugiausia „sukaupto turto kiekis“, tai natūralu, jog per daug dėmesio nekreipsime į mūsų gaminamų gėrybių kokybę, ypač jei tik vis tiek galėsime kitus įtikinti juos nupirkti. Jei veikiame prekybos maistu versle, pasinaudosime pirkėjų neišmanymu bei negalėjimu įpirkti kokybiško maisto tam, kad įkištume jiems supakuotą greitą maistą, kuris numalšina alkį, bet nepraturtina žmogaus kūno kaip tai daro maistas, pagamintas iš tikrų ingredientų, su vos keliais ar visai be dirbtinių priedų. Ekonominis efektyvumas reiškia ne gamybą be išteklių švaistymo, o kaip įmanoma pigesnę gamybą. Tačiau juk negalime vadinti laiko ar resursų švaistymu maisto iš sveikų ingredientų gamybą, net jei tai gali kainuoti brangiau nei pasišildyti greitą maistą. Bet pastarasis puikiai išreiškia redukcionistinę kapitalistinio efektyvumo logiką, nes iš pirmo žvilgsnio duoda tą patį rezultatą - greitą alkio numalšinimą - mažiau investuojant į gamybą. Ta pati logika galioja švietimui ir bet kokiai kitai gėrybių gaminimo ar paslaugų teikimo sferai. Tokiu būdu kapitalizmas visą visuomenę priverčia perkelti dėmesį į turto kaupimą ir atitraukti jį ne tik nuo produktų kokybės, bet ir nuo kitų gyvenimo aspektų, kurie galiausiai juk yra žymiai svarbesni nei turto kaupimas.

Versta iš Distributist Review

Susiję

Thomas Storck 7485796716090009518
item