Andrius Murauskas. Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

Šiandien, prabėgus beveik dvidešimt penkeriems metams po nepriklausomybės atkūrimo, asmenys, kurie viešai deklaruoja, jog „Prie ruso buvo ...


Šiandien, prabėgus beveik dvidešimt penkeriems metams po nepriklausomybės atkūrimo, asmenys, kurie viešai deklaruoja, jog „Prie ruso buvo geriau“, tyliai, tačiau vis garsiau klausia: „Kam iš vis reikalinga tokia valstybė, kaip Lietuva?“. Per šį nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos gyventojams teko atlaikyti ne vieną likimo smūgį: teroristiniai išpuoliai, badas, krizės. Užaugo nauja karta, išmokyta nepasitikėti valdžia, siekti geriausio sau, bet ne kitiems. Sumenko pasididžiavimas savo valstybe. Tačiau tiems, kurie drįsta klausti šio klausimo, galiu drąsiai atsakyti: Lietuvos valstybė reikalinga mums visiems. 

Lietuvos valstybė reikalinga visiems lietuviams, kurie nori išsaugoti savo protėvių palikimą. Visais amžiais didelės tautos stengėsi asimiliuoti mažas, naudojo jas darbo ir karo tikslais. XX a. pradžioje, Sovietų Sąjunga sukėlė badą Ukrainoje, nes norėjo pažaboti šio krašto nacionalizmą, dėl to mirė maždaug aštuoni milijonai žmonių. Naciai manė, jog jie yra aukščiausia žmonių rasė, dėl to naikino žydus, kurie neturėjo savo valstybės. Mirė milijonai žydų tautybės žmonių: rašytojų, politikų, mokslininkų, daktarų, sunaikinta daugybė istorijos ir literatūros knygų, visa tauta neteko savo kultūros laimėjimų. Ironiška tai, jog gavusi galios ir įkūrusi savo valstybę, ši tauta engia palestiniečius, kurie nori įkurti savo valstybę, nes Izraelyje nesijaučia saugūs. Carinės Rusijos valdymo metais, Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais, lietuviai buvo prievarta imami tai į Rusijos, tai į Vokietijos, tai į Sovietų Sąjungos armijas. Istorija ne kartą parodė, jog mažos tautos nuolat yra išnaudojamos didesnių, jos stengiasi sunaikinti mažąsias. Ne vienam atrodo, kad kilus karui visi vis tiek būsime užkariauti kitos tautos, tačiau dabar, taikos laikotarpiu, turėdami savo valstybę, mes išvengiame mums primestų svetimų įstatymų, draudžiančių mūsų kalbą ir varžančių kultūrą. 

Prasidėjusi globalizacija kiekvieną dieną veikia mūsų aplinką. Visas pasaulis klausosi angliškos, ispaniškos, rusiškos ir net korėjietiškos muzikos, skaito knygas, kurios kitados buvo parašytos už dešimčių tūkstančių kilometrų, žiūri telenoveles, sukurtas Pietų Amerikoje ar Turkijoje. Kiekvienos tautos kultūra gimsta iš naujo, atsiranda pasaulinė kultūra. Visa planeta tarsi tampa milžiniška valstybe, kurioje egzistuoja ūkio sektorių pasidalinimas. Visame pasaulyje miršta kalbos, tikėtina, jog po kelių šimtų metų pasaulyje liks viena kalba. Tada jau nebus tautų, nes kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Daug lietuvių vis dažniau savo kalboje naudoja angliškus, vokiškus, rusiškus žodžius. Norėdami išgelbėti savo tautą, turime išlaikyti gimtąją kalbą, o tai galime padaryti tik turėdami savo valstybę. Valų, Gėlų, ir Airių kalbos baigia išnykti, nes naudojama anglų kalba. Daugybė tautų miršta, nes naudoja ne savo, o kitą kalbą.

Kiekvienas lietuvis turi didžiuotis Lietuva labiau, nei prancūzas Triumfo arka, labiau, nei italas Koliziejumi, labiau, nei amerikietis Laisvės statula, nes mūsų valstybė yra Laisvės paminklas. Nuo seniausių laikų priešai bandė užgrobti tėvynės žemes, o mūsų protėviai ją gynė. Ne dėl to, kad buvo godūs – norėjo turėti daugiau nei kiti, bet dėl to, jog norėjo apginti savo šeimas, išsaugoti tėvų palikimą: kalbą, tikėjimą ir teisę elgtis taip, kaip nori. Mūsų istorija parašyta krauju – Saulės, Durbės, Žalgirio mūšiai, Kosciuškos, Lenkijos ir Lietuvos, Sausio ir Birželio dvidešimt antrosios sukilimai, Partizaninis karas su okupantų valdžia, Romo Kalantos mirtis, galiausiai, Medininkų žudynės ir sausio tryliktosios naktis. Tūkstančiai, o gal net milijonai žmonių mirė dėl Lietuvos laisvės. Mūsų valstybės pavadinimas pasaulio politiniame žemėlapyje įrodo, jog visi tie, kurie pasiaukojo, tai padarė ne veltui. Todėl mes turime gerbti ir tausoti šį Laisvės paminklą, kurio dėka galime elgtis taip, kaip norime.

Lietuvos valstybė reikalinga mums. Nors atrodo, kad gyventi čia jau neįmanoma, jog valdžia tik šaiposi iš žmogaus, tai – vienintelė vieta pasaulyje, kur galime: klausti ir išgirsti atsakymą lietuviškai, patys neturėdami pinigų, paaukoti kitam, parduoti ar nusipirkti lietuviško sūrio, dešros ir duonos turguje arba kažkur prie bažnyčios, skleisti savo nuomonę ir laikytis savo įsitikinimų nebijodami, jog būsime ištremti arba išvadinti emigrantais (žemesniuoju luomu), darže prie namo, o gal buto balkone užsiauginti agurkų bei pomidorų.  Lietuvoje visa tai teisėta, o jeigu ir neteisėta, dažnas valdžios atstovas to „nepastebi“. Lietuvą reikia išsaugoti, nes tai nėra tik skambus pavadinimas, mes išties turime valstybę, kurioje esame visada laukiami, laisvi ir galime pasislėpti nuo globalaus pasaulio peripetijų.

Andrius Murauskas yra Kalvarijos gimnazijos IV klasės moksleivis ir Nepriklausomybės atkūrimo 25-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė“ III-osios vietos laimėtojas.




Susiję

Skaitiniai 7228928683639095772
item