Marius Markuckas. Istorija kaip žmogaus mirties ir prisikėlimo sąlyga

Postmoderybės epochoje, kurioje visiems mums lemta gyventi, kalbėti apie prigimtį tapo komplikuota ir nepopuliaru. Postmodernybė yra pri...


Postmoderybės epochoje, kurioje visiems mums lemta gyventi, kalbėti apie prigimtį tapo komplikuota ir nepopuliaru. Postmodernybė yra prigimties pabaigos epocha. Prigimties pabaiga atitinkamai paveikė ir žmogų. Koks tas poveikis? Garsusis prancūzų mąstytojas Michelis Foucault prabyla apie ,,žmogaus mirtį“.  

,,Žmogaus mirties“ tezė reikalauja paaiškinimo, ji anaiptol neįtikina iš karto. Kaip konkrečiai pasireiškia toji ,,mirtis“, jei kiekvienas iš mūsų uždėjęs pirštus ant savo riešo čiuopia pulsą ir nė kiek neabejoja savo gyvumu? Akivaizdu, čia kalbama ne apie fizinę mirtį, nors, reikia pastebėti, ,,žmogaus mirties“ idėja glaudžiai siejasi ir su ja, o metafizinę. Su modernybės įsibėgėjimu įvykęs pasaulio išmetafizinimas, atsiskleidęs kaip pasaulio išprasminimas ir suniekinimas, turėjo fundamentalias pasekmes žmogui. Kalbama ne tik apie modernybės sąlygomis revoliucingai pakitusias žmogaus gyvenimo sąlygas, bet ir kur kas gilesnės, sakytume, antropologines jo esaties transformacijas. Būtent pastarųjų transformacijų radikalumo mastas leidžia prašnekti net apie mirtį.

Tačiau kas yra tas ,,velionis“, tas ,,žmogus“, ir kas konkrečiai lėmė jo paskelbimą ,,mirusiu“? Ieškant atsakymo į pastarąjį klausimą, pirmiausia reikia pastebėti, jog istorijos tėkmėje buvo nemažai mėginimų rasti žmogaus esmę tiksliausiai nusakantį apibrėžimą. Nors pateikiami atsakymų variantai tarpusavyje sutapdavo anaiptol ne visuomet, tačiau visus juos vienydavo formulė žmogus yra X, kur X reiškė žmogui priskiriamas ir iš jo neatimamas, taigi prigimtines, savybes. Būtent šios prigimtinės savybės suvoktos kaip žmogaus esmė. Esmės egzistavimas suponavo ir esinio, kaip esmės ,,nešėjo“, egzistavimą. Vadinasi, nepaisant to, jog anaiptol ne visada buvo sutariama, kas konstituoja žmogaus esmę, vis dėlto visada buvo sutariama, jog esmės neabejotinai esama, o drauge su ja – esama ir žmogaus.

Tačiau dar Renesanse situacija pradeda kardinaliai keistis. Paraleliai stiprėjant antireliginėms ir antimetafizinėms tendencijoms, kurių pobūdį ir mastą geriausiai nusako Friedricho Niezsches ,,Dievo nužudymo“ tezė (pažymėtina, jog Nietzsche apie Dievą pirmiausia kalbėjo kaip apie tikrovės ontologinį pamatą, t. y. šio pasaulio stabilumo ir tikrumo garantą), buvo plačiai atverti keliai tradicinės – antikinės ir krikščioniškosios – pasaulėžiūros puoselėtos ,,esmės“ rūmo dekonstrukcijai. Sparčiai įsigalint antiesencialistinėms nuostatoms pasaulio, o kartu ir žmogaus kaip neatskiriamos pasaulio dalies, atžvilgiu vis intensyviau pradėta abejoti ne tuo, kas yra žmogaus esmė, bet tuo, ar toji esmė apskritai egzistuoja. Turbūt geriausiai galutinį tokių svarstymų rezultatą apibendrina Ortegos Y Gasseto įžvalga, jog žmogus turi ne prigimtį, o istoriją. Prigimties pakeitimas istorija žymėjo esinio pakeitimą procesu. 

Būtent tas faktas, jog apie žmogų pradėta mąstyti kaip apie neturintį jokios esmės tapo pamatine prielaida konstatuoti jo ,,mirtį“. Kartu su esmės išnykimu išnyksta ir esinys. Tačiau kodėl tada ir toliau kalbame apie žmogų kaip apie esantį? Pagrindinis veiksnys, ir toliau palaikantis žmogaus esamumo, arba ,,gyvumo“, įspūdį, yra vis dar vartojamas ,,žmogaus“ pavadinimas. Kyla kitas pagrįstas klausimas: ką tokiu atveju šis ,,pavadinimas” žymi, į ką nurodo? Iš principo yra tik du galimi, tiesa, tarpusavyje glaudžiai besisiejantys ar netgi neperskiriami, atsakymo variantai: niekį ir galią. 

Kalbant apie žmogų kaip apie niekį, reikia pastebėti, kad tokią jo sampratą grindžia radikaliai istoricistinis ir procesualinis požiūris į jį. Tarus, jog žmogus yra ne kas kita kaip tam tikro laikmečio atspindys, t. y. pripažinus žmogų istorinio determinizmo ,,produktu“, kartu yra pripažįstamas – dėl istorijai būdingo nuolatinio kintamumo – ir žmogaus nuolatinis kintamumas. Toks radikaliai ,,suistorintas“ žmogus save suvokia tik kaip, kalbant nyčiškai, ,,amžinąjį ne tai“ – veikiau ne kaip kažką, o kaip nieką. Toks žmogus vadovaujasi nuostata, jog istorijos vykdomas jo paties ,,gaminimas“ yra neužbaigiamas procesas. Toks žmogus paniekinamai juokiasi iš praeities ir tuo pačiu supranta, kad ateitis juoksis iš jo. Toks žmogus yra visada tampantis, bet niekada esantis.

Istorijos tėkmėje nestigo bandymų suteikti tokiam išesmintam ir abstrakčiam niekio kvazižmogui galutinę formą, panaikinti jo susvetimėjimą, supažindinti jį su pačiu savimi ar amžiams išspręsti jo egzistavimo būdo problemą. Vartojant Francio Fukuyamos pasakymus, ,,pabaigti istoriją“ kartu sukuriant ,,paskutinį žmogų“. Kaip taisyklė, visi šie bandymai ex nihilo sukurti naują žmogų baigdavosi totalitarinėmis, individų atžvilgiu taikomos nuožmios galios, praktikomis (štai kodėl šiek tiek anksčiau konstatuota, jog metafizinė žmogaus mirtis glaudžiai siejasi ir su fizine). Šis banalus istorinis faktas leidžia pagrįstai tvirtinti, jog tai, ką slepia ,,žmogaus“ pavadinimas, šiuo atveju yra ne kas kita kaip istoriškai besiklostančios galios santykių konfigūracijos. Šiuos galios santykius, besireiškiančius per žmogų, pastebėti gana paprasta atidžiau pažvelgus į kalbą, konkrečiau – modernybėje ypač išpopuliarėjusią tendenciją ,,papildyti“ žmogaus konceptą įvairiais ,,būdvardžiais“. Tiek vakarykštis komunistinis žmogus, tiek šiandieninis liberalus žmogus yra puikūs to pavyzdžiai, dvi tos pačios monetos pusės – galios santykių, tiesa, reiškiamų skirtingomis socialinėmis ir antropologinėmis inžinerijų strategijomis (ką ir žymi minimi ,,būdvadžiai“), manifestacijos.

Įvertinant tai, kas pasakyta, kyla klausimas: ar apskritai esama kokio nors priešnuodžio tokiam istoriniam determinizmui, žmogų verčiančiam niekiu arba nuolat kintančių galios santykių vediniu? Šis klausimas iš esmės atitinka kone stebuklingai skambantį klausimą, ar įmanoma aptariamam ,,mirusiajam“ prisikelti? Foucault, prakalbęs apie ,,žmogaus mirtį“, tokios vilties neturėjo. Visgi šioje vietoje galima suabejoti Foucault įžvalgumu. Paradoksalu, tačiau yra pagrindo tvirtinti, jog pati istorija galėtų tapti efektyvia istorinio determinizmo pažabojimo priemone. Kalbama apie būtinybę atsigręžti į atmintį, į žmogaus kaip esinio istoriją, užklausiant savęs, ką žinojome apie žmogų ir ką apie jį užmiršome. Tam yra būtina filosofijos ir jos istorijos aktualizacija, kadangi klausimas, kas yra žmogus, kaip pastebėjo dar Kantas, yra svarbiausias filosofijos klausimas. Tradicinės antikinės ir krikščioniškosios minties gaivinimas ir plėtojimas, ypač per pastarojo klausimo prizmę, gali padėti prisiminti, kas mes esame – ar bent jau buvome ir, vadinasi, vėl galėtume būti. Gali padėti įžvelgti alternatyvas dabartinėms ,,žmogaus mirties“ tendencijoms, kylančioms visų pirma iš modernųjį mąstymą grindžiančio epistemologinio abstinentizmo tiek tikrovės, tiek žmogaus atžvilgiu.

Šiandien ir toliau nuožmiai vykdomo įvairiopo žmogaus ,,dekonstravimo“ kontekste nederėtų pamiršti, jog tokiai ,,išesminto“ žmogaus sampratai yra vos keli šimtai metų ir ji sudaro tik nedidelę žmogaus istorijos dalį. Šis faktas neleidžia žmogaus suniekinimo, kurio praktikos, kaip rodo istorija, įgija pačias įvairiausias ,,institucines“ formas – nuo konclagerio iki aborto ir eutanazijos – vadinti nepakeičiama žmogaus lemtimi. Sykiu neleidžia netikėti ir žmogaus prisikėlimo galimybe. 


Susiję

Marius Markuckas 5377266533470248389
item