Joshua Schulz. Melagingas pornografijos pažadas

Francesco Hayezo 1859 m. paveikslas „Bučinys“

Neseniai manęs paprašė dalyvauti koledžo studentams rengtoje diskusijoje su filosofais ir teologais apie pornografijos daromą įtaką mūsų kultūrai. Manęs buvo paprašyta pakalbėti apie plačiai pripažįstamą faktą, jog reguliarus pornografijos žiūrėjimas slopina vyrų lytinį potraukį ir galiausiai jie tampa nepajėgūs sujaudinti tikrų moterų.

Nors man šių vyrų gaila, pranešimo metu atkreipiau dėmesį ir į tai, jog ši situacija bloga ir moterims. Ji bloga dvejopai. Viena vertus, tai reiškia, jog pornografijos paveiktoje kultūroje vyksta mažiau lytinių santykių nei jos nepaveiktoje kultūroje. O tai reiškia, kad kuriama mažiau šeimų. Pornografija netiesiogiai ir grynai matematine prasme yra kontracepcija, nes mažiau lytinių santykių šiuo atveju reiškia mažiau vaikų.

Antroji priežastis, kodėl sumažėjęs vyrų libido yra blogai moterims - net jei seksualinė veikla vyksta, ji yra vis mažiau ir mažiau erotiška.

Manau, jog šios dvi pornografijos pasekmės susijusios: pornografija veda prie mažiau vaikų, o tai reiškia, kad lytiniai santykiai tampa vis mažiau erotiškais, nes pamirštame, kas iš tiesų yra erotika ir kas apskritai verčia mus norėti turėti lytinių santykių.

Štai mano tezė: pornografiniai lytiniai santykiai savo esme yra priešingi erotikai, ir jie žmones priverčia nebejausti erotikos. Taigi, priešinga erotikai pornografinių lytinių santykių prigimtis paaiškina sumažėjusį vyrų libido. Jei man leisite, noriu išplėtoti analogiją, kuri padės paaiškinti, kodėl pornografiniai lytiniai santykiai yra priešingi erotikai. Norėčiau lytinius santykius palyginti su maistu, o šių santykių moralę su valgymo morale.

Tomistai filosofai, kokiu esu ir aš pats, teigia, jog yra dvi klaidų rūšys, į kurias mes - žmonės - esame linkę: kartais mes trokštame blogų dalykų, o kartais norime gerų dalykų blogais būdais. Tikiuosi, jog visi sutinkame, kad purvas, sumaišytas su dažų skiedikliu, nebūtų geras patiekalas. Jis nėra maistingas, yra keisto skonio, ir paprasčiausiai pražudytų valgantįjį.

Bet manau, jog taip pat galime sutikti dėl to, kad ir gerą maistą galima valgyti blogais būdais. Kalatikų tradicija teigia, jog egzistuoja penkios blogo valgymo formos: per daug išrankus, per daug prabangus, per daug aistringas valgymas, taip pat per didelio kiekio valgymas ir per greitas valgymas. Apsirijimas nėra blogai tik dėl to, kad valgantįjį storina. Juk būna ir plonų apsirijėlių, kaip ir gobšų turtuolių. Apsirijimas yra blogai, nes jis padaro mus mažiau žmonėmis. Jis padaro mus nejautriais ir negalinčiais džiaugtis tikraisiais stalo malonumais. Pernelyg išranki valgytoja, pavyzdžiui, yra tokia, kuri reikalauja, kad maistas būtų pagamintas būtent taip, kaip ji mėgsta, nes kitaip jo nevalgys.  Kas nutinka, kai ji atsisako valgyti net vieną gabalėlį torto, kurį jai gimtadienio proga visą popietę kepė močiutė, nes ji nemėgsta braškių skonio glajaus? Ji netenka gebėjimo suvokti tikrąją torto kaip dovanos vertę, kaip savo močiutės meilės jai ženklą, ir įskaudina savo močiutę nedėkingumu. Ji atima iš savęs ir savo močiutės tikrąjį malonumą dalintis meile, įgavusia maisto formą.

Panašiai yra ir su godžiu valgytoju, žmogumi, kuris pagriebia antrą pyrago gabalėlį, kai šalia sėdintis vaikas dar net neturėjo galimybės suvalgyti pirmojo. Jis ne tik atsisako teisingumo, bet ir unikalaus dalinimosi džiaugsmo - atiduoti kažką, ką turi, kitam žmogui dėl to, jog žinai, kad tai jį padarys laimingu. Godus valgytojas nesugeba pamatyti Kristaus vargstančiojo akyse ir taip atima iš savęs eucharistinį džiaugsmą pasiūlyti Dievui jo paties kūrinį.

Galėčiau ir toliau vardinti panašius pavyzdžius, bet reikia sugrįžti prie pagrindų. Apsirijimas pirmiausia nėra pavojingas dėl to, kad žaloja mūsų sveikatą, bet dėl to, kad atima iš mūsų viską, kas valgant prie stalo mus padaro žmonėmis ir leidžia atskirti save nuo kiaulių, valgančių iš lovio. Kitaip tariant, atima iš mūsų dėkingumą, teisingumą, grožį bei prasmingą pokalbį. Tai pavojinga, nes taip elgdamasis žmogus su savimi elgiasi kaip su kažkuo prastesniu nei yra ištikrųjų.

Tad įsivaizduokime, jog kažkas teigia, kad kol niekas nėra sužalojamas apsirijimo, kol kai kurie žmonės pasirenka būti apsirijėliais, o kiti pasirenka jiems leisti tokiais būti, nėra jokios priežastis priešintis ar pasmerkti apsirijimą. Atkreipkite dėmesį, kodėl tai yra prastas argumentas: darant prielaidą, kad vienintelė žala yra fizinė žala, su jumis elgiamasi ne kaip su žmonėmis - ne kaip su racionaliu suaugusiuoju, bet labiau kaip su gyvuliu - nes žmonės yra sudaryti iš sielos ir kūno ir sukurti buvimui bendrystėje vienam su kitu ir su triasmeniu Dievu, ir tai atspindi net mūsų valgymo įpročiai. Esame sukurti būti tuo, kas esame, ir ne mažiau. Ir būti tuo, kas esame, gerai, kaip mėgdavo sakyti šv. Pranciškus Salezas.

Tai, į ką noriu atkreipti jūsų dėmesį, galioja ir lytiniams santykiams. Teiginys, jog kol niekas fiziškai nėra sužalojamas pornografijos ir kol jos produkcija tęsiama bendru sutarimu, tol nėra priežasties jai priešintis, netinka lytiniams santykiams dėl tos pačios priežasties, dėl kurios netiktų valgymui. Todėl, kad žmonės yra sudaryti iš sielos ir kūno bei skirti bendrystei vienam su kitu ir su triasmeniu Dievu, ir tai atspindi net mūsų seksualumas. Žmonių lytiniai santykiai yra skirtingi nei gyvūnų dėl moralinių, estetinių, asmenybinių ir teologinių gėrių, randamų jų lytiniuose santykiuose.

Leiskite man paaiškinti. Pirmiausia reikėtų pastebėti, kad lytinė aistra yra nutaikyta į lytinius santykius, kurie yra reproduktyvūs. Jei mano draugas Rodney yra ateivis ir aš jam „duodu penkis“, o jis pastoja, tai būtų galima vadinti lytiniais santykiais, nes tokie santykiai reiškia reproduktyvią veiklą. Būtent todėl lytinė aistra, nenutaikyta į savo esme reproduktyvų aktą, yra kažko stokojanti. Antra, reikia turėti omenyje, kad žmonių reprodukcija nėra skirta tiesiog pagaminti daugiau dalykų, ji į pasaulį paleisdama vaikus kuria naujus santykius: vyrų ir žmonų, motinų ir tėvų, sūnų ir dukrų, brolių ir seserų. Lytiniai santykiai kuria šeimas, o jos yra laimingo gyvenimo pamatas.

Kodėl tai svarbu? Nes tai reiškia, kad kai vyras ir moteris žiūri vienas į kitą su kibirkštimis akyse, jie turėtų matyti tai, ką Jonas Paulius II pavadino genealoginiu žmogumi. Jie turėtų matyti vieni kitus kaip vyrus ir žmonas bei kaip motinas ir tėvus, ir jų sūnus bei dukras. Ir jie turėtų matyti, jog tos kibirkštys jų akyse iš tikrųjų yra amžinybės liepsna, nes kiekvienas iš šių žmogiškųjų santykių yra tikras bei skirtas šventumui. Kiekvienas iš šių santykių yra dieviškosios meilės atvaizdas. Štai, kas yra ypač sužadinančio lytiniuose santykiuose: kad šio intymiausio akto metu mes gauname daugiau nei kada nors galėtume tikėtis ar trokšti, nes žmogus, su kuriuo mes dalinamės savimi, yra daugiau nei mes galime įsivaizduoti.

Taigi, tikroji erotika nėra niekad nepatenkinama aistra. Tai yra meilė, dėl savo nuostabaus pertekliaus tampanti kuriančiąja. Visai, kaip Dievo.

Todėl pornografijos žiūrėjimas yra lyg ėjimas į meno muziejų su užrištomis akimis. Tai lyg bandymas klausytis simfonijos po vandeniu ar šokti su akmenimis batuose. Pornografija užgesina erotišką žvilgsnį, mūsų akis versdama nuolatos žiūrėti į kažką, kas nėra žmogiška. Neapsigaukite: pronografinis žvilgsnis trokšta mašinos, ne lytinių santykių. Jis nori greito, užtikrinto ir lengvai pasiekiamo malonumo lygiai taip pat, kaip priklausomas nuo morfijaus žmogus verčiau renkasi dozę nei draugystę.

Tad žinoma, kad pornografija atbukina vyriškąjį libido tikrų moterų atžvilgiu. Ji mus išmoko rinktis mašinas vietoj žmonių, nes su mašinomis lengviau. Atsiminkite mano žodžius: antroji seksualinė revoliucija, jau dabar esanti už kampo, stengsis pateisinti lytinius santykius su mašinomis, ir žmonės to norės, nes mašinos niekada nepaprašys pasikeisti, pasiaukoti ar būti geresniu nei esi dabar.

Pornografija atbukina vyrišką libido sunaikindama seksualinę vaizduotę, nes vaizduotė yra statoma ant to, kas tikra. Būtent todėl pornografija savo esme yra priešinga erotikai. Jos žiūrėjimas verčia vyrus tikėtis, kad moterys kaip euforiškos mašinos atsakys į bet kokią seksualinę stimuliaciją. Tai ne tik klaidinga, kaip gali patvirtinti bet kuris vedęs vyras. Pornografijoje nėra jokio iššūkio, jokio poreikio vyriškėti ir išmokti sujaudinti tikrą moterį humoru, romantika, pasipiršimu, santuoka ir tėvyste. Tikros moterys (jos taip teigia) žavisi vyrais, kurie žaidžia su savo vaikais. Kitaip tariant, jos žavisi džentelmenais. Pabandykite to išmokti iš pornografijos.

Versta iš Crisis Magazine