Rokas Bilotas. Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

Skelbiame kai kuriuos sambūrio „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga organizuoto moksleivių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ nelaimėjusius, tačiau nemažiau vertus dėmesio rašinius.

***

Niekada nemėgau uždarų patalpų. Dar vaikystėje, žaisdamas slėpynes, visada pralaimėdavau, nes nedrįsdavau lįsti į spintą ar sandėliuką . Šios gerą vardą užsitarnavusios, patikimos slėptuvės man būdavo pernelyg ankštos. Jose jausdavausi suvaržytas, trūkdavo oro, manydavau, kad esu pasmerktas amžiams tūnoti aklinoje tamsoje. Besikankindamas ir nežinodamas, kur dėtis, glausdavausi kampe, prie lango, kur mane saugojo užuolaidos. Paprastas medžiagos gabalas puikiausiai slėpė nuo akylų žvilgsnių, tačiau tai retai gelbėdavo, nes mane išduodavo tankus kvėpavimas. Supraskite, aš jaudindavausi, kad taip puikiai užsimaskavusio manęs iš viso gali neberasti.

Bet kiti vaikai manęs nesuprato. Jų nejaudino nei sėdėjimas spintoje, nei lūkuriavimas sandėliuke. Juk išlikti nepastebėtiems buvo pagrindinė žaidimo taisyklė, kuria vadovaudamasis galėjai pasiekti tikslą – nugalėti kitus. Ir visai nesvarbu, kad dėl to turėtum ilgiausiai išbūti vienas tamsoje.

Taip, besivaržydami dėl šešėlių ir vengdami šviesos, jie užaugo. Kiemuose nebeliko tų vaikysčių, pasipuošusių varvančiomis nosimis ir iki kraujo nubrozdintais keliais, nutilo ir motinų šūksmai, kviečiantys valgyti bei žadantys, kad dar galėsi sugrįžti pas savo sėbrus, jei tik prieš tai susitvarkysi suverstą kambarį. Berniukai išstypo ir pradėjo vaizduoti tikrus vyrus. Jie netgi panoro kalbėtis su mergaitėmis, kurių anksčiau visai nelaikė įdomiomis. Pastarosios nebekreipė į juos dėmesio, ir tai sužadino  smalsumą, juk anksčiau jos visada veržėsi žaisti kartu.

Deja, tokie kardinalūs pokyčiai turi pasekmių. Pasikeitus žaidimui, pasikeitė ir taisyklės (nors tikslas išliko toks pat) – ta keista mano baime dabar užsikrėtė visi, kurie manęs nesuprato. Niekas iš jų nebenori jaustis suvaržytas ar būti uždarytas tarp keturių sienų. Kiekvienas trokšta, kad jį pastebėtų ir išgirstų. O mintis, kad gali likti nesurastas, perkopė visus žmogiškumo barjerus – dėl dėmesio stokos ryžtamasi paaukoti anksčiau brangintas vertybes: kuklumas mielai mainomas į neišsemiamus narcisizmo klodus, pakantumas - į šlykščią aroganciją, o vaikiškas naivumas - į paprastą kvailumą. Tų nesupratusiųjų ego tapo toks didelis, kad jau nebetelpa pro duris, tačiau jie vis tiek veržiasi į viešumą ir stengiasi įrodyti savo tiesas. Rėkdami pro melsvą kompiuterio ekraną, tikisi, kad jų šauksmas bus išgirstas, ir niekada nenusivilia, nes pilkoji banda visada klusniai linkčios galva, jei tik informacija bus įtaigi. Tik šie pseudo klaustrofobai yra kalti dėl to, kad mūsų gyvenimas užkištas negatyviomis populistinėmis idėjomis. Tos šizofreniškos svajos apie tai, kad gyvename blogai, valgome prastai, ilsimės mažai, o rojaus nėra, tikrai nedaro mūsų gyvenimo gražesnio.

Tačiau patys pavojingiausi kliedesiai yra susiję su mūsų Tėvyne. Labai liūdna, kad ta keista liga kai kuriuos žmones taip sukaustė, kad pradėjo bijoti net savo šalies. Nesuvokiamu būdu jie įtikino save, kad net čia jiems per ankšta. Čia juos spaudžia, gniuždo ir verčia daryti tai, kas nepatinka. Nesvarbu, kad jie ir taip nieko nedaro, tik labai motyvuotai šneka. Nors kartais tos šnekos ima ir realizuojasi – išsigandę jie pabėga iš slėptuvės. Ne tiek bijodami, kiek tingėdami prisiimti atsakomybę už savo valstybę, jie išplaukia į platesnius vandenis, kur gyvenimas kaip pro rožinius akinius. Kam gi ta Lietuva, kai kitur lova patogesnė, maistas skanesnis ir lietus amžinai nelyja?

Ogi jiems patiems. Lietuva be jų neprapultų. Ji, nepaisydama karų ir okupacijų, atsilaikydama prieš germanų, lenkų ir rusų invazijas, išliko ir gyvuoja jau tūkstantmetį, todėl Jos tikrai neišgąsdins keli uodegas pabrukę emigrantai. Čia visada bus ištikimų žmonių, kurie neliks Jai abejingi net pačiu tamsiausiu metu. O nesugebėję laimės rasti čia, supras, kad svetimame krašte ji taip pat nesimėto. Bet tada jau bus per vėlu. Praradę savo šaknis, pamiršę gimtąją kalbą jie neteks ir dalelės savęs. Sunku būti laimingam, kai neturi kojos ar rankos, tai ką jau kalbėti, kai prarandi kamputį širdies.

Pripažįstu, kad būti patriotu tikrai varginanti užduotis - neužtenka prikabinti trispalvę prie automobilio durelių per krepšinio čempionatą. Reikia stengtis ir dirbti nuolatos. Ir vis dėlto būti pavyzdingu piliečiu yra kur kas geriau nei žmogumi be tautybės – žmogumi be praeities ir ateities.

Norint to išvengti, turbūt jokie radikalūs veiksmai nepadės, na, nebent sudegintume visas spintas ir užkaltume visus sandėliukus. Vaikai, rečiau jusdami slegiančią tamsą ir dažniau būdami dienos šviesoje, anksčiau su ja apsiprastų ir vėliau ji jų taip nebetrikdytų.