Petras Daugintis. Siekiant socialinio teisingumo ekonomijoje (II)

Socialinio teisingumo samprata Pagal Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą žmogaus teisės ir pareigos bendruomeniškai ūkiškame gyveni...



Socialinio teisingumo samprata

Pagal Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą žmogaus teisės ir pareigos bendruomeniškai ūkiškame gyvenime kyla iš krikščioniškos žmogaus sampratos ir pačios žmogaus prigimties. Žmogus yra sutvertas pagal Dievo panašumą ir paveikslą. Jis yra Kristaus brolis - sesuo, jo mistinio, paslaptingojo kūno narys. Žmogus turi protą ir laisvą valią. Tad jis - asmuo, aukščiausia būtybė, didžiausia vertybė žemėje. Visi kiti Dievo sutverti kūriniai ir jėgos turi tarnauti visiems jo vaikams. Viskas turi būti rikiuojama į žmogų.

Žmogus iš pačios savo prigimties yra socialinė būtybė. Drauge su kitais jis apsirūpina pats ir padeda kitiems apsirūpinti žmogiškam gyvenimui reikalingomis gėrybėmis. Iš to kyla bendruomeninio gyvenimo principai, kriterijai, teisės ir pareigos. Štai keletas jų:

- visos gėrybės turi tarnauti visų žmonių labui (bendruomeninė nuosavybė);

- bendruomeniškai atliekamas darbas turi siekti visų bendrojo labo, o ne kurios paskiros grupės ar žmogaus (bendrojo gėrio principas);

- kiekvienas turi stoti už visus žmones ir visi už vieną (solidarumo principas);

- ką padaryti gali pats žmogus ar nedidelė žmonių bendruomenė, tegu to nesiima daryti didesnė bendruomenė; tepadeda tik pagal reikalą (subsidiarumo dėsnis);

- bendrai darbuojantis: atiduok kitam tiek, kiek jam priklauso (teisingumo įsakymas).

Socialinis teisingumas priklauso prie teisingumo. Yra tam tikra teisingumo rūšis, skirtinga nuo kitų. Stebint gerą, solidžią šeimą, yra bene lengviausia socialinį teisingumą suprasti. Joje visi nariai darbuojasi ir rūpinasi šeimos gerove; taip pat visi naudojasi ta gerove. Jeigu kuris šeimos narys yra ligotas ar šiaip nepajėgus dirbti, vis tiek kiti šeimos nariai rūpinasi juo ir jaučia pareigą padėti jam, o šis turi teisę naudotis bendrąja šeimos gerove ir kitų pagalba.

Panašiai ir tose didžiulėse žmonių šeimose - prigimtinėse, darbo ir kitokiose bendruomenėse - visi nariai (ir silpnesnieji) turi teisę gauti, kas jiems priklauso ir reikalinga; o kitų pareiga tai jam duoti. Šitai plaukia iš bendrojo gėrio ir solidarumo sąmonės reikalavimų. Tai ir yra socialinis teisingumas.

Socialinio teisingumo terminas ir samprata ypač išplito po pop. Pijaus XI socialinės enciklikos "Quadragesimo Anno" (1931) paskelbimo, kurioje ši sąvoka dažnai vartojama ir išreiškiama, pvz. :

- Dėl to turtai, kurie ekonominės ir socialinės pažangos dėka nuolatos auga, turi būti taip skirstomi žmonėms ir luomams, kad būtų išlaikytas, kaip Leonas XIII sako, jų naudingumas bendruomenei arba, kitaip sakant, kad būtų apsaugota bendroji visuomenės gerovė. Šitas socialinio teisingumo dėsnis draudžia vienam luomui neleisti kitam luomui naudotis šituo gėrybių paskirstymu. [3]

- Soc. teisingumui yra priešinga nederamai mažinti ar didinti darbininkų atlyginimą, siekiant vien asmeninės naudos ir nepaisant bendrosios gerovės (38 n.).

- Kiekvienam turi būti duota, kas jam priklauso; reikia taip daryti, kad žemiškosios gėrybės būtų skirstomos pagal viešosios gerovės reikalavimus arba socialinės teisybės normas (31 n.).

Taigi soc. teisingumas yra savarūšis ir skiriasi nuo kitų "klasinių" teisingumo rūšių net keleriopai.

1.  Soc. teisingumo objektas yra bendrasis ekonominis gėris, o legalinio, arba įstatyminio, teisingumo objektas apima visokeriopą bendrąją gerovę.

2. Soc. tiesingumo subjektas yra žmonės kaip kurios prigimtinės ar dirbančios bendruomenės (komiteto) nariai; o įstatyminio ir padalinamojo teisingumo — žmonės, kaip piliečiai.

3. Soc. teisingumo reikalavimai ir apeigos galioja dar prieš atitinkamus įstatymus; taip pat ir ten, kur jie nepasiekia ar nenustato tų teisių ir pareigų.

4. Jis skiriasi nuo mainų teisingumo, kuris griežtai įpareigoja tik abiejų asmenų ir abiejų pusių sutartam dalykui, pinigų sumai. Tačiau soc. teisingumas turi su juo bendra, nes jų abiejų materialinis objektas yra ekonominės gėrybės.

Nors katalikų filosofų ir sociologų tarpe esama net 5 skirtingų nuomonių, tačiau pagrindiniuose punktuose jie sutinka. Tad su William F. Drummong'u socialinį teisingumą taip galima aptarti: Tai sava teisingumo rūšis, skirtinga nuo mainų, padalinamojo ir įstatyminio teisingumo, kuri reikalauja, kad ekonominės gėrybės, net privačios nuosavybės, tarnautų visų bendrajam labui, visi gautųjų prideramąją jiems dalį. [4]

Nors soc. teisingumas yra savarūšis, tačiau daug kas griežtai neskiria jo nuo "klasikinių" teisingumo rūšių. Jį kartais vadina ekonominiu teisingumu, pvz., kad ir anksčiau minėtame JAV vyskupų konferencijos ganytojiškame laiške "Ekonominis teisingumas visiems". Tačiau su K. J. Čeginsku galima sakyti:

- Soc. teisingumas yra dinaminis dorinės visuomenės santvarkos pradas ir tuo pačiu visuomeninės pažangos, plėtotės, judrumo, reformų bei persitvarkymo variklis, semias energiją ne iš pozityvios valstybės teisės, bet iš prigimties įstatymo. Soc. teisingumo nešėjas pirmiausia yra asmuo (paskui — socialinės grupės - P. D.), pašauktas tarnauti visuomenei ir joje siekti tobulybės; turįs nenusavinamą prigimties teisę reikalauti paramos ir tokios visuomeninės būklės, kurioje, įnešdamas savąjį indėlį bendrosios gerovės kūrybon ir gaudamas sau priklausančią dalį, galėtų išskleisti visas savo galias ir siekti pilnutinio žmogiškumo. Social, teisingumo sąmonę papildo ir atbaigia krikščionybės skelbiamas socialinės meilės reikalavimas. [5]

Soc. teisingumas - bent savo esme ir dinamika - siekia ekonominių galimybių ir gyvenimo sąlygų lygybės visiems. Juk visi žmonės iš prigimties yra lygiateisiai. Mahatma Gandhi, dvasinis indų vadas, kovoje už Indijos išlaisvinimą kalbėdamas pranašiška Bažnyčios tėvų kalba ir nutraukdamas kaukę nuo nuodėmių prieš soc. teisingumą, pareiškė:

- Aš turiu prileisti, kad tam tikra prasme mes visi esame vagys. Jeigu aš pasiimu šį tą, ko nereikia mano paties asmeniškam naudojimui, ir tai pasilaikau - aš vagiu tai nuo kito, kuriam reikia. [6]

Tai taikintina ir turtingųjų socialinių grupių bei tautų elgesiams. Tačiau nėra nusikaltimo prieš soc. teisingumą, jei kas daugiau turi ar uždirba, kai tas "daugiau" vienokiu ar kitokiu būdu tikrai tarnauja mažiau pasiturinčiųjų labui.

Išnašos

[3]. Pijaus XI soc. enciklika "Quadragesimo Anno", 31 n. Cit. pagal "Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir Pijaus XII kalhų rinkinį", Vokietija, Lux leidykla, 1949 m., 276 p.

[4]. William F. Drummond, S.J., Social Justice, Milwaukee, 1955, p. 27, 55.

[5]. K. J. Čg., Socialinis teisingumas, Lietuvių Enciklopedija, Boston, 1963, XXVIII t., 238 p.


Susiję

Socialinis mokymas 4122537252823974059
item