Gabrielius Zaveckas. Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

Skaitydamas šio rašinio pavadinimą, kuris pateiktas klausimu, bandau mintyse surasti trumpą ir aiškų atsakymą. Turiu du variantus: pirmas...

Skaitydamas šio rašinio pavadinimą, kuris pateiktas klausimu, bandau mintyse surasti trumpą ir aiškų atsakymą. Turiu du variantus: pirmasis – Lietuvos valstybė reikalinga lietuviams, antrasis – jeigu ji nereikalinga lietuviams, ji nereikalinga apskritai. Rašinyje nenoriu pamokslauti ar „davatkiškai“ verkšlenti, esą „dabartiniai lietuviai nemyli savo šalies, nevertina senųjų kartų darbo vardan laisvės“ ir panašiai. Nenoriu niekam „užlipti ant sąžinės“. Pasistengsiu tiesiog pasamprotauti, kodėl lietuvių tautai reikalinga Lietuvos valstybė.

Sąvoka „Lietuva“ įvairiais istorijos laikotarpiais nebuvo suprantama vienodai – tiek geografiškai (teritorija nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais ir be jų, su Mažąja Lietuva ir be jos), tiek etniškai (lietuviai – tai lenkai, lietuviai – tai rusai, arba gudai – irgi lietuviai...). Ir dabar kyla klausimas, koks turėtų būti „Lietuvos“ sąvokos apibrėžimas: ar tai - teritorija su konkrečiomis sienomis, ar tai – valstybinės institucijos su konkrečiais politikais, ar tai – abstraktus subjektas, minimas tarptautiniuose susibūrimuose, ar tai – lietuvių tauta, turinti išskirtinę istoriją? Ne veltui pasilikau tautos variantą pabaigai, nes būtent taip ir manau – be žmonių ir be tautos valstybės sienos, jos valdžios institucijos ir net istorija būtų bevertės. Manau, kad tauta gali egzistuoti be valstybės, tačiau valstybė be tautos – ne. Tačiau žmonių bendruomenė (šiuo atveju – tauta) bus pilnavertė tik tada, kai turės savo namus (šiuo atveju – valstybę)  ir suvoks savo darbų prasmę.

Žmogui reikalingi namai. Neturėdamas namų nei vienas žmogus negali rasti gyvenime ramybės. Ir nesvarbu – ar tai nedidelis, kuklus, galbūt netgi skurdus medinis namelis kaimo pakrašty, ar ištaiginga vila su baseinu elitiniame miesto rajone, svarbiausia, kad tai – kažkieno namai. Tačiau ne kiekvienas namas yra namai. Lietuvio namai visų pirma yra Lietuvos valstybė – jo šaknys, jo kilmė, jo vaikystė, šeima. Adomas Mickevičius, kuris dėl veiklos Filomatų draugijoje, caro valdžios buvo priverstas palikti Lietuvą visiems laikams, savo sonete „Akermano stepės“ vaizdavo didingą Ukrainos gamtą, tačiau jo širdyje išliko Tėvynės (namų) ilgesys: „... išgirst ausis galėtų / Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia“. Galbūt būtent dėl to 1987-aisiais organizuoto mitingo vieta Lietuvos Laisvės lyga ir pasirinko skverą prie Adomo Mickevičiaus paminklo – tiek tuometinė lietuvių tauta, tiek poetas ilgėjosi tikrų namų, ilgėjosi gyvenimo laisvoje Lietuvoje. Tačiau poetas, priešingai nei mitingo dalyviai, laisvos Lietuvos nesulaukė.

Antroji priežastis, kodėl lietuviams reikalinga Lietuvos valstybė, yra tikslas, jų darbų vaisius. Dirbti vien dėl pačio darbo, atrodo, yra beprasmiška. Kai dirbi siekdamas kažkokio tikslo, visada malonu džiaugtis to darbo vaisiais, visada randi jėgų tęsti darbą net ir tada, kai atrodo, jog jis jau išsunkė iš tavęs visas jėgas. Nenoriu romantizuotai sakyt, jog nuo pat Lietuvos valstybės atsiradimo XIII amžiuje iki dabar lietuvių darbų pagrindinis tikslas buvo Lietuvos valstybės gerovė. Viduramžiais Lietuva buvo tokia pati kaip ir visos kitos valstybės – jas valdę valdovai siekė valdžios, garbės ir didybės. Būtent todėl, kad stipri ir klestinti valstybė byloja apie jos valdovo klestėjimą, jėgą ir valdžią, mums ir gali kilti įspūdis, kad valdovai prioritetą teikė valstybei, o ne asmeninei naudai. Drįsčiau teigti, jog tik tada, kai lietuvybei ėmė grėsti pavojus, tauta pajautė pareigą rūpintis savo valstybe – rašytojai rašė įvairius kūrinius, raginančius puoselėti lietuvių kalbą, sukilo prieš savanaudžius valdovus, vėliau leido laikraščius, kvietusius nepasiduoti svetimų tautų spaudimui. Nuo šios akimirkos ir prasidėjo darbas vardan lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės. Kai galiausiai 1918-aisiais Lietuva išsivadavo iš kaizerinės Vokietijos priespaudos, lietuvių tauta džiaugėsi savo darbo vaisiais; darbo, per ilgus metus „aplaistyto“ krauju ir prakaitu.

Panašiai džiaugėmės ir 1990-aisiais, paskelbę nepriklausomybę, nors jos paskelbimas buvo tik naujų išbandymų pradžia – ekonominė blokada, sausio 13-osios įvykiai ir Medininkų žudynės privertė altruistiškai atiduoti visas jėgas tautai ir valstybei tuos žmones, kurie rizikavo reputacija, sveikata ir net savo bei artimųjų gyvybėmis. Paskutiniame antrojo tūkstantmečio dešimtmetyje lietuviai džiaugėsi laisve, džiaugėsi nepriklausoma Lietuvos valstybe, nes toks buvo jų beveik penkiasdešimties metų pagrindinis darbo tikslas ir siekis. Džiaugėsi, nes laisvės jie neturėjo, tačiau pagaliau iškovojo. Ne veltui sakoma, kad labiausiai dalykus išmokstame vertinti tik tada, kai prieš tai juos buvome praradę. O jaunoji karta gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje – ji niekada negyveno nelaisvėje. Galbūt todėl mes ir nevertiname Lietuvos valstybės taip, kaip mūsų sąžinė mums liepia vertint. Priversti savo kartą (save pačius) ir ateities kartą pamilti Lietuvą taip, kaip ji yra verta, panašu, yra didžiausias iššūkis ir darbas mums, daugiausiai valios ir pasiaukojimo reikalaujantis pasiryžimas. O laukti nėra prasmės – Popiežius Jonas Paulius II-asis yra pasakęs: „ateitis prasideda dabar, ne rytoj“.

Vis dėlto, pabaigoje rašinio supratau, jog pradžioje klydau – vienintelis teisingas atsakymas į klausimą „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ yra „lietuvių tautai“, variantas „ji nereikalinga“ klaidingas. Lietuvos žemė, kalvos ir lygumos, upės ir ežerai būtų beprasmiai, jei ne lietuviai, kuriems visi šie dalykai turi išskirtinę reikšmę. Lietuva – lietuvių namai, ji mūsų darbų tikslas. O siekdamas aiškaus, tau svarbaus tikslo, visuomet randi jėgų atsistoti, kad ir kiek kartų bebūtum suklupęs.

Gabrielius Zaveckas yra Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III klasės moksleivis ir Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė“?  I-osios vietos laimėtojas.



Susiję

Skaitiniai 7075656089383061888
item