Vytautas Raškauskas. Nepalaužtoji karta. Partizanų ryšininkės istorija (II)
Vorkutos lagerio kasdienybė „Dar ir šiandien visus tuos žuvusius vyrus prisimenu, vis su ašarom. Jaunystės ir viso gyvenimo auka dėl ...
https://www.propatria.lt/2015/12/vytautas-raskauskas-nepalauztoji-karta.html?m=0
Vorkutos lagerio kasdienybė |
„Pamenu, su partizanų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu šventėme Kalėdas. Prie vieno stalo su kitais partizanais sėdėjome. Kaip gražiai jie tada giedojo, kaip gražiai meldėsi. Klausiau jų, ar bijo mirti. Sakė: „Bijom taip, kaip ir visi. Bet stojom į šitą rikiuotę ir esam pasiruošę mirti tam, kad jūs gyventumėt. Jūs gyvenkit!” O juk kitaip ir nebūdavo – apie jų žūtis girdėdavau kone kasdien. Ir žuvo jie visi ligi vieno.
Ir dabar, jau būdama sena, pagalvoju, kaip būtų baisu, jeigu reikėtų aukotis ir mirti. O kaip jiems, tiems jauniems vyrams, kai visas gyvenimas, visas grožis dar prieš akis? Ir dar tokiomis sąlygomis: būdavo, kas priglaus, o kas kaip į šunį pažiūrės, – tikrai ne visi buvo palankiai nusiteikę. Ir naktys miško šaltos būdavo. Pati ne kartą esu miške nakvojusi, slėpusis po eglėmis nuo apsupimų. Taip norėdavosi tomis akimirkomis sukibti su žeme. Rodos, norisi prapulti tenai, kad tik nebebūti čia, paviršiuje, kur ieško ir supa. Pats žmogus lendi į žemę, prie jos glaudiesi, kai tyko pavojus.
Bet tikrai, kiek daug anuomet buvo rizikos, kokia begalė pavojų. Ir per visą tą ugnį jauni perėjom, viskam įveikti drąsos užteko.
Kovojanti Lietuva
Kad ir 1945 m. rugpjūčio įvykiai. Ryšininkavau Kęstučio apygardos partizanams. Ypač artimas man buvo partizanų vado Saturno būrys – ne vienas kaimynas ir draugas į šito būrio gretas įsijungė. Vieną rugpjūčio naktį apsupo jų mišką ir patį Saturną smarkiai sužeidė. Miegu aš savo klėtyje ir girdžiu paryčiais pro miegus: „Pole!” (mano vardo – Apolonija – trumpinys). Atidarau duris, o priešais mane stovi Jonukas (užsislaptinęs partizanas, turėjęs ginklą, bet vaikščiojęs laisvėje) ir vadas Saturnas su peršautais plaučiais. Pasirodo, grioviais iš apsupimo rato išsiveržę sugebėjo iki manęs atsigauti, kad gydyčiau Saturno žaizdą. Paprašė, kad išeitų tėvukai ir mažosios sesutės iš namų, o mudu su broliu Vladu, irgi ryšininku, pasiliktume. Paguldėm tuodu partizanus ant šieno, Saturną sutvarstėm, ir jie visą dieną prabuvo mūsų kluone. O tuo metu rusai jau kratė apylinkes, visur iš apsupties išsiveržusių partizanų ieškodami, todėl skubiai susisiekiau su kitomis ryšininkėmis ir tarėmės, kaip išgabenti Saturną su Jonu į saugesnę vietą.
Galiausiai brolis nuėjo atvesti arklių, o mes su Jonuku ruošėm patalus vežimui iškloti ir Saturnui paguldyti, kai išgirdom, kad sodybą supa. Nėrėm abu į šalimais esančias daržovių lysves, o viršum mūsų rusai atidengė kryžminę ugnį ir kad pila, kad šaudo! Nuslinkom lysvėm pamažu iki nusekusio sodybos prūdo ir palindom po atsidengusių medžių šaknų pastogėm. Tas prūdas buvo gale daržinės, kurioje gulėjo Saturnas. Man tik viena mintis: „Kas dabar bus, kai jį ten atras?“
Matyt, Jonas tą pat pagalvojo, nes, nutaikęs progą, iš po prūdo medžių užuovėjos išlindo ir puolė staigiai bėgti link čia pat buvusio miško pro ramiai stoviniuojančius ir šaudyti nepasirengusius stribus. Tie, baisiai rėkdami, puolė jį vytis miško link. O Saturnas, kai tik rusai nutolo, sužeistas nusirito nuo šieno, išslinko į netoli namų augusias avižas ir jomis nusigavo į kiek tolėliau buvusius rūsius, kur jį leisgyvį suradęs kaimynas, taip pat partizanų ryšininkas, padėjo per upę persikelti į saugesnę vietą.
Vorkutos lageriai
Ne ką mažiau pavojų tykojo Sibire. Vorkutos lageryje, vadinamame „peresilka“ (laikinas naujai atvykusių tremtinių paskirstymo į kitus lagerius punktas – aut. past.), buvom aštuonios moterys, o visi kiti – vyrai. Dirbdavom įvairiausius purvinus, dažniausiai valymo, darbus. Kartais tekdavo valyti lagerio viršininkų namus.
Vienąsyk taip bevalant mane pastebėjo vienas iš viršininkų. Man nežinant, jis paprašė vienos iš valytojų, kad pas jį mane atviliotų. Ta valytoja sugudravo į mane kreiptis pagalbos, gabenant į taisyklą krūvą batų, tačiau, kai pakeliui užėjome į viršininko namus, supratau, kad kažkas ne taip. Ji nežinia kaip tuoj pat iš kambario išsmuko, o netikėtai ten atsiradęs viršininkas iš vidaus užrakino duris ir man išrėžė: „Aš tave paliksiu čia, bet lagerio tu nebematysi, aš išpuošiu tave, išrėdysiu ir būsi man žmona, tik ar sutinki?“ Aš, visa persigandusi ir pamačiusi kitas duris, staigiai pro jas smukau ir tekina nubėgau atgal į savo baraką. Viską papasakojau lagerio draugėms. Visą ateinantį mėnesį, iki pat perkėlimo kitur, jos mane sergėjo, žvilgsnių neatitraukdamos, o nakčiai apklodavo kaldromis taip, kad manęs visai nesimatydavo. Galima sakyti, jog taip ir pratūnojau po tomis kaldromis visą mėnesį, retkarčiais slapčiomis išsprukdama į tualetą.
Būdavo, tiesa, susirinkimai, į kuriuos eiti privaloma, kitaip tuoj pat skelbtų paiešką. Pasodina tuose susirinkimuose mane priešais tą viršininką ir kad žiūri jis į mane, kad žiūri, akių neatplėšdamas! Parbėgu išsigandusi po kiekvieno susirinkimo, uždangsto mane vėl tomis kaldromis draugės ir slepiuosi.
Lagerio kasdienybė.
Tam mėnesiui prabėgus, šaukia visus pagal pavardes. Iššaukia vyrus, iššaukia moteris, uždaro lagerio vartus, o mane vieną palieka viduje. Ateina pats viršininkas, laiko iškėlęs mano bylą ir klausia: „Ar pasiliksi?“ Ir vėl ta pati melodija, kaip nebereikės man nieko dirbti, kaip būsiu laisva, būsiu kailiniuota, jokio vargo nebematysiu. O aš pradėjau visa gerkle rėkti: „Ne ne ne!“ Su dideliu trenksmu ir staugimu jis įsakė atidaryti vartus ir mane išleido, visaip grasindamas mano gyvenimą sužlugdyti. Bet man buvo bent šiek tiek ramiau, nes pėsčiomis į mums priskirtą lagerį keliavome kartu su draugėmis.
Buvo liepos mėnuo. Ėjome, kol prieš akis išniro didžiulė Vorkutos upė. Buvau girdėjusi, kad už jos yra baisus lageris, į kurį patekti būtų reiškę pražūtį. Bet nežinojau, kad man bus skirta kalėti dar baisesnėje vietoje – vadinamojoje moterų „Antrojoje plytinėje“. Tai – buvęs griežto režimo vokiečių lageris, kur beveik kiekviename žingsnyje po žeme guli žmogus. Kažkuomet ten belaisviai tiesė geležinkelį ir žinojome, kad kiekvienas to geležinkelio metras nusėtas išbadėjusių, nepakeliamo darbo iškankintų žuvusiųjų kaulais. Tas pat pasakytina apie miesto ar paties lagerio gatves bei pastatus – visur žmonių kaulai.
Atsimenu, kiek vėliau atidarė karjerą ir turėjom nukasti paviršinį žemės sluoksnį, kad tolesniam kasimui būtų pasiekiami molio klodai. Sunku jums būtų įsivaizduoti, kiek ten iškasdavome kaulų iš pačių seniausių laikų. Per amžius ten buvo kalinami žmonės, o dabar jų kaulus krūvomis vežė ir metė į Vorkutos upę. Net ir po mirties nebuvo ten ramybės. Ir aš į šitą baisybę papuoliau.
Užrašė, nieko nelaukdami, mane ir likimo draugę iš karšto didelio pečiaus iškrauti plytas, sudėti į vežimėlius ir išstumti laukan. Aštuonias valandas dvi moterys vis iš naujo turėjo imti po tas penkias plytas, krauti į vagonėlius ir stumti laukan.
Vos įėjau pirmų plytų išimti ir supratau, kad negalėsiu to nežmoniško krosnies karščio nuo kalėjimų išvargusi ir paliegusi pernešti. Ėmiau ir pasakiau, kad tegul geriau man dar 120 metų kalėjimo skiria, o aš šito darbo nedirbsiu. Mano akivaizdoje viena jauna ukrainietė, išimdama iš krosnies plytas, tiesiog užsidegė, tačiau ją pargriuvusią tuoj apipylė kibiru vandens ir privertė darbą tęsti toliau, be jokios pertraukos, ką jau kalbėti apie apžiūrą.
Mane dar kalbino moterys, kad bent po vieną plytą kraučiau, nes kitaip uždarys dešimčiai parų į karcerį, o karcerio paras reikėdavo vandenyje išstovėti su 200 gramų duonos daviniu dienai. Karcerio nenorėjau, bet nė tos vienos plytos pakelti nebeįstengiau. Tuoj prisistatė viršininkas su lagerio raštininke. Viršininkas įsakė jai skirti man karcerio, bet ši griežtai atsisakė, liepdama man po darbo pas ją apsilankyti. Nesuprasdama, kaip pavyko nuo tos baisios bausmės išsisukti, užėjau į jos kontorą, o ji, išsitraukusi savo dukters nuotrauką, ištiesė man. Ta jos dukra atrodė lygiai kaip aš! Raštininkė mane nužvelgusi apsikabino, pabučiavo ir pavadino tikru savo dukters atvaizdu. Pakeitė ir mano darbą – užrašė kasti sniego.
Ryšininke buvau tapusi taip pat ir Vorkutoje. Platindavau laikraštėlius, rašytus ranka. Gaudavau su pas mus atsiųstais plytų ar anglių sąstatais paslėptų laikraštėlių, juos ranka perrašydavau, taip padaugindavau ir siųsdavau vagonais toliau, į kitas anglių kasyklos šachtas. Žinodama, kas kuriose šachtose darbuojasi, pajėgiau laikraštį išplatinti daugybei kalinių. Tokiu pat būdu rinkdavau rinkliavas rašymo priemonėms, kuriomis leidėją aprūpindavo turintieji leidimus išeiti iš lagerio teritorijos.
Per laiką visai įsidrąsinau: ir plytinėje laikraštėlių prisegdavau, ir vagonuose į šachtas pridėdavau, ir norintiems atskirai padalindavau. Ilgainiui jau turėdavau nemažai kopijų, o jas slėpdavau ir savo kambaryje, kur gyvenau su dar trimis moterimis. Trumpam buvome priglaudę ir penktą moterį, lietuvę, kuri jau buvo atkalėjusi savo bausmės laiką ir todėl vadinome ją laisvąja. Kartą, jau gyvenant pas mus tai laisvajai, netikėtai įeina į mūsų kambarį kariškiai ir klausia: „kuri lova laisvosios?” Tuoj pat sumečiau, kad jie, ko gero, mane įtaria spaudos platinimu, todėl pasakiau, kad laisvosios lova yra toji, kuri iš tiesų buvo mano. Mat mano pagalvėje tuo metu buvo įsiūta krūvelė „Laisvės varpo“ laikraščių, parengtų platinimui. Pamaniau, kad gal laisvosios moters lovos jie netikrins, o jei visgi būtų patikrinę – būčiau prisipažinusi, tačiau tąsyk surizikavau. Ir išties, visų kalinių lovas iškratė, o mano lovos, idant čia guli laisvoji, vienintelės nepalietė. Prieš keletą metų aš tą moterį sutikau ir jai šitą istoriją papasakojau.
Ir kiek dar daug mano gyvenime buvo tokių pavojingų akimirkų, tokių pavojų, bet visur visada jutau Dievo globą, visur laimingai iš mirties gniaužtų išslydau! Net sunku dabar tuo patikėti.
Paleido mane 1956 metais. Grįžau laimingai į Lietuvą. Kalbino nors keletą lapų atsiminimų parašyti. Ir norėjau, bent nedidelę dalį to, ką galėčiau papasakoti, užrašyti, bet taip ir neįstengiau. Rankos, vaikeli, nebepakeliu.“
Miela Apolonija, viso labo nedidelė dalis Jūsų kančių ir vilties kelio sutilpo šiuose puslapiuose. Tačiau įstabaus Jūsų gyvenimo pėdsakas neišdildomai įsirėžęs Tėvynės ir kiekvieno mūsų atmintyje. Tai mes apie Jus rašome, tai mes Jūsų istoriją su didžia pagarba skaitome, žinodami, kad Jums ir visiems Tėvynės laisvės sargams atsimokėti galime nebent patys atsidėdami laisvės darbui. Ir visgi, priimkite šį tekstą kaip simbolinę padėką už išsaugotą tikėjimą Lietuva, už išlaikytą ir mums perduotą viltį ateities kūrybai. Juk nieko nėra brangiau jaunai ir veržliai širdžiai už kilnaus ir didžio žmogaus žygį, kaip liudijimą, kad įmanoma gyventi tiesoje.
Rašyti komentarą