Jonas Švagžlys. Ar tikrai pabėgėlių klausimas - neaktualus? Atsakymas Linui Kojalai

Apie šiandienę pabėgėlių krizę diskutuojama išties daug. Ir, kaip dažniausiai būna svarstant kontroversiškus klausimus, visuomenė pasidal...

Apie šiandienę pabėgėlių krizę diskutuojama išties daug. Ir, kaip dažniausiai būna svarstant kontroversiškus klausimus, visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas. Pabėgėlių priėmimo ir apskritai liberalios migracijos politikos šalininkai teigia, jog suteikti prieglobstį atvykėliams yra mūsų krikščioniška ar šiaip bendražmogiška pareiga, o jų integracija neturėtų sukelti didelių problemų. Jiems oponuojantieji teigia, kad didelė dalis pabėgėlių į Europą plūsta ne gelbėdamiesi nuo karo (jokia ne paslaptis, kad didelė dalis jų atvyksta į Europą iš jau saugių, tik ne tokių turtingų šalių, tokių kaip Turkija, o kai kurie kelionėje tyčia „pameta“ dokumentus, kad galėtų apsimesti esantys iš karo draskomos Sirijos), bet siekdami sotaus gyvenimo Europoje, o atvykėlių iš Artimųjų Rytų integracija jau dabar tampa rimtu iššūkiu Europai.

Iš tiesų diskutuoti šiuo klausimu verta. Kaip užtikrinti, kad atvykėliai integruotųsi į europietiškas visuomenes ir netaptų našta juos priėmusioms šalims? Kokių priemonių turėtų imtis ES, kad atvykėlių srautai galiausiai imtų mažėti? Apskritai, kas lemia, kad daugelyje Europos šalių auga islamiškojo ekstremizmo grėsmė, daugelis net antros ar trečios kartos imigrantų nesugeba perimti vakarietiškos civilizacijos normų ir elgesio taisyklių, o didžiausių problemų Europai sukelia atvykėliai iš musulmoniškų, o ne kitų vargingesnių pasaulio kraštų? Visi šie klausimai yra itin aktualūs, ir į juos būtina ieškoti atsakymo.

Todėl nemaloniai stebina vis pasigirstantys komentarai, jog pabėgėlių klausimui Lietuvoje skiriama per daug dėmesio. Toks požiūris išsakomas neseniai publikuotame politologo Lino Kojalos tekste. Puikiai pažįstu ir gerbiu straipsnio autorių, visgi šįkart negaliu sutikti su daugeliu jo tekste išsakytų minčių, todėl norėčiau išdėstyti kiek kitokį požiūrį į tekste aptariamą problemą.

Kaip teigia L. Kojala, Lietuvoje jau tapo įprasta, kad palyginti nereikšmingi klausimai, tokie kaip žemės pardavimas užsieniečiams ar pabėgėlių priėmimas, užgožia gerokai aktualesnes problemas, tokias kaip alkoholizmas, didelis savižudybių skaičius ar demografinė krizė, pasireiškianti tiek mažėjančiu gimstamumu, tiek didžiule lietuvių emigracija. Autorius teisus – šios problemos yra itin aktualios, todėl jas būtina spręsti įvairiais būdais – švietimu, socialinėmis programomis ir t. t. Bet ar tikrai vienų problemų svarba paneigia kitas aktualias (ar tokiomis tampančias) problemas?

Vadovaujantis tokiu požiūriu galima kelti klausimą, ar, pavyzdžiui, ne per daug dėmesio Lietuvoje skiriama karui Ukrainoje? Jeigu Lietuvoje turime tiek daug vidinių problemų, tai ar galime leisti sau skirti tiek daug dėmesio kitų šalių bėdoms, ir savo aktyvumu stengtis pranokti net gerokai didesnes ir turtingesnes Europos valstybes? Bet dėl to mes juk nesiūlome „apsidairyti savo kieme“ ir mažiau dėmesio skirti Ukrainai, o ir Rusijos grėsmės klausimas netampa mažiau aktualus dėl to, jog ir patys turime daug savų problemų. Rytų Europos politikos analitiku dirbantis ir Ukrainos klausimu dažnai rašantis L. Kojala vargu ar galėtų su tuo ginčytis. Galiausiai, pagal tokią logiką, galima kelti ir tokį klausimą: jei jau Lietuva bent kol kas nėra pajėgi susitvarkyti su savo pačios socialinėmis problemomis, ar ji bus pajėgi pasirūpinti atvykėliais iš visiškai skirtingos civilizacijos kraštų ir tinkamai juos integruoti?

Iš pirmo žvilgsnio Europos Komisijos siūlymu Lietuvai skirta pabėgėlių kvota nėra didelė. Juk tie 1105 pabėgėliai sudarytų vos 0,04 proc. Lietuvos gyventojų! Tačiau į šią problemą reikia žvelgti kur kas giliau. Kalbama ne vien apie siūlomą pabėgėlių skaičių, bet apie patį problemos sprendimo būdą apskritai, t. y. ar tai dar labiau nepadidins pabėgėlių srauto ir nepaskatins nusikalstamo žmonių gabenimo „verslo“? Be to, pabėgėlių priėmimo klausimas susijęs ir su kita Vakarų Europoje itin aktualia musulmonų integracijos ir ypač – augančio religinio ekstremizmo problema. Patys ISIS vadeivos neslepia, jog tarp pabėgėlių yra infiltruoti daugybė šios teroristinės organizacijos narių. Todėl šis klausimas tampa rimtu iššūkiu Europos šalių saugumui.

Stebėdamas vykstančias diskusijas, pastebiu įdomų paradoksą: kai kalbama, tarkime, apie Rusijos agresiją kaimyninėse šalyse, visi sutinka, jog ši grėsmė tikrai egzistuoja, kad reikia iš anksto ruoštis galimoms atakoms, pro padidinamąjį stiklą stebėti Rusijos politinius veiksmus ir t. t. Bet kai eina kalba apie kitą pavojų Europai – islamiškąjį ekstremizmą – kritikos strėlės ir pašaipos pirmiausia skrieja būtent į tuos, kurie labiausiai akcentuoja šią problemą ir potencialias grėsmes. Be abejo, tikrai ne visi musulmonai yra potencialūs teroristai. Tačiau analogiškai galima pasakyti, jog tikrai ne visi rusai yra Putiną šlovinantys šovinistai. Bet, suvokdami augančią Rusijos grėsmę ir didelį Rusijos gyventojų (ne visų, be abejo) Putino režimo palaikymą, mes juk nesiūlome panaikinti vizų režimo su Rusija, leisti Rusijos piliečiams turėti ir Lietuvos pilietybę ar juolab mažinti dėmesį kariuomenei ir pasienio apsaugai. Tad kodėl kalbant apie vienas grėsmes didesnis įtarumas laikomas įžvalgumu, o kalbant apie kitas grėsmes – paranojiškumu ar net ksenofobija?

Daugelyje Vakarų Europos šalių musulmonų integracija vyksta sunkiai. Dažname didmiestyje galima pamatyti vadinamųjų no – go zonų, kuriose Šariato teisė faktiškai įgavusi viršenybę prieš valstybės įstatymus. Todėl kalbos apie multikultūralizmo žlugimą ir islamizaciją nėra ksenofobiija ar paranoja. Tai – blaivus žvilgsnis tikrovei į akis. Be abejo, su šiomis problemomis Lietuva kol kas nesusiduria, nesusidurs su jomis ir atvykus pirmiesiems 1105 pabėgėlių. Tačiau kalbos apie jų integraciją nėra tušti svaičiojimai, nes čia kalbama ne tik apie šiuos atvykėlius, bet apie Lietuvos ateitį apskritai, t. y. ar matome Lietuvą kaip tautišką, atsakingą imigracijos politiką vykdančią, savo tradicijas gerbiančią ir to paties iš atvykėlių reikalaujančią šalį, ar vadovaujamės šūkiu „Lietuva – visiems“ ir savo ateitį matome kaip kosmopolitinį tautų ir religijų katilą, kuriame, kaip rodo daugelio pastarosiomis idėjomis besivadovavusių šalių patirtis, atvykėliams nėra jokios būtinybės net išmokti valstybinę kalbą ar juolab perimti jos papročius. Pabėgėlių krizė yra pirmas atvejis, kai Lietuva turi aiškiai atsakyti sau į klausimą, kaip ji mato savo ateitį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys ir tai, kokia bus vykdoma integracijos politika naujiesiems atvykėliams.

Aptariamame L. Kojalos tekste pateikiamas palyginimas tarp šiandienės pabėgėlių krizės ir pernykščio referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Girdi, abu šie klausimai sukėlė didžiulį rezonansą, suskaldė Lietuvos visuomenę, nors jų reikšmė Lietuvai iš tiesų yra minimali. Ar iš tiesų šie klausimai tokie jau panašūs?

Tikrai nebuvau referendumo organizatorių šalininkas. Pirmiausia, jo metu į vieną krūvą sudėti net 4 skirtingai klausimai, kuriais daugelis, įskaitant ir mane, turi visiškai priešingas nuomones. Referendumininkų siūlymas dėl gamtinių išteklių gavybos, mano įsitikinimu, buvo visiškai nelogiškas ir žalingas Lietuvai, o žemės pardavimo klausimą kur kas protingiau spręsti ne draudimu parduoti ją užsieniečiams, o taikant protingus ir gerai apgalvotus saugiklius, kaip kad daugelyje ES šalių. Referendume išdėstyti siūlymai aiškiai atstovavo tam tikrų stambių ūkininkų interesams, o tarp jo rengėjų buvo nemažai prieštaringai vertinamų asmenybių. Dar blogiau – nevykęs referendumo formatas ir jo rengėjų elgesys diskreditavo pačią piliečių įtraukimo į valstybės valdymą ir referendumų idėją apskritai, sudarydamas pretekstą oponentams kalbėti apie „dar nesubrendusią“ Lietuvos visuomenę.

Tad ar tikrai šis ne itin vykęs referendumas ir parašų rinkimų kampanija lygintini su, kaip jau aptarta, itin aktualiais imigrantų integracijos, ES narių savarankiškumo, augančio islamizmo klausimais? Ar tai, jog kai kurie referendumo organizatoriai neigiamai pasisako apie pabėgėlius, šiuos klausimus padaro tapačius? Skaitant diskusijas socialiniuose tinkluose ir daugelio internautų pasisakymus, nuolat matau bandymų visus multikultūralizmo kritikus pavaizduoti kaip radikalus, ksenofobus, „saulės ženklų“ garbintojus ar šiaip nuo realybės atitolusius tamsuolius. Tik kažkodėl užmirštama paminėti, jog apie šias problemas kalba ir daugelis rimtų politikų ir apžvalgininkų. Pavyzdžiui, apie musulmonų integracijos problemas pabėgėlių krizės kontekste ir ES vykdomos politikos šiuo klausimu trūkumus yra rašę VU profesorius Kęstutis Girnius, Seimo narys dr. Mantas Adomėnas, Rytų Europos studijų centro direktorius dr. Laurynas Kasčiūnas, LRT naujienų portalo redaktorius Vladimiras Laučius, Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis, ISM universiteto vyr. lektorius dr. Vincentas Vobololevičius ir daugelis kitų žinomų politikų bei politologų. Ar juos visus, kaip ir skeptiškai apie pabėgėlių priėmimą atsiliepiančius ir griežtesnę imigracijos politiką palaikančius ne tik Vidurio Europos šalių, bet ir Danijos, Izraelio, Australijos, Japonijos ir daugelio kitų valstybių lyderius nuo šiol tapatinsime su „White Power“ atributika „pasipuošusiais“ skustagalviais arba Pranciškaus Šliužo draugija?

Pabaigai norėčiau aptarti keletą citatų iš aptariamo L. Kojalos teksto. „Lietuva turi būti aktyvi Europos politinės darbotvarkės formavimo dalyvė. Mes turime domėtis ne tik tuo, kas vyksta artimiausioje aplinkoje ar tiesiogiai liečia mūsų interesus, bet ir pažinti kitų regionų problemas. Tokiu būdu ne tik geriau suprasime savo partnerius, tačiau ir tapsime tokie, kuriems nelaimės akivaizdoje norės padėti kiti“ – bet ar būdama lygiateisė ES narė, Lietuva neturi teisės išsakyti savo pozicijos pabėgėlių klausimu, o tik aklai pritarti visiems ES vadovų siūlymams? Juk nepritarimą pabėgėlių kvotoms yra išreiškę ne vienos ES šalies vadovai. Ir ar galima kalbėti apie europinį solidarumą, kai Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schultzas kone atvirai grasina jo siūlymams nepritariančioms ES narėms? Ar europinis solidarumas neturėtų būti paremtas pirmiausia visapusišku dialogu ir visiems priimtino sprendimo ar bent jau kompromiso paieška?

„Šiandien dėmesio nestokoja pabėgėlių krizė ir faktas, kad Europos Sąjungos šalių sprendimu Lietuvai teks priglausti kiek daugiau nei tūkstantį asmenų iš karo kamuojamų regionų. Neverta pamiršti, kad tai bus pabėgėliai – tie, kuriems namuose gresia mirtis, – o ne ekonominiai migrantai, kurių nepageidauja ir atsijoja visos Europos valstybės. Bent jau stengiasi tai daryti“ – būtent čia atsiskleidžia viena esminių problemų, jog nėra daroma aiški skirtis tarp tikrų karo pabėgėlių ir tų atvykėlių, kurie tiesiog siekia sotaus gyvenimo Europoje ir dosnių socialinių išmokų. Sunku įsivaizduoti, jog išties nuo karo besigelbėjantis žmogus galėtų atsisakyti apsistoti Vidurio Europos šalyse, nes jose per žemas pragyvenimo lygis (o tokių atvejų esama daug), ar net Danijoje, nes ten išmokos mažesnės nei Švedijoje. Kaip ir mažų mažiausiai keistai atrodo, kai atvykėliai teigia pametę asmens dokumentus, bet išsaugoję brangius telefonus ar laikrodžius.

„Ir nesvarbu, kad vertybinį identitetą labiausiai griauna ne keli šimtai islamo išpažinėjų ar krikščionių iš arabų kraštų, o piliečių surašymuose katalikybę noriai deklaruojantys, bet savo gyvenimo būdu jai prieštaraujantys tautiečiai“ – vėlgi, būtina suvokti esminį skirtumą tarp krikščionių ir musulmonų pabėgėlių. Musulmonai dėl savo kultūrinių ypatumų gali Europoje integruotis gerokai sunkiau nei krikščionys. Be to, skirtingai nei musulmonai, krikščionys daugelyje Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių faktiškai patiria genocidą, o Europa jiems yra kultūriškai artimiausias žemynas, todėl juos priimti Europos šalys tikrai turėtų jausti moralinę pareigą, juolab kad dėl išaugusio priešiškumo jie vargiai galėtų grįžti ir jaustis saugūs savo tėvynėse netgi pasibaigus šiandieniniams kariniams konfliktams. Apie esminius civilizacinius skirtumus ir krikščionių padėtį arabų kraštuose galima rašyti daug, bet tai būtų jau atskiro straipsnio tema.

Nustebino ir ši teksto dalis: „Mėgstame (teksto autorius pabrėžtinai neišskiria savęs) kritikuoti problemas kitų kieme, bet pernelyg retai plačiai atmerktomis akimis pasižiūrime į save. Nors ignoruodami esmines problemas ir patys netrukus turėsime daryti sprendimą, ar norime europietiškos gerovės valstybės bei sočių socialinių išmokų (ES valstybės tą pasirinkimą jau seniai padarė esmingai nekeičia net gausėjant integracijos problemoms), ar kultūrine ir kalbine prasme lietuviškai vientisos Lietuvos“ – nejaugi teksto autorius įžvelgia prieštaravimą tarp modernios ekonomikos ir aukšto pragyvenimo lygio bei tautiškumo ir valstybės savarankiškumo? Užtenka pažvelgti į Izraelį, Japoniją, Pietų Korėją, gal netgi Suomiją (kultūriškai vieną homogeniškiausių ES šalių), kad pamatytume, jog tautiškumas bei vertybinis konservatyvumas anaiptol netrukdo būti šiuolaikiška ir turtinga šalimi. Juolab kad multikultūralizmo iššūkiai ateityje gali neigiamai paveikti ne tik sociokultūrinę, bet ir ekonominę Europos šalių situaciją.

Yra žinomas posakis: „Kuo skiriasi protingas žmogus nuo išmintingo? Protingas ras išeitį iš problemos, o išmintingas sugebės problemos išvengti.“ Tai itin aktualu, kalbant apie įvairius politinius klausimus. Tad ir pabėgėlių klausimu turėtume ne ignoruoti probleminius aspektus ir žiūrėti pro rožinius akinius, o analizuoti situaciją iš esmės, kad nebūtų padaryta rimtų klaidų ir imigrantų integracijos klausimais nekartotume blogos kitų šalių praktikos. Todėl šiam klausimu būtina skirti daug dėmesio ir plačiai diskutuoti.


Susiję

Jonas Švagžlys 5217839243527648957
item