Kun. Robertas Urbonavičius. Didysis lobis

Kas gerbia motiną, krauna lobį. Sir. 3,4 Nors Motinos diena nėra liturginė šventė, tačiau tą dieną bažnyčiose meldžiamasi už mirusi...

Kas gerbia motiną, krauna lobį.
Sir. 3,4

Nors Motinos diena nėra liturginė šventė, tačiau tą dieną bažnyčiose meldžiamasi už mirusias motinas, o gyvosioms teikiamas ypatingas palaiminimas. Šios šventės ištakos – XVII a. Anglija, kur 1644 m. IV Gavėnios sekmadienis buvo paskelbtas motinų diena. Tą sekmadienį tarnai ir darbininkai galėdavo grįžti namo, pas savo motinas. Su anglų emigrantais ši tradicija persikėlė į JAV. 1858 m. Vakarų Virdžinijos Graftono miestelio mokytoja Anna Jarvis ėmė platinti idėją apie motinų darbininkių šventę, tuo siekdama, kad joms būtų suteiktos geresnės darbo sąlygos. 1905 m. mirus A. Jarvis, jos duktė, taip pat Anna, nusprendė įgyvendinti savo motinos svajonę įsteigti nacionalinę motinos dieną. Pirmą kartą ji buvo paminėta 1907 m. antrą gegužės sekmadienį gimtojoje Annos Jarvis bažnyčioje. Gan greitai ši diena imta minėti visoje Amerikoje. 1914 m. JAV prezidentas Woodrow Wilsonas motinos dieną paskelbė nacionaline švente. Pirmieji raginimai Lietuvoje minėti motinos dieną pasigirdo 1924 m., tačiau pirmą kartą ji švęsta tik 1929 m. Įdomu, kad daugelyje šalių įvairuoja šios šventės datos – štai JAV, Australijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje, Turkijoje Motinos diena minima antrąjį gegužės sekmadienį, Prancūzijoje – ketvirtąjį, o Ispanijoje – gruodžio 8 d., švenčiant Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą.

„Klausyk tėvo, iš kurio tu gimei ir neniekink motinos, kai ji pasens. <...> Tebūna laimingi tavo tėvas ir motina: tedžiūgauja ta, kuri tave pagimdė“ (Pat 23, 22.25) – visas Šventasis Raštas pilnas panašių pamokymų. Senajame Testamente pasakojama jaudinanti istorija apie septynių Makabėjų kankinių motiną. Jos akivaizdoje kankino vaikus, kad šie išsižadėtų tėvų tikėjimo. Motina regėdama žudomus sūnus, drąsino juos likti ištikimus Dievui: „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš jums suteikiau gyvybės alsavimą <...>. Mano sūnau, pasigailėk manęs. Tave nešiojau devynis mėnesius savo įsčiose ir tave žindžiau trejus metus, tave auginau, auklėjau ir tavimi rūpinausi iki šios tavo gyvenimo akimirkos. <....> Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau“ (2 Mak 7,22. 27. 29.). Galiausiai nukankinta buvo ir pati motina. Bažnyčios istorijoje būta daug šventų motinų, kurių pavyzdys ir užtarimas mus drąsina.

Štai III a. kankinės Perpetua ir Felicita, kurios, nesutikdamos išsižadėti Kristaus, buvo atplėštos nuo savo kūdikių ir nukankintos. Jos žinojo, kad tas, kuris joms suteikė malonę būti motinomis, neapleis ir jų vaikų. Arba garsioji Monika – dėl jos kantrybės ir maldų Bažnyčia didžiuojasi Šv. Augustinu – vienu iš didžiausių teologų. Galima prisiminti ir XX a. šventąją italę – Gianną, kuri būdama nėščia atsisakė operuotis auglį, nes tai būtų pakenkę būsimam vaikeliui. Saugiai pagimdžiusi ji mirė.

Galiausiai Bažnyčia rodo į visų Motinų Motiną Mergelę Mariją, kuri savo motiniškoje širdyje saugo visas mūsų motinas. Visų motinų vargai – ir Jos vargai, jų džiaugsmai – ir Jos džiaugsmai. Kiekviena žemiškoji motina, net ir labai netobula, yra dangiškosios motinos atspindys. Kiekviena motina, net ir ta, kuri neverta šio kilnaus vardo, nusipelno meilės ir atlaidumo, nes per jas Dievas parodo, kaip myli Šį pasaulį ir kiekvieną žmogų. 

Motinystė yra dovana, kuri sukilnina moterį, todėl piktoji dvasia ypatingai nori suniekinti šį pašaukimą ir per įvairias filosofines-socialines ideologijas stengiasi atsieti moteriškumą nuo motinystės, juos supriešindama. Motinystė pristatoma kaip kliūtis tikrai, šiuolaikiškai moteriai, kaip vergystės forma, neleidžianti atsiskleisti moters tapatybei. Gausioji Barbių kolekcijoje tikriausiai nerasime besilaukiančios ar mamos Barbės. Tai tikras iššūkis mums visiems, kad sugebėtume priešintis mirties kultūrai ir kovoti už nepavergtus protus.

Nepamirškime taip pat ir mūsų dvasinių motinų, nes motinystė nesireiškia vien fiziškai. Įteikime po maldos žiedą visoms savo mamoms, tiek esančioms su mumis, tiek jau iškeliavusioms.

Juk VIEŠPATS <...> patvirtina motinos teises į jos sūnus.
<...> paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša paguodą savo motinai.
<...> neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų.
Sir 3, 2b. 6b; 7, 27a




Susiję

Robertas Urbonavičius 5391187430221856616

Rašyti komentarą

3 komentarai

Anonimiškas rašė...

Motinystė yra kaip kiekvienos moters biologinė ir dvasinė galymybė, tačiau ne visų taip pat suprantama ir siekiama.

žara rašė...

Šiandien taip pat ir šv. Juozapo Darbininko diena – taigi ypatinga šeimos šventė!

Yra toks neretas šv. Šeimos vaizdelis: Juozapas kažką meistrauja, mažasis Jėzulis stebi, o Marija šalimais tvarkosi. Siektinas šeimos idealas. Tačiau kaip nuo jo nutolusi dabartinė tikrovė...

1) Juozapas darbuojasi namuose – o dabartiniai tėvai kasryt iškeliauja kone tremtin.
2) Jėzulis namuose stebi savo maitintoją ir mokosi – o kažkas nusprendė, kad šeima nėra tinkamiausia vieta mokytis, tad vaikus varo į „mokyklas“, kur juos minko soc. inžinieriai.
3) Marija rūpinasi namais – o tie patys soc. inžinieriai pasistengė dabartines moteris įtikinti, kad yra „aukštesnių“ tikslų, ir išviliojo iš namų. Taip nušaudami bent du zuikius: i) vaikų „ugdymu“ rūpinasi jie, ii) darbo rinka, sugužėjus „išsilaisvinusioms“ moterims, padvigubėjo, todėl darbo kaina atitinkamai nusmuko.

Pasiekėme tokią „pažangą“, kad vaikai savo tėvus mato tik valandėlę per dieną – todėl šiuos laikus galime drąsiai vadinti našlaičių laikais!

Dar suskaičiuokime, kokius žvėriškus mokesčius dirbantieji turi sumokėti: GPM, Sodra, PVM – gaunasi apie 75%, o dar pridėję visokias neišvengiamas „paslaugas“ ir akcizus pasieksime ir 80%. Tad šeimai lieka 1/5 – kuo tai geriau už baudžiavą?..

Kokia nežmoniška, šeimas traiškanti priespauda!

žara rašė...

Šiandien taip pat ir šv. Juozapo Darbininko diena – taigi ypatinga šeimos šventė!

Yra toks neretas šv. Šeimos vaizdelis: Juozapas kažką meistrauja, mažasis Jėzulis stebi, o Marija šalimais tvarkosi. Siektinas šeimos idealas. Tačiau kaip nuo jo nutolusi dabartinė tikrovė...

1) Juozapas darbuojasi namuose – o dabartiniai tėvai kasryt iškeliauja kone tremtin.
2) Jėzulis namuose stebi savo maitintoją ir mokosi – o kažkas nusprendė, kad šeima nėra tinkamiausia vieta mokytis, tad vaikus varo į „mokyklas“, kur juos minko soc. inžinieriai.
3) Marija rūpinasi namais – o tie patys soc. inžinieriai pasistengė dabartines moteris įtikinti, kad yra „aukštesnių“ tikslų, ir išviliojo iš namų. Taip nušaudami bent du zuikius: i) vaikų „ugdymu“ rūpinasi jie, ii) darbo rinka, sugužėjus „išsilaisvinusioms“ moterims, padvigubėjo, todėl darbo kaina atitinkamai nusmuko.
Pasiekėme tokią „pažangą“, kad vaikai savo tėvus mato tik valandėlę per dieną – todėl šiuos laikus galime drąsiai vadinti našlaičių laikais!
Dar suskaičiuokime kokius žvėriškus mokesčius dirbantieji turi sumokėti: GPM, Sodra, PVM – gaunasi apie 75%, o dar pridėję visokias neišvengiamas „paslaugas“ ir akcizus pasieksime ir 80%. Tad šeimai lieka 1/5 – kuo tai geriau už baudžiavą?..

Kokia nežmoniška, šeimas traiškanti priespauda!

item