Anthony Esolen. Seksualinė revoliucija. Apginkit, jei galit

Anthony’is Esolenas yra Providence koledžo JAV anglų kalbos dėstytojas, knygų „Dešimt būdų sunaikinti jūsų vaiko vaizduotę“ ir „Tikėjimo ironijos“ autorius.

Pamėginkime pateisinti seksualinę revoliuciją bendrojo gėrio pagrindu. Kodėl dviem vienas kitą seksualiai traukiantiems vyrams nereikėtų leisti apsimesti, kad jie vedę? Tokio klausimo formulavimas reiškia ne ką kitą, kaip pritarimą seksualinės revoliucijos iškeltai prielaidai, jog tai, ką žmonės daro su savo kūnais, yra jų pačių reikalas, jei tik niekas nuo to nenukenčia. Sakydami „niekas“, turime omeny seksualinio akto dalyvius ir kartais, nors ir be didelio susirūpinimo, nieko nenutuokiantį sutuoktinį, kuris tuo metu ne guli lovoje, o, pavyzdžiui, perka maistą vakarienei ar kloja plyteles statybų aikštelėje. Sakydami „nenukenčia“, turime galvoje akivaizdų fizinį ar psichologinį smurtą. Todėl nepritariame prievartavimui ir, – po dvi kartas lydėjusių suokalbiškų šypsenėlių bei mirksėjimų, – pedofilijai. Visa kita tinka.

Stebina platus šios prielaidos vertinimas kaip savaime suprantamas, nors pati prielaida yra neįtikėtinai silpna. Ją skelbiantis žmogus iš esmės atsiriboja nuo tokių pamatinių vertybių, kaip protingumas, teisingumas, tvirtybė ir saikingumas, nes jis sako: „Kalbant apie seksualinį elgesį, apeliacijos į vertybes negalioja, jei tik prieš nieką nenaudojama prievarta, dar galbūt neišduodamas joks sutuoktinis.“ Seksualinio akto pateisinimas glūdi pačiame troškime, o pastarasis priimamas kaip gyvuliškas faktas, duotybė.

Tačiau bet kurioje kitoje žmogaus veiklos srityje tokią prielaidą atmestume. Juk žinome, jog ugdomės vertybes ir diegiame jas savo vaikams tam, kad elgtumės teisingai nepaisant savo troškimų. Negana to, mokomės trokšti to, kas teisinga, nes tai teisinga, lygiai kaip turėtume trokšti tiesos būtent todėl, kad tai – tiesa. Net ir turtingam žmogui nesakytume: „Tavo troškimas dvylika valandų per dieną žaisti kompiuterinius žaidimus turėtų būti gerbiamas, nes tu to trokšti.“ Priešingai, mes sakytume: „Neturėtum to daryti, tai žemina tave kaip žmogų, tai neteisinga, todėl turėtum išmokti trokšti ko nors kito.“ Žmogui, kuris kas mėnesį išleidžia po tūkstantį dolerių už batus, nesakytume: „Jei tu nori taip elgtis, aš turiu gerbti tavo sprendimą.“ Kaip tik sakytume: „Švaistai savo pinigus, galėtum panaudoti juos žymiai naudingiau. Tu irgi žemini save kaip žmogų. Be abejo, aš suprantu, kad tu to nori. Tai ir yra problema. Tau reikėtų išmokti norėti ko nors geresnio.“

Beprasmiai žaidimai ir besaikis batų pirkimas tėra smulkmenos, palyginti su mūsų seksualiniu elgesiu. Apie mažmožius ir teisė neturėtų daug kalbėti. Tačiau mūsų seksualinis elgesys toli gražu nėra smulkmena. Beje, tie patys žmonės, kurie įtikinėja, jog tai taip nereikšminga, kad neverta įstatymo dėmesio, apsisukę jau aukština šį elgesį kaip žmogaus gyvenimo esmę – esą bet koks seksualinės autonomijos ribojimas yra smūgis mūsų pačių egzistencijai. Negalime vienu metu tvirtinti ir viena, ir kita.

Išties nesugalvoju, kas dar galėtų nulemti visuomenės raidą (ar net apskritai atsakyti, ar tai visuomenė), jei ne vyrų ir moterų santykių tradicijos – piršlybos, santuoka, pareigos vienas kitam ir vaikų auginimas. Tiek biologinė lytis, tiek seksas, kaip vyrą ir moterį sujungiantis aktas, kuris savo esme nukreiptas į ateitį, turi pamatinę reikšmę kiekvienai visuomenei. Klausdami, ar vyrui bus leidžiama turėti daugiau kaip vieną žmoną, ar vyrai ir žmonos turės teisę panorėję išsiskirti arba ar nesusituokę žmonės bus skatinami elgtis lyg būtų vedę, iš tiesų mes klausiame (sąmoningai arba ne), kokioje kultūroje norime drauge gyventi (jei išvis norime).

Būtent gyvenimas drauge, dalijimasis kultūra atveda mus prie esminio argumento. Aišku kaip dieną, kad tai, ką du žmonės daro miegamajame, neapsiriboja vien miegamuoju. Akivaizdžiausi to įrodymai kasdien ant dviejų kojų vaikšto šalia mūsų. Tai padarai, žinomi vaikų vardu. Nuodugniausi moksliniai tyrimai, kurių autoriai – nepajudinamo nuoširdumo, uolumo ir intelekto pavyzdys, leidžia mums teigti, jog lytiniam aktui tarp sveikų vyro ir moters būdingas natūralus ir nuspėjamas padarinys, kurį išreiškia ir pats aktas – tai vaiko pradėjimas, akivaizdi biologinė akto prasmė. Galbūt tamsesniuose amžiuose ir tikėta, kad tai lietaus ar valstybių nesantaikos šauklys, tačiau dabar jau tikrai žinome, kad kai Johnas ir Mary būna dviese, netrunka apsireikšti ir trečias.

Daugiau nei akivaizdu ir tai, kad vaikai nusipelno augti turėdami ir motiną, ir tėvą. Ši mintis neturėtų kelti daugiau prieštaravimų nei įsitikinimas, jog vaikus reikia tinkamai maitinti, šiltai rengti ir mylėti. Berniukui reikia tėvo, kad išmokytų būti vyru; mergaitei reikia tėvo, kad apgintų ir patvirtintų, jog ji verta vyro meilės. Kalbant apie motinos poreikį, jis toks akivaizdus, kad tik bepročiai ir šiuolaikiniai švietėjai drįstų jį užginčyti. Jei imtume neigti, kad vaikai turėtų augti stabiliose šeimose su motina ir tėvu, užtektų vieno žvilgsnio į mūsų sausakimšus kalėjimus su klausimu, kiek šių įkalintų vyrų užaugo neišardytose šeimose.

Kitaip tariant, kalbėdami apie seksą, kalbame apie bendrąjį gėrį. Turbūt neprieštarausime, kad rūpinimasis sergančiu kūnu yra bendrasis gėris, gėris, kuris bendras todėl, kad juo dalijamės, džiaugiamės ne kiekvienas atskirai, o drauge, kaip visuomenė. Būsime visai skirtingi – ne kaip individai, o kaip žmonės – priklausomai nuo to, ar paliksime savo ligonius numirti grioviuose, ar rūpinsimės jais su derama pagarba – ir ne todėl, kad jie gyvens mūsų ar savo pačių naudai, o tiesiog todėl, jog jie yra žmonės ir dėl to – šventi. Taigi ir tai, kaip elgiamės su savo kūno geiduliais, taip pat yra neatsiejama nuo bendrojo gėrio.

Štai čia ir suklumpa revoliucionieriai. Jie pradėjo seniai, jau žilomis Herberto Marcuse’ės dienomis, kai naująsias seksualinės saviraiškos laisvės „vertybes“ pateisino tuo, jog jos padės mums tapti laisvesne, draugiškesne, mielesne, ne tokia agresyvia ir kur kas gražesne visuomene. Na, tai jau tikrai neįvyko. Pažvelkit į Baltimorę ir Detroitą, pažvelkit į šeimas be tėvo, į skyrybas, išplitusias kaip marą, į tulžingą vienos lyties panieką kitai, į kalėjimus, į pramogų pasaulio atmatų duobę, pasižiūrėkit į „visa žinančius“ ir sužalotus vaikus, į venerines ligas ir gryniausią nuobodulį, kurį demonstruoja moterų žurnalai, viliojantys dar vienu karščiausiu sekso patarimu ar penkiais naujais ir patobulintais būdais iš sugulovo gauti, ko trokšti.

Sekso revoliucionieriai jau net per ilgai prašyte prašosi klausimų, kuriuos čia užduodame. Jie sako: „Mums turėtų būti leidžiama tai daryti, nes kiekvienas sekso troškimas, išskyrus prievartavimą ir (kartais) neištikimybę, turėtų būti toleruojamas – ne, skatinamas, netgi pagerbiamas įstatymo.“ Bet juk tai – tas pats, kaip pateisinti seksualinę revoliuciją tuo, kad ji pateisinta. Leiskime jiems dar daugiau. Leiskime jiems tvirtinti, kad seksualinė revoliucija, žiūrint į ją kaip į visumą, tik padeda bendrajam gėriui. Leiskime jiems įtikinėti, kad visuomenė, jei galime ją taip vadinti, kur dešimtmetis berniukas žino viską apie sodomiją, yra geresnė nei ta, kurioje jis apie tai nė nenutuokia, užtat su didžiausiu įkarščiu kolekcionuoja beisbolo korteles. Leiskime jiems tvirtinti, kad visuomenė, kurioje dešimtmetė mergaitė turi laukti to vienintelio karto per mėnesį, kai gali pasimatyti su tėvu (jei netrukdo naujas tėvo sugulovas), yra geresnė nei ta, kurioje mergaitei nė į galvą nešauna, kad jos motina ir tėvas kada nors galėtų išsiskirti.

Kitaip tariant, leiskime seksualinę revoliuciją pateisinti bendrojo gėrio pagrindu. Esu įsitikinęs, kad ji patirtų visišką nesėkmę, susidūrusi su svariais, akivaizdžiais, įvairialypiais, logiškai ir antropologiškai pagrįstais įrodymais, kuriuos dargi pateikia tiek krikščionių, tiek pagonių išmintis. Geriau tegu ginčijasi, nei įtvirtina principą, kuris realybėje sunaikintų pačią bendrojo gėrio idėją. Nes jei negalime apeliuoti į bendrąjį gėrį kalbėdami apie tokius pamatinius klausimus, nebežinau, kada dar galime į jį apeliuoti.

Parengė Aistė Mickonytė