Giedrė Pranaitytė. Ar Europa sugebės grįžti prie krikščioniškųjų kultūros šaknų?
Pastaruoju metu Europos akademinėje erdvėje vis aktyviau diskutuojama apie gerokai aptrupėjusius kultūrinius mūsų žemyno pamatus ir būt...
https://www.propatria.lt/2015/03/giedre-pranaityte-ar-europa-sugebes.html?m=0
Deklaracija sukėlė aktyvius politinius ir kultūrinius debatus Briuselyje, Varšuvoje, Milane, Berlyne... Viena vertus, jos autoriai drąsiai teigia, kad svarbiausi moderniosios Europos būsimojo atgimimo ramsčiai yra Renesanso idealai ir kosmopolitinės nuostatos. Antra vertus, apmąstydami gilią vertybių krizę, apėmusią dabarties pasaulį, intelektualai ir valstybių vadovai ne kartą prisiminė garsiąją Jacques’o Delors’o mintį: „Europai reikia sielos.“ Deja, kol kas nepavyksta rasti bendro sutarimo, kokia pasaulėžiūra sudarytų tinkamiausias prielaidas gilesnei Europos savivokai, geresniam tautų, gyvenančių joje, tarpusavio supratimui, glaudesnei bendrystei.
Baigiantis 2014-iesiems, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, buvo surengta mokslinė diskusija „Pakalbėkime apie Europą ir mus“. Profesorius Leonidas Donskis iškėlė svarbų klausimą: „Kokios Europos mes norime?“ Mėgindamas pateikti galimus atsakymus, prelegentas pripažino, kad stiprėja nusivylimas ES institucijomis dėl netobulo jų funkcionavimo, dėl augančio biurokratizmo. Pasak Donskio, paradoksalu, bet „didžioji euroskepticizmo banga kyla didžiosiose Vakarų Europos valstybėse ir yra jų produktas“ (paminėtina Jungtinė Karalystė arba Nyderlandai, ką jau ir kalbėti apie Graikiją po rinkimų šiemet sausį). O „mažosios tautos yra euroentuziastės“. Vis dėlto ir jos pagrįstai nerimauja dėl įsibėgėjančių neigiamų sociopolitinių procesų: į politinę areną išeina vis daugiau lyderių, garsėjančių radikaliomis nacionalistinėmis pažiūromis (Vengrija, Prancūzija), menksta dėmesys Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Rytų partnerystės programa vegetuoja, vangiai reaguojama į dramatišką karinį konfliktą Ukrainoje. „Istorija nėra savaime suprantamas dalykas, todėl ją reikia nuolat priminti“, – kalbėjo profesorius Donskis, ragindamas sistemingai pabrėžti faktą, kad „tikroji Europos Sąjungos galia formuojasi auditorijose ir verslo pasaulyje“. Juk būtent tokioje neutralioje terpėje kartais užmezga dialogą net konfliktuojančių valstybių gyventojai, jeigu politiniams lyderiams ir diplomatams niekaip nesiseka rasti taikaus sprendimo.
Reinas Raudas, Helsinkio ir Talino universitetų profesorius, deklaraciją „Europa kaip pasaulėžiūra ir organizmas“ pavadino žalingu tekstu, nes idėja apie visiems priimtiną naratyvą kilo kaip „atsakas į Europos Komisijos pirmininko José Manuelio Barroso nurodymą“. Idėjų plėtojimas pagal oficialų pageidavimą nėra itin vaisingas, nes akademinės minties laisvei lieka nedaug erdvės. Nors istorikai ir geografai nuolatos mėgina kuo objektyviau apibrėžti konkrečias Europos ribas laike ir erdvėje, kiekviena valstybė paprastai rūpinasi tais dalykais, kurie yra svarbiausi jai. Todėl, anot svečio iš Estijos, būtina prisiminti, kad „mus vienija kultūriniai saitai“, ir palaikyti Europos intelektualinių idėjų tęstinumą „nepriklausomai nuo Europos Sąjungos institucijų“. Bandant atsakyti į klausimą, kas sudaro Europos esmę ir kokio tikslo turėtume siekti visi drauge, dažniausiai gana abstrakčiai samprotaujama apie istorijos pabaigą, o tai nėra teisingas požiūris. Raudo manymu, Europą „reikėtų tapatinti su veikimo būdu, leidžiančiu atsirasti idėjoms ir vertybėms“, kurios dažnai suvokiamos kaip piliečių susitarimas dėl galiojančių įstatymų, pagarba skirtumams ir novatoriška žinių paieška. Šiame kontekste pabrėžiama pagarba kito asmens unikalumui, drauge suteikiant erdvę diskusijoms ir skirtingoms nuomonėms.
VDU profesorė Regina Jasiulevičienė priminė, kad „alternatyvos Europos vienybei nėra“. Vis dėlto įdėmiau pažvelgus į istorijos tėkmę, akivaizdu, kad politinė trintis tarp valstybių, priklausančių ES, jau seniai tapo permanentine būsena. Jasiulevičienės teigimu, „tobuliausias Europos raidos modelis yra spiralė, kuria nuolatos leidžiamasi ir vėl kylama, niekada negrįžtant į tą pačią vietą, todėl palaipsniui vis vien įvyksta teigiama slinktis“. Taigi, išeities iš aklavietės reikėtų ieškoti, analizuojant giliąsias euroskepticizmo, kuris šiuo metu itin stiprėja Europos Vakaruose ir kelia nusivylimą jos Rytams, priežastis.
Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius ragino vėl atsigręžti į Europos tapatybės problemą, išsiaiškinti, „koks yra mūsų pačių santykis su Europa“, kuri anaiptol nėra tapati Europos Sąjungai. Tiek politiniu, tiek socialiniu, tiek geografiniu, tiek kultūriniu požiūriu žemynas tebėra itin nevienalytis. Europiečiams nepavyksta susitarti nei dėl aiškių geografinių ribų, nei dėl homogeniškos socialinės ir ekonominės sanklodos, nei dėl visiems priimtinų demokratijos formų. Mokslininko nuomone, „kultūra yra fundamentali dimensija, apie kurią galėtume diskutuoti“, nes būtent ji patyrė daugiausia „pakilimų ir nuopuolių“. Šiuolaikinei tapatybei kultūra svarbi būtent kaip jungtis tarp įvairių Europos regionų, padedanti skirtingų valstybių piliečiams geriau suprasti vieniems kitus ir skatinanti naujų bendrabūvio galimybių paieškas.
Per viešuosius akademinius svarstymus tiek Europoje, tiek Lietuvoje išsakyta daug įdomių minčių, bet akivaizdžiai trūko dėmesio krikščionybei, o ji padėtų išspręsti bent keletą Europos problemų. Viena iš jų – kultūrinė žemyno transformacija, antra – europiečių nesugebėjimas susikalbėti tarpusavyje net kruvinų teroro aktų ir karinių konfliktų akivaizdoje.
Vis dažniau pripažįstama, kad Senajame žemyne įsigalėjusi šiuolaikinė kultūra itin brutaliai provokuoja žmones, išjuokia įvairias socialines ir religines grupes, sudarydama sąlygas gauti didelį pelną iš skandalų, dirbtinai sukeliamų viešojoje erdvėje. Šiame kontekste gerai tinka, sakyčiau, pranašiška filosofo Vosyliaus Sezemano įžvalga, kad europiečiams „reikia pasirinkti tarp galbūt žibančios išorinės civilizacijos, kuriai visos dvasinės jėgos yra priemonės materialiniams tikslams siekti arba tiesiog komforto prekės, ir tikrai autonomiškos dvasinės kultūros, kuri vienintelė leidžia atskleisti tikrąją žmogaus kaip aukštesniojo, dieviškojo prado nešėjo lemtį“.
Tradicinės ribos tarp sacrum ir profanum Europoje peržengiamos itin dažnai, todėl galima pagrįstai klausti, kodėl menas ir politika taip atvirai demonstruoja panieką krikščionybei. Mėginant rasti atsakymą, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šiuolaikinei kūrybai labai svarbi komercinė sėkmė, o kuo didesnis emocinis sukrėtimas, tuo „akcija“ pelningesnė. Nekeista, kad pasaulinė meno rinka itin paklausiomis prekėmis laiko įžūliai kontroversiškus religijos vertinimus. Italų menininkui Maurizio Cattelanui pasaulinę šlovę ir finansinę sėkmę atnešė būtent satyrinės skulptūros – „Devintoji valanda“ (1999), vaizduojanti didžiulio meteorito partrenktą popiežių Joną Paulių II, ir „Jis“ (2001) su besimeldžiančiu nacių lyderiu Adolfu Hitleriu. Abu kūriniai sukėlė krikščionių ir žydų pasipiktinimą tiek dėl šokiruojančių sąsajų su Šventuoju Raštu, tiek dėl nepagarbos Holokausto aukų atminimui, tačiau nemažai garsių kritikų vadina šias skulptūras didžiuliu įnašu į meno istoriją, pabrėždami tariamai nekaltą mėginimą sugriauti vadinamąsias religinio, politinio ir apskritai bet kokio korektiškumo užtvaras.
Lietuvoje ir Prancūzijoje aktyvesnę tikinčiųjų reakciją sukėlė Romeo Castellucci’o spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“, kuriame fekalijomis apmėtomas Jėzaus Kristaus atvaizdas, nutapytas italų dailininko Antonello da Messinos. Prancūzijoje šio spektaklio rodymas buvo nutrauktas dėl katalikų protestų, o mūsų šalyje kai kurie intelektualai ir populiarūs viešieji asmenys išdrįsusius protestuoti tikinčiuosius ir ateitininkus apkaltino nesugebėjimu įvertinti scenos meno, prikišo piktą valią ir net intelektualinį tamsumą. Nuosaikūs mėginimai paaiškinti, kad prieš Jėzaus veido niekinimą protestuojama dėl religinių priežasčių, nebuvo suprasti. Akivaizdu, kad kai kurie šio režisieriaus gynėjai nėra susipažinę su Kristaus veido kontempliacijos ir garbinimo tradicija Romos Katalikų Bažnyčioje, neskaitę įkvepiančių psalmininko žodžių: „Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!“ (Ps 27, 8). Pačiam Castellucci’ui visa tai, be abejo, žinoma, todėl jis ir smūgiuoja į skaudžiausią vietą, kad išgautų maksimalų efektą...
Tokią paradoksalią meno „laisvės“ gynėjų poziciją pagrįstai galima lyginti su ateistinių idėjų kalimu į galvas sovietmečiu, kai antireliginius traktatus jų autoriai rašė, neskaitę Šventojo Rašto, tiesiog apkaišydavo naudingomis marksistų citatomis. Neseniai Lietuvoje krikščioniškųjų tradicijų neišmanymą ir atvirą panieką joms pademonstravo, pavyzdžiui, Robertas Kalinkinas, nederamai naudodamas religinę simboliką savo drabužių kolekcijos reklamai. O Vaidoto Grincevičiaus skandalingos dainos „Šėtone, prašau“ atveju stulbina ne tiek jos autoriaus primityvumas, kiek „neprilygstama“kmės istorija – populiarumas internete.
Neišvengiamai susiduriame su būtinybe, kad laisvė reikšti asmeninį požiūrį sietųsi su pareiga puoselėti elementarią pagarbą religiniams įsitikinimams. Tačiau plataus masto diskusijos, kurios padėtų apmąstyti meninės kūrybos prasmingumą, menininkų, intelektualų ir tikinčiųjų pozicijas suartintų bendram labui, deja, nevyksta.
Įvairūs radikalios desakralizacijos aspektai itin netikėtas ir skaudžias formas įgauna šiuolaikinėje politikoje. Iš esmės visoms Europos Sąjungos valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, niekaip nesiseka atsikratyti jas kaustančio vertybinio nihilizmo, ypač akivaizdi moralinių lyderių stoka. Popiežius Pranciškus, sakydamas kalbą Europos Parlamente, pabrėžė: „Europa, nebesugebanti atsiverti transcendentiniam gyvenimo matmeniui, rizikuoja pamažu prarasti savo sielą ir tą ‚humanistinę dvasią‘, kurią ji vis dėlto myli ir gina.“ Kitaip tariant, europiečiams reikia nugalėti euroskepticizmo ir radikalaus nacionalizmo apraiškas, išsklaidyti teroro grėsmę, tačiau ko nors reikšmingo pasieksime tik radę savyje drąsos ir valios ryžtingai sugrįžti prie krikščioniškųjų žemyno kultūros šaknų.
Paryžiuje įvykdyti kruvini teroro aktai, kai buvo užpulta satyrinio savaitraščio Charlie Hebdo redakcija ir košerinio maisto parduotuvė „Hyper Cacher“, sukrėtė tiek prancūzų visuomenę, tiek visą Europą. Kruvini įvykiai atskleidė, kad Prancūzijoje pernelyg pasikliaujama įstatymų įtvirtintu pasaulietiškumo principu, kuris traktuojamas kaip nekvestionuojama norma, todėl net nesuvokiama, kokią svarbią vietą tiek žmogaus sąmonėje, tiek socialiniame gyvenime užima tikėjimas ir įvairios tradicinės religinės praktikos. Moralinis dėmuo šiuo atveju yra itin svarbus. Prisiminkime Roberto Schumanno žodžius: „Demokratija už savo egzistavimą turėtų būti dėkinga krikščionybei.“ Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose „ryšys tarp krikščionybės ir demokratijos labai jaučiamas ir pasireiškia kasdieniniame politiniame gyvenime“. Istorija šiuo atveju irgi pateikia sektinų pavyzdžių: tokie garsūs diplomatai kaip portugalas Aristides’as de Sousa Mendesas ir švedas Raoulis Gustaffas Wallenbergas, per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėję nuo sunaikinimo tūkstančius žydų, įrodė, kad moralė, politika ir diplomatija glaudžiai susijusios, jos padeda siekti gėrio ir daryti poveikį žmonių pasaulėžiūrai net pačiomis sudėtingiausiomis ir dramatiškiausiomis aplinkybėmis.
Atrodytų, ginčytis nėra dėl ko, nes politinė ir kultūrinė kryptis bendrystės link jau seniai aiški. Bet ar dabartiniai politikai, ambasadoriai, intelektualai parodys pakankamą drąsą žengti kultūrinio ir dvasinio Europos atsinaujinimo keliu? Atsakymo į šį klausimą tikriausiai dar palūkėti, tačiau laiko apsispręsti lieka vis mažiau.
Rašyti komentarą