Gintaras Šidlauskas. Kam trukdo Lietuvos partizanai?

Buvusio vidaus reikalų ministro Marijono Misiukono baudžiamosios bylos kontekste du Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai Aloyz...


Buvusio vidaus reikalų ministro Marijono Misiukono baudžiamosios bylos kontekste du Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis pareikalavo atimti kario savanorio teisinį statusą iš 1965 m. žuvusio vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų Antano Kraujelio-Siaubūno. Pasirodo, tai ne vienintelis bandymas perrašyti 1944–1965 m. karo po karo istoriją, kurios atspindžius dabartinėje kampanijoje prieš partizanus aiškinamės su Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininku Gintaru Šidlausku.

Iš diskusijos socialiniuose tinkluose (diskutuojančiųjų kalba netaisyta, vardai redakcijai žinomi – aut. past):

1 pašnekovas:

„Pašnekove nr. 3, kodėl jums taip svarbu žydų genocido istorija?“

2 pašnekovas:

„Todel, kad Pašnekovas nr. 3 lietuvis, o genocida vykde lietuviai. Del sios priezasties visi lietuviai, kurie domisi savo tautos istorija, turi dometis savo „žygdarbiais“, o ne trispalvemis su kuriomis zudynes vykde, mosuoti.“

3 pašnekovas:

„Skirtingai nuo tų, kuriuos trėmė – negryžo beveik niekas, nužudyti buvo nesislepiant vidurį dienos. Dar bjauriau – kad dabar heroizuoja žudikus daro iš tų išsigimėlių didvyrius.“

Gerbiamas Gintarai, pastaruoju metu pastebime ne vieną ataką prieš istorinį Lietuvos partizanų naratyvą, siekiant suteršti laisvės kovotojų garbę, jų atminimą. Lietuvos kariuomenei ši istorinė tradicija yra ypatingai svarbi, nes, visų pirma, tai yra gyvoji istorija. Kokias grėsmes įžvelgiate Jūs ir iš kur jos kyla?

Bylos, kurioje kaltintas ir išteisintas buvęs KGB karininkas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, kontekstinės aplinkybės yra ryškus pavyzdys, kaip bandoma veikti karo po karo istorinę atmintį. Nustebino kaltinto asmens gynybos taktika – šmeižti laisvės karį. O apsiginant nuo kaltinimo, tereikėjo įrodyti, kad dalyvavimas vieno kario žūties epizode nelaikytinas genocidu. Teismas tai ir pasakė, nepaneigdamas fakto, kad kaltintas asmuo dalyvavo įvykyje, pasibaigusiame Antano Kraujelio-Siaubūno žūtimi.

Bylos nagrinėjimo metu atkakliai siekta paneigti Antano Kraujelio-Siaubūno partizaninę veiklą. Pasak gynybos, A. Kraujelis iki savo žūties 1965 m. vykdė ne partizaninę kovą, o kriminalinę veiką. Tai kildinta iš to, kad A. Kraujelis dalyvavo akcijose prieš kolaboravusius asmenis, taip pat ir ginkluotus. Viešosios nuomonės formavimui pasitelkti MGB-KGB paskiri dokumentai kaip legalūs, patikimi ir įrodyti kaltinimai. Tačiau šių kaltinimų turinį argumentuotai paneigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atliktas visapusiškas tyrimas (plačiau – ČIA).

A. Kraujelį kriminalizuojančių tekstų autoriai du signatarai, vienas jų – buvęs vienos svarbiausių šalies saugumo institucijų vadovas, kitas – buvęs Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Jei signatarai šitaip elgiasi, tai kitiems tikrai viskas leistina. Būtina pastebėti, kad toliau kalbėsiu ne tik apie du signatarus, tačiau apie visą oponentų pulkelį.

Oponentai partizanams teisės bausti kolaboruojančius asmenis nepripažįsta: arba nubaudė nepagrįstai, arba nubaudė ne pagal procedūrą. Jeigu sutiktumėme su jų argumentais, kario savanorio teisinį statusą (po mirties) tektų atšaukti nemažai daliai žuvusių Lietuvos partizanų, nes jie taip pat dalyvavo baudžiant išdavikus ir kolaboravusius asmenis. Tokiu būdu sugrįžtume prie sovietinės istoriografijos požiūrio: tai buvo ne ginkluota kova už laisvę, o kriminalinių nusikaltimų visuma. Lygiai taip pat turėtume atšaukti laisvės kovų dalyvio teisinį statusą šiuos partizanus rėmusiems asmenims: argi galime kaip nors teikti garbės kriminalinius nusikaltėlius rėmusiems piliečiams? Taip pat tektų nutraukti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimą ginkluotoje kovoje žuvusių partizanų vaikams, atimti iš valstybės gautą vienkartinę išmoką už tėvo partizano žūtį, sugrąžinti už visus metus šiuo pagrindu gautas pajamas. Laisvės kovų dalyviams būtų nutrauktas antrojo laipsnio valstybinės pensijos mokėjimas.

Tokiu atveju įvyktų sisteminė griūtis. Manau, kad toks ir yra numanomas tikrasis oponentų, kuriems negalioja proporcingumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai, tikslas.

Dokumentas iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų
Kokia yra argumentų atšaukti kario savanorio statusą Antanui Kraujeliui-Siaubūnui šerdis?

Oponentai reikalavo panaikinti A. Kraujeliui kario savanorio teisinį statusą, nes tokiu atveju būtų nutraukta byla M. Misiukoniui. Jiems nesvarbu, kad kario savanorio teisinio statuso panaikinimas, vyresniojo leitenanto laipsnio ir Vyčio Kryžiaus ordino atėmimas, jam skirtų memorialinių ženklų demontavimas būtų tolygus nuosprendžiui. Argumentas: juk A. Kraujeliui tas pats. Tokiam nuosprendžiui privalus aukščiausias įrodytumo laipsnis nepaliekant jokių abejonių asmens kalte. Jie pagrįstai pageidavo, kad jų ginamasis būtų teisiamas teisingai, tačiau žuvusiam partizanui A. Kraujeliui tokios teisės nepripažino.

Oponentų nuomone, Antanas Karujelis-Siaubūnas, o kartu, reikėtų suprasti, ir kiti partizanai, vykdė civilių gyventojų žudynes. Ypač svarbu pabrėžti, kad civiliais jie laiko visus, kurie nepriklausė karinėms struktūroms ar organizacijoms, taip pat prieš kuriuos partizanai buvo priversti imtis atsakomųjų veiksmų: sovietų saugumo agentus, išdavinėjančius partizanus ir jų šalininkus, sovietinės administracijos pareigūnus, vykdančius okupanto politinę valią, asmenis, padedančius įtvirtinti okupaciją ir aneksiją, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, talkinančius vykdant nacionalizaciją, kolektyvizaciją, sovietizaciją, taip pat sovietinius-komunistinius aktyvistus, tarp jų netgi apginkluotus, apskritai priešo pusę aktyviai palaikančius parankinius. Partizanai juos laikė teisėtais savo taikiniais.

Įstatyme, pagal kurį pripažįstamas kario savanorio teisinis statusas, yra reikalavimas nepripažinti šio statuso dalyvavusiems naikinant taikius gyventojus. Anot oponentų makiaveliškos sampratos, kolaborantas yra taikus. Apsidrausdami jie vartoja savo argumentacijai palankesnę civilio gyventojo sąvoką. Jų teigimu, partizanai turėjo teisę kovoti tiktai prieš okupacinę kariuomenę, o išdavinėjančius, kolaboruojančius, prisidedančius prie gyventojų įkalinimo, ištrėmimo palikti ramybėje, nes jie (kolaboruojantys) neginkluoti ir negali apsiginti nuo partizanų. Neginkluotas priešo agentas, veikiantis rezistencinėje organizacijoje arba bendraujantis su jais ir turintis jų pasitikėjimą, gali padaryti nemažiau žalos nei ginkluotas priešo kareivis. Išdavystė demoralizuoja, sėja visuotinį nepasitikėjimą. Neginkluotas agentas priešui sukuria operatyvines aplinkybes sunaikinti partizanus.

Oponentai siekia mažiau žinančius ar dvejojančius įtikinti, kad tiek Antanas Kraujelis-Siaubūnas, tiek kiti partizanai in corpore kovojo vien tiktai prieš civilius taikius gyventojus, tačiau ne prieš okupanto karines pajėgas, o tai reiškia, jog jie buvo bailiai. Nors apstu medžiagos apie Lietuvos partizanų (iš tikrųjų kariuomenės, naudojusios partizanų taktiką) ir Sovietų Sąjungos okupacinių ginkluotųjų pajėgų tiesiogines kautynes, partizanų sėkmingas operacijas prieš Raudonosios armijos kariškius.

Iš oponentų teiginių grakščiai išplaukia sena ir nuobodi pilietinio karo ar bent jau pilietinio konflikto koncepcija, kurioje pradanginami Lietuvos okupacijos, svetimos kariuomenės, represinių struktūrų nusikalstamo veikimo faktai.

Jų argumentacija daugialypė: nuo pašalinto kolaboranto melodramatiško apgailėjimo iki rūstaus reikalavimo jau žuvusiems partizanams laikytis pačių aukščiausių ir realiame kare pilnutinai neįgyvendinamų tarptautinės teisės standartų, kurie suprastini kaip ideali siekiamybė. Tai tiesiu taikymu veda į išvadą – partizaninis karas nebuvo teisėtas karas. Jeigu šiuo metu dar susilaikoma nuo tokio atviro verdikto, tai nors sėjama abejonė karo po karo prasmingumu, jo galima įtaka artimiausiai ateičiai.

Atakos prieš šią itin svarbią mūsų gyvosios istorijos dalį yra ganėtinai grubios ir negrindžiamos išsamaus, nešališko ir visapusiško tyrimo medžiaga, priešingai – iš pavienių KGB dokumentuose užfiksuotų epizodų konstruojamas makabriškas visuminis vaizdas.

Oponentų argumentams ir teiginiams ilgainiui įsigalėjus viešojoje erdvėje, o valstybę dėl išorės veiksnių ištikus krizei, dažnas pilietis ir netgi kariškis rimtai susimąstytų, ar jo pasiryžimas ginti Tėvynę ginklu vėliau bus laikomas teisėtu ir prasmingu veiksmu.

Ar galime daryti prielaidą, jog partizaninio karo neteisėtumo argumentai iš esmės sužlugdytų mobilizaciją, jei tokios prireiktų dabartinėje Lietuvoje?

Tikėtina, kad prie to prisidėtų, jeigu ginkluotas priešinimasis okupantui ir jo aktyviems rėmėjams peršamas traktuoti kaip neteisėtas, neprasmingas ir dargi kriminalizuojamas.

Kovotojui iš anksto atimama galimybė ginties tikslu įvykdyti vadinamąjį ekscesą, o šito karo veiksmų metu greičiausiai nebūtų išvengta. Manau, kad agresijos atveju akylūs oponentai skleistų žinią, kad gynėjai, veikiantys ekstremaliomis sąlygomis, elgiasi ne pagal konvenciją. Kuo būtų apkaltinti būsimieji kovotojai, jau dabar pasakoma. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad vienas asmuo akivaizdžiai siekė nužudyti A. Kraujelį ir pradėjo į jį šaudyti, pastarojo atsakomieji būtinosios ginties veiksmai KGB dokumente pavadinti „teroristiniu aktu“. Oponentai atidengusį ugnį į partizaną laiko civiliu asmeniu, nes jo pareigos – kolūkio pirmininkas. Oponentai teigia, kad partizanų įvykdytos kolaborantų nubaudimo akcijos, būtinosios ginties veiksmai yra terorizmas. Taigi jau dabar žinoma, kad būsimieji Tėvynės gynėjai oponentų propagandos bus laikomi teroristais. Jie esmingai pasisako prieš kolaboravimo baustinumą, o karo po karo sąlygomis po įspėjimų ignoravimo bausta mirtimi. Tiesa, „kilniaširdiškai“ palieka partizanams teisę kovoti tik prieš okupacinę kariuomenę, bet šiukštu nevykdyti jokių atsakomųjų veiksmų prieš „penktąją koloną“. Gal todėl, kad išlikę civiliai kolaborantai svarbiuose postuose sukurtų „savos valdžios“ regimybę?

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse kolaboravimas įvardintas kaip nusikaltimas. Būdami nuoseklūs, jie turėtų pasirūpinti šitą „neapsižiūrėjimą“ eliminuoti iš teisyno. Tačiau tam laikas dar neatėjo, paprasčiau mėginti dekonstruoti pavienius istorinės atminties fragmentus.

Man atrodo, kad jie dar kuklinasi atvirai pasakyti: bet koks pasipriešinimas yra trivialus, o svarbiausia – tyliai sulaukti naujo šeimininko ir paklusti jam.

Bet juk šiuo metu Ukrainoje Kremlius taip pat naudoja ne ką kitą, o būtent „pilietinio konflikto“ ir „pilietinio karo“ sąvokas, taip neprisiimdamas jokios atsakomybės už paties tikriausio tarpvalstybinio karo kurstymą.

Ukrainoje tokia retorika sklinda iš priešiškos užsienio valstybės, o Lietuvoje ją naudoja jos piliečiai. Pastarųjų argumentų ir teiginių dėstymo būdas leidžia spėti, jog veikiama iš įsitikinimų. Kažkieno senelius, kolaboravusius su sovietais, nubaudė partizanai. Gaila, kad taip nutiko. Tačiau nuoskaudos iškeliamos iki valstybinio lygmens: tik paklausykite, tokie partizanų veiksmai kompromituoja visą partizaninį judėjimą, todėl iš jų atimtinas kario savanorio vardas. Kiti paveikti sovietinio istorijos traktavimo, dar kiti išpažįsta anarchizmą, tad pastangos ginti valstybę jiems iš principo atgrasios.

Nesunku įžvelgti, kad šie „partizaninio karo vertintojai“ nesimpatizuoja savo valstybę ginantiems Ukrainos kariams. Radikalūs oponentai, veikiantys tariamos kovos su nacizmu priedangoje, savo tekstuose atvirai palaiko Rusijos pusę.

Grįžkime prie Antano Kraujelio-Siaubūno. Kaip vertinate Marijono Misiukonio šalininkų teiginius, jog vienas paskutiniųjų Lietuvos partizanų tapo ne KGB operacijos auka, o tiesiog nusižudė?

Atgrasus būdas pareikšti panieką žuvusiam kariui. Tai skirta nežinantiems: drąsus buvo tik prieš „nekaltus civilius“, pamatė čekistus, išsigando ir nusižudė. Amoralu tai, kad teigiantieji, jog Antanas Kraujelis-Siaubūnas nusižudė, žino, jog tai netiesa. Išlikęs lavono teismo medicinos tyrimo aktas, kuriame pažymėta, kad į krūtinę šauta iš neartimo atstumo, pats asmuo paleisti sau šūvio į kairįjį krūtinės šoną tokia kryptimi, kokia ji paleista, negalėjo. Taip pat yra vieno čekisto, dalyvavusio A. Kraujelio likvidavimo operacijoje, paliudijimas, jog partizanas buvo sužeistas.

Neiškęsiu nepakomentavęs išteisinamojo teismo nuosprendžio. Pasak teismo, prieš A. Kraujelį buvo surengta ne karinė operacija, o krata, kurioje nedalyvavo kariškiai. Žinoma, kad A. Kraujelio apsupimo operacijoje dalyvavo ginkluoti KGB karininkai. A. Kraujelis gynėsi, du sužeidė, priešo ugnimi buvo sužeistas. Praradęs viltį gyvas ištrūkti iš apsupties ir nenorėdamas pakliūti į nelaisvę, nusišovė. KGB karininkai priklausė Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms. Pagal teismą: ne kariškis KGB karininkas išvyko į kratą su pistoletu. Teismas irgi pasišaipė iš žuvusio partizano teigdamas, kad jo suėmimo atveju tai nebūtų buvusi nelaisvė, „A. Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs“.

Oponentai nepripažįsta Lietuvos Respublikos teisėje įtvirtintos normos, jog karo po karo metu būtent partizanai buvo vienintelė teisėta Lietuvos politinė ir karinė valdžia, jie turėjo pilnutinę teisę ją realizuoti. Šią normą įteisino tautos atstovybė – parlamentas. Iš oponentų nuostatos išplaukia, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija ir kiti partizanų teisės aktai yra beverčiai popierėliai.

Šie neva teisuoliški mokovai kelia žuvusiems partizanams atgaline data nerealius ir iracionalius reikalavimus, sąmoningai ignoruodami istorines, karines, politines, geografines to meto realijas. O juk mūsų karas po karo buvo ir išlieka unikaliu reiškiniu partizaninių karų istorijoje, nes jis vyko ne fronto sąlygomis, kai viena iš kariaujančiųjų pusių remia užfrontės kovotojus, bet visiškoje izoliacijoje.

Gerbiamas Gintarai, kaip atpažinti tuos Lietuvoje veikiančius „partizanų oponentus“?

Jų argumentų apstu straipsniuose, komentaruose, diskusijose socialiniuose tinkluose, tačiau apie banalius „banditams taip ir reikia“ nekalbėsime.

Vienas įmantresnių: „sovietų valdžia, net ir būdama okupacinė, turėjo tam tikras teises į vietinius gyventojus, nes vykdė prievolę jais rūpintis, o gyventojai turėjo okupantui pareigų“. Kaip tik priešingai – gyventojai neturėjo jokių lojalumo prievolių okupantui.

Iš tos pačios serijos: „ne kas kitas, o būtent partizanai trukdė valdžiai tinkamai pasirūpinti mūsų šalies žmonėmis.“

O iš šio jau kyla, kad „okupanto kova prieš partizanus buvo pagrįsta“.

Arba: „Su A. Kraujeliu taip būtų pasielgusi bet kuri valdžia“.

Beveik apokaliptinė išvada: „Partizanai kėlė grėsmę tautos išlikimui“.

Vėl: „Čekistai turėjo teisę kovoti prieš partizanus ir juos nušauti“.

Teigiama: „Partizanai neturėjo vadovybės“.

Irgi teigiama: „Partizanai turėjo vadovybę, kuri žudė žydus“.

Dar vienas „atradimas“: „dabartinėje Lietuvoje vadinamieji partizanai turėtų būti teisiami iš naujo, nesvarbu ar už akių, ar po mirties.“

Kartu manoma, kad „kolaborantų šeimoms, kurios nukentėjo nuo partizanų, Lietuva turi išmokėti kompensacijas.“

Kai kurie oponentai tvirtai įsitikinę, kad viešojoje erdvėje kalbant apie karą po karo turi teisę būti vartojamos dvi sąvokos „partizanas“ ir „banditas“.

Apibendrinant: gausybė priekaištų partizanams ir nei vienos pretenzijos okupantui.

Ko gero, tokių argumentų šalininkai ir kolaborantų veiksmuose nemato jokio nusižengimo?

Pirmiausia jie užsimerkia prieš akivaizdybę, kad kolaborantai laikytini ne tiek partizanų, kiek okupacijos aukomis. Juk partizaninis karas kilo kaip atsakas į okupaciją ir aneksiją.

Didelė kolaboravusiųjų dalis patys atsakingi už savo ir artimųjų žūtį. Nepaisyti partizanų nustatytos tvarkos, ignoruoti jų įspėjimus atsisakyti pareigų, nustoti kenkti buvo nepaprastai pavojinga. Atvirai simpatizavę sovietų valdžiai, viešai džiūgavę dėl partizanų žūties, vykdę okupanto valią, skriaudę gyventojus, šnipinėję kovotojus ir jų šalininkus, priėmę okupanto įbruktą ginklą, pasisavinę ištremtųjų žemę ir turtą žinojo ką daro. Tokie asmenys suprato, jog tokiu elgesiu sukelia realią grėsmę sau ir šeimai.

Naivu tikėtis, kad partizanai nepasistengs tokią veiklą užkardyti. Ir čia jau nepasiteisinsi, kad niekas nenorėjo mirti.

Tokiu atveju, vadovaujantis oponentų logika, galima paklausti, kodėl okupantas, tariamai turėdamas teisių į okupuotos šalies žmones, nepasirūpino kolaborantų saugumu? Priekaištaukite okupantui. Didžiuma kolaboravusiųjų partizaninio karo metu buvo ne tik aplinkybių aukos, bet ir sąmoningai apsisprendę idėjiniai sovietų valdžios kūrėjai ir rėmėjai.

Vis dėlto, ar galima teigti, kad šiuo metu vyksta organizuota informacinė kampanija, kurios esminis tikslas yra karo po karo naratyvo griovimas, kad kartu ji siekia kvestionuoti kai kuriuos kertinius Lietuvos teisinės sistemos aktus, įtvirtinančius dabartinio mūsų šalies valstybingumo nenutrūkstantį tęstinumą?

Manytina, kad taip. Kaip kitaip reikėtų suprasti pareiškimus, jog neprivalu pripažinti 1949 m. LLKS Tarybos Deklaracijos, o ją pasirašiusieji nelaikytini signatarais, neprivalu laikyti Joną Žemaitį-Vytautą Lietuvos Prezidentu, nes šie teisės aktai deklaratyvūs ir neįpareigojantys.

Ignoruodami valstybės, kurioje gyvena, teisinius dokumentus, jie pasirenka argumentų... Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimuose. Pavyzdžiui, reikalauja laikytis šio teismo pasisakymo vienoje sovietinio partizano byloje, kad partizanai, vykdydami teisingumą, galėjo atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė. Taip sulyginamos sovietinių partizanų ir LLKS kovotojų kategorijos, imama reikalauti Lietuvos laisvės kovotojų karo lauko teismo sprendimų, tarsi pastarieji tiek karo po karo metu, tiek ir jam pasibaigus, būtų buvę laikomi specialiame saugiame archyve. Sąmoningai keliamas neįgyvendinamas reikalavimas persekiojamiems partizanams išsaugoti savo archyvus, o jeigu didžioji dalis jų pražuvo ar atiteko priešui, tai yra partizanų kaltė. Nėra teismo sprendimo – bausmė neteisėta. Jeigu dėl kolaboranto, jų supratimu taikingo civilio, sunaikinimo nėra karo lauko teismo sprendimo – malonėkite atimti jo likvidavime dalyvavusių partizanų jau įgytą teisinį statusą, karinius laipsnius, valstybinius apdovanojimus. LGGRTC nuolat gauna tokių reikalavimų. Taigi gudraujama: nieko asmeniško, tik teisė: laikykitės EŽTT praktikos. Per tokius oponuojančius „teisininkų“, o iš tikrųjų - manipuliatorius, dedant ilgalaikes pastangas iš teisės ir jos taikymo tyčia ar netyčia išplaunamas jos moralinis turinys. Pasirinktinės tarptautinės ir nacionalinės teisės normos yra tik kaip patogus įrankis realizuoti asmeninius piktavališkus suinteresuotumus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į partizaninio karo realijas, yra pasakęs, kad „partizanų kariniuose junginiuose, kuriuose nebuvo karo lauko teismo sprendimo, tokias funkcijas vykdė partizanų būrių vadai“.

EŽTT nagrinėjama byla, kurioje buvęs čekistas apskundė Lietuvą. Jis nuteistas, atleidžiant nuo realios laisvės atėmimo bausmės, už vadovavimą nužudant du partizanus ir dalyvavimą vieną sužeistą partizaną suimant bei deportuojant. Vėliau šis partizanas buvo nuteistas, įkalintas, į Tėvynę nebesugrįžo. Įdomu, ar spręsdamas šis teismas siaurai nagrinės nacionalinėje teisėje įtvirtintą genocido sampratą, ar įvertins okupantų partizanams sukurtas „sąlygas“ veikti, apžvelgs okupacinio režimo sisteminius ir totalius veiksmus naikinant pasipriešinimą ir Lietuvos pilietinę sanklodą, ar teisins čekistą? Jeigu pripažins čekisto veiksmus teisingais ir nebaustinais, įgysime moralinę teisę paklausti: kodėl teisinate, užuot sykį drąsiai įvertinę II pasaulinio karo laimėtojų įvykdytus karo nusikaltimus? Juk partizanų ginta Lietuva nukentėjo ne tik nuo Antrojo pasaulinio karo pralaimėtojų, tačiau ir laimėtojų.

Tačiau jei minėtieji oponentai nepripažįsta 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Deklaracijos, kitų partizanų dokumentų, Lietuvos Respublikos teisės aktų, kaip jie gali pripažinti karo lauko teismo sprendimus? Juk, remiantis jų logika, išeitų, jog neteisėta struktūra, tai yra partizanai, sukūrė kitą neteisėtą struktūrą, tai yra karo lauko teismą?

Esamoje situacijoje jiems taip naudinga. Jeigu tik galėtų, patys kreiptųsi į šiuolaikinius teismus su pareiškimais panaikinti partizanams po jų žūties valstybės suteiktus pagarbos simbolius: teisinį statusą, karinius laipsnius, apdovanojimus, taip užkamuodami dar likusius gyvus garbaus amžiaus jų artimuosius.

Stengiamės žvelgti į ano meto dramatišką tikrovę, jeigu taip galima pasakyti, ne šiuolaikinio nuo anų įvykių nutolusio žmogaus, o partizano akimis. Tai padeda suprasti jų poelgius ir motyvus.

Kalbant apie karą po karo, svarbu nepamiršti jo moralinės galios ir įtakos dabarčiai. Tai buvo garbingas fizinis pralaimėjimas ir sykiu moralinė pergalė, kuri ir šiandien telkia svarbiems darbams.

Kalbino Dalius Žygelis ir Darius Varanavičius

Lietuvos Kariuomenės žurnalo "Karys", 2014, nr. 12.

Susiję

Politika 8608027909160330864
item