Antonio Socci. Apaštalinis paraginimas yra lūžio taškas katalikiškoje doktrinoje

Ar kardinolas Kasperis buvo teisus, prieš mėnesį paskelbdamas „didžiąją revoliuciją“? Ar su apaštališkuoju paraginimu Amoris Leatitia Bergoglio apverčia Bažnyčios Mokymą, taip iškeldamas save aukščiau Kristaus žodžių ir Dievo įsakymų?

Bergoglio ištarti žodžiai doktrinos nekeičia. Tačiau faktai rodo, jog šiandien jis davė pradžią tam, kas iki šiol buvo draudžiama Šventojo Rašto ir Bažnyčios. Tai „dviguba tiesa“ (double-truth), paslepiama neaiškių ir klaidinančių pareiškimų dviprasmiškume. Kodėl? Negi tam, kad būtų užmaskuota „revoliucija“, turint omenyje, jog Bažnyčia negali iškreipti Dievo žodžio?

Tai daroma būtent tam, tačiau atsargiai ir palaipsniui: taip Bažnyčioje yra pritaikoma „išvirtos varlės“ strategija. Įmesta į verdantį vandenį varlė nedelsiant iššoktų. Tačiau jei ji įdedama į palaipsniui šildomą drungną vandenį, išverda to net nežinodama.

Taigi jau kelis mėnesius mes esame besitęsiančio katalikų doktrinos griovimo liudininkai. Kiekvieną dieną patiriamas naujas smūgis, o galiausiai Bažnyčia bus priversta ištirpti tam tikrose religinėse Jungtinėse Tautose, turinčiose Greenpeace ir Cgil (Italijos darbininkų sąjunga) prieskonį.

Tai kardinolas Kasperis kalbėjo apie „pirmąjį žingsnį revoliucijoje“ ir jis buvo tas, kuriuo Bergoglis 2014 m. vasarį naudojosi konsistorijoje, numesdamas diskusijai Komunijos išsiskyrusiems ir sudariusiems pakartotinę civilinę santuoką „bombą“.

Ši „revoliucija“ yra vykdoma atsisakant „mirtinos nuodėmės“ idėjos. Kardinolas Gerhardas Mülleris teisingai įspėjo: „Didžiausias skandalas, kurį Bažnyčia gali sukelti, yra ne tai, kad jos viduje yra nusidėjėlių, o tai, kad liaujamasi įvardyti skirtumą tarp gėrio ir blogio, paverčiant juos reliatyviais; nustojama aiškinti, kas yra nuodėmė, arba imama ją pateisinti, lyg būtų norima būti arčiau nusidėjėlio ir labiau jo pasigailėti.“

Jonas Paulius II paaiškino, jog didžiausias Bažnyčios motiniškas darbas yra būtent įspėjimas apie nuodėmę ir riziką būti pasmerktam.

Tai turėtų būti pagrindinė popiežiaus misija: Jėzaus Kristaus įgaliojimas Petrui yra skirtas „sutvirtinti tikėjimo brolius“, o ne juos supainioti, destabilizuoti ir suklaidinti. Tačiau tai yra Bergoglio amžius. Tikėjimo saugotojas kardinolas Mülleris interviu Die Zeit žurnalistui prieš tris mėnesius sakė netikintis, kad Bergoglio yra eretikas, bet pridūrė: „Tai kažkas neįprasto, kai oficialiai paskelbtas Bažnyčios mokymas yra išreiškiamas netinkamu, klaidinančiu ar neaiškiu būdu.“

Turint omenyje kardinolo vaidmenį [Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas], šie žodžiai turi milžinišką reikšmę. Būti „klaidinančiu“ reiškia vesti iš kelio. Bet ar klaidinantis Popiežius yra priimtinas?

Be to, apaštališkasis paraginimas rodo, jog ši klaidinanti dviprasmybė nėra nevalingas atsitiktinumas, bet tiksli strategija. Vienu metu buvo įsiplieskę karšti debatai dėl paraginimo interpretacijų, kylančių iš Amoris Laetitia teksto neapibrėžtumo ir jo prieštaravimų. Taigi painiava yra kurstoma paties popiežiaus, kuris, remiantis Evangelija, turėtų būti įpareigotas kalbėti absoliučiai aiškiai. Kaip mokė Jėzus, „Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Evangelija pagal Matą, 5, 37).

Šiems žodžiams prieštaraujanti dviguba tiesa šiandien yra akivaizdi. Bergoglio ir jo šalininkai bando nuraminti tikinčiuosius, atkakliai tvirtindami, jog niekas nėra keičiama (kam tuomet du metus purtyti Bažnyčią ir išleisti 260 puslapių dokumentą?), kai tuo tarpu slėpdamiesi už Bažnyčios jie garsiai džiaugiasi „epochiniu lūžiu“.

Iš tiesų, visi sekuliarūs ultra-bergogliniai laikraščiai švenčia tokiomis antraštėmis: „Sinodas, Popiežiaus Pranciškaus pradžia: galima Komunija išsiskyrusiems ir persituokusiems“ (Repubblica.it); „Popiežius atveria kelią Sakramentams persituokusioms poroms“ (Corriere.it).

Kodėl popiežius Bergoglio neįsako tėvui Lombardi atmesti šių laikraščių interpretacijų, turint omenyje, jog jis greitai nusiuntė jį neigti nuvalkiotas paskalas apie savo fizinę sveikatą? Ar ginti tikėjimą nuo galimo klaidingo interpretavimo yra svarbiau nei paneigti sveikatos problemas?

Puikus jo rafinuoto dviprasmiškumo pavyzdys buvo gėdinga paraginimo pristatymui skirta spaudos konferencija, rengiama Kardinolo Schonborno, kuris dvi valandas mėgino ginti nepagrįstą poziciją.

Ar šiandien Vatikane dominuoja dviguba tiesa? Turime gerą jos pavyzdį paraginimo tekste. Tam, kad būtų galima teigti, jog doktrinoje niekas nėra keičiama, Bergoglio kažkokiu būdu reikėjo mums priminti apie sąlygą, kurią Bažnyčia leido iki šiol, t.y. išsiskyrusiems ir persituokusiems priimti Komuniją, kai jie gyvena „kaip brolis ir sesuo“. Ši Jono Pauliaus ištrauka iš Familiaris consortio turėjo būti pagrindas Bergoglio paraginimui, jei tai būtų daugiamečio Mokymo nuoseklus tęsinys. Tačiau Bergoglio net nemini šios taisyklės tekste, o perkelia ją į pastabą paraštėse ir iškarto sumenkina ją, sakydamas, jog be tam tikro „intymumo“, kiltų pavojus „ištikimybei“.

Iš to galima suprasti, jog Bergoglio nebėra skirtumo tarp šeimų ir nereguliarių porų; priešingai, nebėra jokių neteisingų situacijų ir nebeįmanoma pasakyti, jog jos per se yra laikomos mirtinomis nuodėmėmis. Tiesą sakant, net jei nėra aiškiai pasakoma, jog tokia pora gali būti prileista šventajai Komunijai, yra suprantama, jog kiekvienas atvejis gali būti svarstomas atskirai.

De facto Raginimas prieštarauja Tridento Susirinkimo pateisinimo laiškui ir dvasiai, Dogmatiniai Konstitucijai Lumen Gentium (Vatikano II) ir Jono Pauliaus II enciklikai apie moralę Veritatis Splendor.

Malda ir sielų išganymas (aukščiausia Bažnyčios teisė) nėra laikomi absoliučiu gėriu, o įgauna labiau socialinį, sociologinį ir sentimentalų atspalvį, dėl ko tikintieji yra apgaudinėjami dėl jų sielų būklės prieš Dievą, kas jų išganymui kelia didelį pavojų.

Bergoglio vengia kalbėti apie „moralinę teisę“, kurią Bažnyčia amžiais dėstė dogmose ir kanonų teisės normose, arba vaizduoja ją su panieka kaip kažką „abstraktaus“, kas negali būti pritaikyta „konkrečioms“ situacijoms. Darydamas tai, jis ateina iki ginčo su pačiu Jėzumi, Jam susidūrus su fariziejais dėl skyrybų klausimo (Evangelija pagal Matą, 19, 3-12). Tiesą sakant, Bergoglio teigia, kad „gerokai per daug abstraktus ir beveik dirbtinis teologinis santuokos idealas [yra] atitolęs nuo realių šeimų konkrečių situacijų ir praktinių galimybių“ (36)  ir todėl neturi būti siūlomas. Tai būtų „perdėtas idealizavimas“. Net blogiau: „nėra reikalo dviem ribotiems asmenims užkrauti didžiulę naštą tobulai pakartoti sąjungą, egzistuojančią tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios“ (122).

Bergoglio taip pat pristato naujas sunkias nuodėmes. Taip vadinami rigoristai kalti prisimindami Dievo įstatymą, bet labiausiai iš visų tie žmonės, kurie nepritaria jo politinėmis idėjomis, liečiančioms socialinius klausimus.

186 numeryje Bergoglio galiausiai prisimena Šv. Pauliaus ištrauką, kviečiančią prideramu būdu priimti Kristaus Kūną „kitaip žmogus valgys ir gers savo paties pasmerkimą“. Tačiau aiškindamas, kas yra „prideramas būdas“, jis nepasako, kad tai „Malonės būsena“, kaip kad visuomet mokė Bažnyčia. Jis neįspėja porų, esančių mirtinos nuodėmės būklėje, tačiau įspėja komfortiškai gyvenančias šeimas, kurios yra abejingos skurdžių ir nepasiturinčių šeimų kančiomis.

Moralinės nuodėmės šiuo būdu yra sumenkinamos, Bergoglio pristato socialines (arba socialistines) nuodėmes. Tuomet aišku, jog tie, kurie nepritaria jo mintims dėl imigracijos, turėtų būti atsargūs gaudami Eucharistiją.

versta iš www.rorate-caeli.blogspot.com